Įmonė „Energesman“ buvo likusi vieninteliu Lietuvoje mechaninio ir biologinio atliekų apdorojimo (MBA) gamyklos privačiu operatoriumi. Kitas devynias tokias gamyklas priglaudė savivaldybių valdomos įmonės.
Vilniaus savivaldybei liepą nutraukus sutartį su „Energesman“ ir MBA gamyklos valdymą perdavus Vilniaus apskrities atliekų tvarkymo centrui (VAATC), šiukšlių krizė, apie kurią trimitavo miesto vadovai, neišnyko.
Atvirkščiai – atliekos pradėtos krauti tam nepritaikytose aikštelėse, gyventojams piktinantis dėl pasklidusios smarvės, aplinkos taršos. Be to, dabar atliekos tvarkomos dvigubai brangiau, o tam deginami anksčiau VAATC sukaupti milijonai.
Vilniuje tęsiasi šiukšlių karas – konfliktas aštrėja, S. Malinauskas kelia kompromituojantį klausimą
„Energesman“ vadovas Algirdas Blazgys įsitikinęs – jo vadovaujama įmonė buvo rakštis atliekų tvarkymo versle, nes paslaugas teikė pigiau nei kiti rinkos dalyviai. Ar dėl to ją nuspręsta palikti už borto?
– Praėjo beveik 100 dienų nuo to laiko, kai buvote išvaryti iš MBA gamyklos. Kaip šiandien jums atrodo, kas tuomet nutiko? – paklausė A.Blazgio „Lietuvos rytas“.
Susiję straipsniai
– Nutiko privataus verslo perėmimas, kuriam, kaip dabar matyti, buvo ruošiamasi iš anksto. Todėl reikėtų pradėti pasakoti nuo priešistorės.
Po to, kai praėjusių metų balandžio 27-ąją gamykloje kilo gaisras, susėdome su VAATC vadovais pasitarti, kaip toliau dirbsime.
Mes pasiūlėme kompensuoti savo lėšomis gamyklos atstatymą. Taip pat pasirūpinome, kuo pakeisti įrangą, kurią suniokojo ugnis, – kitaip atliekų tvarkymas Vilniaus regione būtų įstrigęs.
Tad su VAATC pradėjome derinti susitarimus, kaip tai įforminti, o vėliau tai transformavosi į taikos sutartį. Tai užtruko beveik metus. Verslui tai – be galo ilgas laikotarpis. Paprastai tokie susitarimai parengiami per mėnesį. Su savivaldybės įmone buvo kitaip.
Bet net nepasirašę taikos sutarties pradėjome gamyklos atstatymo darbus: užsakinėjome medžiagas, nugriovėme karščio deformuotas konstrukcijas.
Tikėjome, kad susitarimas bus, nes mūsų veiksmai buvo naudingi Vilniaus regionui. Buvo nelengva, juolab kad ir oro sąlygos nelepino. Žiemą paspaudė daugiau nei 20 laipsnių šaltis, o atliekas teko rūšiuoti lauke, nes patalpos buvo suniokotos gaisro, užšaldavo įranga, nebuvo galimybės ardyti pažeistų konstrukcijų.
Per visus tuos metus nei iš savivaldybės, nei iš VAATC nebuvo jokios pagalbos atkurti normalią atliekų tvarkymo veiklą. Didžiausia atsakomybė užkrauta „Energesman“, nors dėl kilusio gaisro nebuvo jokios mūsų įmonės kaltės.
Kai dabar sudedi visas detales, peršasi išvada: „Energesman“ buvo kraunami vis nauji įpareigojimai. Galbūt tikintis, kad jie pasmaugs įmonę ir ji pati pasitrauks. Kai tai per metus nepavyko, buvome šiurkščiuoju būdu išstumti iš verslo.
– Tarkime, kad tai, ką sakote, yra tiesa. Tačiau kodėl „Energesman“ kažkam pasidarė nepatogi?
– Buvome paskutinis privatus operatorius Lietuvoje. Išskyrus Kauną, visos kitos MBA gamyklos anksčiau buvo privačios, toks buvo Europos Sąjungos reikalavimas, kad gautume finansavimą.
Tačiau vėliau tas gamyklas atsiėmė savivaldybės – esą jos geriau tvarkysis.
