Degalų kainos kelia vis daugiau klausimų gyventojams ir verslui. Tačiau kas iš tiesų lemia kainą degalinių švieslentėse ir kokių sprendimų reikia, kad už degalus mokėtume mažiau?

Siūlymų netrūksta: nuo mokesčių mažinimo ir dalies akcizo grąžinimo iki viršpelnių mokesčio naftos perdirbėjams arba biodegalų naudojimo ribojimo. Tačiau kurie iš šių sprendimų iš tiesų padėtų sumažinti kainas ir kokių pasekmių jie turėtų Lietuvos ekonomikai?

Apie tai, kur slypi tikrosios degalų brangimo priežastys ir kokios priemonės padėtų ištrūkti iš kainų spąstų, kalbėta „Žinių radijo“ laidoje „Atviras pokalbis“, kurioje dalyvavo Jurgis Polujanskas, Atsinaujinančių degalų asociacijos „Future Fuel“ viceprezidentas, Seimo Ekonomikos ir inovacijų komiteto narys Gintautas Paluckas bei Lietuvos grūdų augintojų asociacijos pirmininkas Audrius Vanagas.

– Jurgi, kaip manote, kodėl Lietuvoje degalai tokie brangūs ir kas sudaro galutinę jų kainą?

[[ge:lrytas:lrytas:44448071]]

J. Polujanskas: Kai tik prasidėjo ši krizė, pirmoji mūsų užduotis buvo išsiaiškinti, iš ko susidaro dyzelino kaina, kurią matome degalinių švieslentėje.

Matome, kad mokesčių – akcizo ir pridėtinės vertės – dalis sudaro 40,8 proc. Tai suprantama: išsivysčiusiose šalyse tai normalu. Akcizas yra vienas pagrindinių mokesčių, iš kurių valstybė finansuoja savo išlaidas – taip ir turėtų būti.

[[ge:lrytas:lrytas:44692779]][[ge:lrytas:lrytas:44642260]][[ge:lrytas:lrytas:44670721]]

Kita vertus, matome, kad naftos kaina ir perdirbėjo marža sudaro 52,8 proc. kainos. Kokia tiksliai yra perdirbėjo marža, nežinome, nes iki šiol „Orlen Lietuva“ nepateikė ataskaitų.

Iš to, ką girdime ir matome iš Lietuvos energetikos agentūros duomenų bei kitų šalių praktikos, galima spręsti, kad šiuo metu perdirbėjų maržos yra pasiekusios kosminį lygį.

Džiaugiamės už juos: kai verslui sekasi gerai, mums atrodo, kad tai yra gerai ir Lietuvai.

Biodegalai ir degalinių marža sudaro vos 5 proc. galutinės kainos.

Ir štai šiame kontekste sklando pasiūlymai, orientuoti būtent į tuos kelis procentus. Tai yra verslas, kuris Lietuvoje sukuria kelis šimtus darbo vietų, kuris įnvestavęs kelis šimtus milijonų eurų. Gamyklos padidintos, grūdų superkama ir perdirbama apie vieną milijoną tonų. Valstybė negali pjauti šakos, ant kurios sėdime.

Ieškant sprendimų, ką daryti, toli žiūrėti nereikia. Lenkija labai stipriai tvarkosi, labai proteguoja savo žemės ūkį, biodegalams naudoja išskirtinai lenkišką ūkio produkciją. Taip pat jie turi įsivedę viršpelnio mokestį savo kontroliuojamai gamyklai „Orlen Polska“. Iš viršpelnio jie finansuoja kainų mažinimą.

Šiuo metu Lenkijoje akcizas, palyginti su Lietuva, yra 200 eurų už toną mažesnis. Litre tai būtų panašiai 40 centų.

Lenkai tai daro iš savo kišenės, o ta kišenė – jų stipri ekonomika, kurią stiprina daug metų.

Lietuvoje apie tai vengiame kalbėti, ir tai savaime suprantama, nes mums svarbūs ryšiai su Lenkija. Mes, kaip verslo atstovai, taip pat vengiame tokių priemonių kaip viršpelnio mokestis: tuomet tampa nebeaišku, ar tai kapitalistinė valstybė, ar jau socialistinė, komunistinė. Tai atbaido investuotojus.

Liūdina tai, kad su lenkais elgiamės draugiškai, tačiau Lietuvoje bijome apie tai kalbėti. Be to, iš „Orlen“ atstovų Lietuvoje išgirstame siūlymų, kad galbūt reikėtų atsisakyti lietuviškų biodegalų.

Kitas dalykas – turime galvoti apie ateitį. Pabrėšiu, kad mes neagituojame už viršpelnio mokestį, tačiau matome, kad ateinančiais metais akcizas vėl didės, taip pat didės ir atsinaujinančiųjų išteklių dalis. Tad galbūt tą traukinį galima pristabdyti?

Antras dalykas – jau dvejus metus Finansų ministerijoje ant stalo guli pateiktas dalinio akcizo grąžinimo projektas. Jis leistų susigrąžinti į Lietuvą tranzitinį srautą, kuris šiuo metu išvažiavęs į Lenkiją. Priklausomai nuo akcizų skirtumo, tai galėtų padėti surinkti apie 100 mln. eurų.

Šis procesas jau galėjo būti pabaigtas, o mes galėjome turėtume įrankį, leidžiantį susigrąžinti į Lietuvą dalį akcizo pajamų ir taip stiprinti savo ekonomiką. Iš to valstybė vėliau galėtų mažinti degalų kainas gyventojams.

Šis projektas nepajudėjo iš vietos. Atsakymas maždaug toks: „