Kaip buvo iš tikrųjų? Už toną atliekų tvarkymo Klaipėdoje dabar mokama 104 eurus, Kaune – 106, o Vilniuje nuo šių metų kovo – 53 eurus. Anksčiau Vilniuje kaina buvo dar mažesnė. Nuo 2016 iki 2022 metų ji nesiekė 32 eurų, nuo 2022-ųjų – nesiekė 38 eurų. Mes pradėjome garsiai kalbėti, kad Lietuvoje atliekų tvarkymo sistema veikia blogai, kad vartotojai permoka krūvas pinigų.
Kai mus išvarė, VAATC sudarė naujas sutartis su kitomis įmonėmis, tik jau tarifas buvo dvigubai didesnis. Štai jums tiesioginė finansinė nauda dėl „Energesman“ išstūmimo iš rinkos.
Planavome naują projektą, kuris būtų pagerinęs atliekų perdirbimą. Tai automatiškai būtų sumažinę deginamų atliekų kiekį, būtų kritusios ir kainos.
Žinome, kad šiame sektoriuje taip pat verda daug interesų, tad šis mūsų projektas taip pat kai kam buvo neparankus.
Privatus operatorius tvarkėsi ne tik pigiau, bet ir geriau nei savivaldybės. Tai liudijo ir statistika. Tarkim, 2023 metais Vilniuje išrūšiuotų antrinių žaliavų kiekis sudarė 77 procentus, o kitose Lietuvos MBA gamyklose – vos 23 procentus visų MBA išrūšiuotų antrinių žaliavų.
Kodėl tokie dideli skirtumai? Todėl, kad mes esame privatūs, mums reikėjo sugalvoti, kaip verstis. Įmonėms po savivaldybių sparnu to daryti nereikia. Joms tiesiog kompensuojamos jų išlaidos.
Bet nuo to nukenčia visi vartotojai, nes už atliekų tvarkymą turi mokėti brangiau.
Blogiausia, kad po tuo pačiu sparnu yra MBA gamyklos ir sąvartynai – jie patys save kontroliuoja. Jau pasitaikė atvejų, kad, VAATC perėmus MBA gamyklą, į Kazokiškių sąvartyną keliavo neišrūšiuotos atliekos. Tai nustatė aplinkosaugininkai.
– Sakote, kad jau kuris laikas buvo ruošiamasi išstumti jus iš verslo. Bet juk tuo pat metu buvo derinama taikos sutartis, kuri galiausiai buvo pasirašyta. Tai byloja apie kitokius ketinimus?
– Taip, šių metų pavasarį pagaliau pasirašėme su VAATC ilgai derintą taikos sutartį. Atrodytų, reikalai turėjo pajudėti į gera, bet netrukus nutiko priešingai.
Artėjo gegužės mėnuo, kuris mūsų versle yra sunkiausias, nes profilaktinei apžiūrai stabdoma Vilniaus kogeneracinė jėgainė (VKJ), deginanti atliekas. Tuo metu ji nepriima atliekų.
Pusė atliekų, atkeliaujančių į mūsų aikštelę, po rūšiavimo keliauja deginti. Taigi jei VKJ jų nepriima, pusė viso Vilniaus regiono mišrių komunalinių atliekų kaupiasi pas mus. Pabrėžiu – taip vyksta ne dėl mūsų kaltės.
Tačiau sunkumus, kuriuos sukelia VKJ sprendimai, nurodyta mums spręsti savo sąskaita. Visi tie nurodymai buvo nuostolingi „Energesman“, bet mes stengėmės juos vykdyti tiek, kiek pajėgėme.
Pavyzdžiui, po gaisro per tą patį sunkų laikotarpį savivaldybė mums užkrovė naštą, nurodžiusi atliekas deginti vežti į Kauną, o ne į Vilniaus jėgainę. Ir ne už 32,5 euro už toną, kaip mokėjome Vilniaus kogeneracinei jėgainei, o už 53 eurus, prie kurių dar reikėjo pridėti transporto išlaidas. Ši suma – jau mažesnė, nei mums sumoka VAATC už tonos atliekų sutvarkymą.
Kitas pasiūlymas – atliekas vežti saugoti į Kazokiškių sąvartyną. Bet ir tai labai brangu – juk paskui šiukšles tektų vežti atgal į Vilnių.
Tad po gaisro laikinai atliekas vežėme į bendrovės „Vilniaus vandenys“ aikštelę, nors ir už tai mus apkrovė mokesčiais. Po mėnesio, savivaldybei spaudžiant, teko atliekas parsivežti atgal ir jas deginti. Beje, mus išvaręs VAATC dabar pats elgiasi taip pat: supakuotas atliekas išvežė į „Vilniaus vandenis“, kad parodytų, kaip gražiai tvarkosi.
VKJ veiklos sustojimai buvo mūsų nuolatinis galvos skausmas, nes iškart pradėdavo kauptis degintinos atliekos. Mums paskirta teritorija buvo tiesiog per maža. Dvejus metus beldėmės į savivaldybę aiškindami apie problemą, kad VKJ nustojus deginti atliekas tiesiog trūksta vietos joms laikyti. Buvome net suradę tinkamą sklypą. Bet savivaldybė mus ignoravo.
– Iš to, ką papasakojote, atrodo, kad pagrindinė priežastis, dėl kurios susikaupia atliekų kalnai, yra Vilniaus kogeneracinės jėgainės veiklos sutrikimai?
– Taip, VKJ veikla būdavo stabdoma kasmet, tik anksčiau dėl tų iššūkių niekam nekildavo problemų. Susikaupusios atliekos būdavo sudeginamos ir tada pradėdavome ruoštis kitam VKJ stabdymui.
Tam ruošėmės ir šiemet, buvome išsivalę aikšteles. Sukandę dantis stengėmės, kad rūšiuotų atliekų nereikėtų vežti į sąvartyną. Bet šie metai buvo kitokie. Dėl atliekų, kurių VKJ laikinai nepriėmė deginti, pradėjome sulaukti priekaištų.
O tada, gegužės pabaigoje, darbą pradėjo naujasis VAATC vadovas – Marius Švaikauskas.
Vieni pirmųjų jo sprendimų – stabdyti atsiskaitymus „Energesman“ bendrovei. O vėliau, motyvuojant tuo, kad „Energesman“ trūksta pinigų veiklai vykdyti, nutraukiama MBA gamyklos operavimo sutartis ir ką tik pasirašyta modernizavimo sutartis.
Kaip gali netrūkti pinigų veiklai vykdyti, jei 98 procentus mūsų pajamų sudaro VAATC atsiskaitymai už atliekų tvarkymą? Turime patvirtinimus, kad paslaugos suteiktos, bet pinigų už tai negavome.
Priminsiu, kad tuo metu iš savo lėšų buvome pradėję atstatyti MBA gamyklą – tai darėme net nelaukdami taikos sutarties. Tikėjome, kad savivaldybė neapgaus mūsų.
Savo lėšas išleidome ir pasirengimui modernizuoti gamyklą. Buvome pasirašę sutartį dėl to su VAATC – po mėnesio savivaldybės bendrovė turėjo sumokėti avansą.
Bet mes norėjome sutaupyti tą mėnesį ir išleidome savo pinigus. Užsakinėjome projektavimo darbus, medžiagas, kad darbai būtų pabaigti laiku. O tada VAATC pareiškė, kad „Energesman“ sąskaitos tuščios, todėl avanso už modernizavimą neperves.
– Kad ir kaip būtų, meras Valdas Benkunskas viešai įspėjo apie šiukšlių fakelo grėsmę – tikriausiai nuo to ir prasidėjo vadinamoji atliekų krizė. Vadinasi, buvo dar vieno gaisro pavojus?
– Tai dar vienas mitas, kuriuo paremta vadinamoji atliekų krizė. Vilniaus miesto duomenų centro „ID Vilnius“ drono padarytose gamyklos teritorijos nuotraukose tos vietos, kur buvo sukrautos atliekos, raudonavo.
Taip yra todėl, kad atliekų temperatūra visada yra keliais laipsniais didesnė nei aplinkos. Net ir žiemą tokios nuotraukos raudonuotų. Viduje yra drėgmės, organinių medžiagų, vyksta puvimo procesai, tai šiek tiek pakelia temperatūrą. Bet, kaip vėliau paaiškėjo, iki pavojingo lygmens atliekų temperatūra nė nebuvo priartėjusi.
Netrukus po drono paskraidymo atvyko VAATC delegacija. Pasisiūliau ją palydėti, bet atsisakė, nes žadėjo tik kai ką nufotografuoti. Ir ką mes pamatėme nuotraukose? Neva rūkstančias atliekas. Tik geriau įsižiūrėjus paaiškėjo, jog nuotraukos padarytos taip, kad virš atliekų kaupo nesimatytų rūkstančio kogeneracinės jėgainės kamino, o tik dūmai iš jo.
Ir to užteko mus viešai apkaltinti, esą netinkamai tvarkome atliekas.
Joninių išvakarėse gavau ekstremaliųjų situacijų operacijų vadovės įsakymą užtikrinti ugniagesių ekipažo budėjimą prie gamyklos. Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamentas iš pradžių net nesureagavo į mūsų prašymą, tik po kokios savaitės atsakė, kad tokio prašymo įgyvendinti negali. Visus kitus priešgaisrinius reikalavimus mes įvykdėme.
Iškart po Joninių atvyko VAATC vadovas M. Švaikauskas ir įsitikinęs, jog gaisrininkų ekipažo nėra, surašė raštą savivaldybei, kad mane reikia nubausti.
Po mero viešų pareiškimų apie fakelo pavojų atvyko ugniagesiai ir profesionaliu termovizoriumi išmatavo atliekų krūvos temperatūrą. Ji tesiekė 27 laipsnius.
Tokia temperatūra niekaip negali sukelti gaisro. Pavojus kiltų tuomet, jei temperatūra viršytų 70 laipsnių. Tad ugniagesių budėjimas būtų buvęs beprasmis.
– Bet gamykloje vienas gaisras jau buvo kilęs, tad nuogąstavimai suprantami. Beje, ar gaisro priežastis nustatyta?
– Taip, jau nustatyta, kad mūsų kaltės dėl gaisro nėra, jį sukėlė savaiminis užsidegimas. Tačiau policija iki šiol tiria gaisro aplinkybes. To imtis paskatino pastebėta skylė pastato konstrukcijoje, kuri galėjo atsirasti po sprogimo.
– Kaip santykiai su VAATC klostėsi toliau?
– VAATC pareiškė, kad „Energesman“ gali bankrutuoti, nors finansiniai rodikliai liudijo priešingai. Šių metų pradžia įmonei buvo netgi geresnė nei ankstesniais metais.
Matėme, kad ieškoma priežasčių, kodėl mums nemokėti pinigų. Birželio pabaigoje atėjo terminas VAATC sumokėti avansą už MBA gamyklos modernizavimą – naujos įrangos įsigijimą.
Mes jau buvome suderinę visas sąlygas su gamintojais, tačiau VAATC delsė.
Sutikome su VAATC reikalavimu pasirašyti trišales sutartis tarp savivaldybės įmonės, „Energesman“ ir įrangos gamintojų, kad VAATC galėtų tiesiogiai gamintojams pervesti avansą. Užsieniečiams tokios sutartys atrodė labai neįprastai, bet šiaip taip surinkome parašus. Jų reikėjo ant dešimties sutarčių.
Atsimenu, buvo liepos 10-oji, mokykloje artėjo vaiko išleistuvės. Sužinojome, kad tą dieną vyks VAATC valdybos posėdis. Apsidžiaugėme, kad pagaliau pajudės modernizavimas. Bet tada paaiškėjo, kad valdyba spręs ne dėl avanso mokėjimo, o dėl sutarčių su „Energesman“ nutraukimo.
Puoliau rašyti laiškų, kad leistų mums dalyvauti VAATC valdybos posėdyje, kuriame bus svarstomi tokie klausimai, paneigti melagystes, bet atsakymo negavau. Vietoj to teikdamas gėles mokyklos direktorei gavau žinutę, kad VAATC jau nutraukė sutartį.
– Kokias priežastis nurodė VAATC?
– Kad laiku nesusimokėjome Vilniaus kogeneracinei jėgainei, nes dalį lėšų pervedėme naujai MBA gamyklos įrangai įsigyti. Tai pačiai įrangai, už kurią VAATC turėjo pervesti 4,5 mln. eurų avansą, bet to nepadarė. Beje, VAATC turėjo galimybę pati tiesiogiai sumokėti jėgainei už atliekų deginimą, bet ir to nepadarė.
Kitas argumentas – kad nesusimokėjome „Elektros skirstymo operatoriui“ (ESO), nors po praleisto termino su juo iš karto atsiskaitėme. Be to, net ir išjungus elektrą atliekų tvarkymas MBA gamykloje nesustojo, nes turime elektros generatorius.
Beje, jau perėmęs iš mūsų gamyklą pats VAATC buvo likęs be elektros, nes nesugebėjo persirašyti sutarties su elektros tiekėju, kuri buvo mūsų vardu. Žinoma, kad mes nebemokėjome už elektrą, kai mus išvarė iš gamyklos.
Taigi tokių priežasčių užteko sutarčiai nutraukti. Po poros savaičių, penktadienį po darbo valandų, VAATC atvažiavo perimti gamyklos. Dalyvavo ne tik VAATC atstovai, bet ir būrys jų samdytų apsaugininkų. Darbuotojams leido per pusvalandį susirinkti daiktus. Prisimenu, artėjo didžiulė liūtis, o aš pamačiau kieme išvarytus bendradarbius su maišais. Beliko iškviesti autobusus ir juos išvežioti po namus.
Beje, į tą perėmimą buvo atvykęs ir V. Benkunskas, nors abejoju, ar miesto meras turėtų dalyvauti tokiose procedūrose.
Po to ilgą laiką negalėjau patekti į gamyklos patalpas. Įsileido tik vieną kartą – trumpam, kad išsineščiau likusius asmeninius daiktus. Kitais atvejais vos priartėjus automobiliu prie įmonės teritorijos per radijo stoteles pasigirsdavo apsaugininkų pranešimai „Energesman“ čia!“ ir po kelių akimirkų jų būrys stovėdavo prie vartų.
Gamykloje liko daug asmeninių daiktų, įmonės turto. Pareiškę pretenzijas į likusį turtą iš savivaldybės įmonės sulaukėme piktdžiugiško atsakymo: sudarykite sąrašą. Turto tikrai yra daug, kiek jo išlikę, net nežinome.
O mums ir toliau keliauja sąskaitos iš „Gijų“ už patalpų šildymą, nes VAATC už tai nemoka. Mes aiškiname, kad mus išmetė iš verslo, bet šilumos tiekėjai teikia ieškinį teismui.
– Vis dėlto žvelgdamas į laikotarpį prieš VAATC įvykdytą gamyklos perėmimą kokias savo klaidas matote, ką darytumėte kitaip?
– Galbūt reikėjo mažiau šnekėti. Mes pernai buvome paskelbę, kad ateiname tvarkyti ne tik mišrių atliekų, bet ir pakuočių. Ir tai žadėjome daryti gerokai pigiau.
Pakuotės yra vadinamos atliekų grietinėle. Buvo laikas, kai visas MBA gamyklas iš pakuočių tvarkymo verslo išstūmė privatūs atliekų tvarkytojai.
Buvo ir daugiau mūsų garsiai įvardytų pasiūlymų, kurie sumažintų atliekų kiekį.
Juo labiau kad buvo pasigirdę planų Vilniuje statyti antrą kogeneracinę jėgainę. Kai kurie atliekų tvarkytojai nenorėjo pertvarkų, nes šiukšlių visiems užteko, kad gerai gyventų.
– Jeigu jūs VAATC ir savivaldybės veiksmus vadinate verslo atėmimu, juk turėtų įsikišti valstybės institucijos. Ar kreipėtės į jas?
– Pirmiausia tai šioje veikloje dalyvavo krūva valstybės institucijų. Tad ko iš jų galima tikėtis? Taip, kreipėmės į prokuratūrą, ji tyrimą perdavė atlikti Specialiųjų tyrimų tarnybai, kuri mėgino jį sustabdyti. O dar dangstomasi ekstremaliosios situacijos pavadinimu, kai neva nebegalioja teisės aktai, už atliekų tvarkymą be leidimų nebeišrašomos baudos. O man skiria vieną baudą po kitos, nors tebegalioja ta pati ekstremalioji situacija.
Įdomu, kiek baudų paskyrė M. Švaikauskui, kad jo vadovaujamas VAATC leido atliekas tvarkyti be leidimo bendrovei „Ekobazė“, prieš tai – „Ekonovus“?
Neseniai sėdau ir suskaičiavau, kiek aplinkosaugininkai turėtų ir galėtų išrašyti baudų už tai, kad Vilniuje atliekos tvarkomos taip šiurkščiai pažeidžiant įstatymus. Išėjo įspūdinga suma – 100 milijonų eurų.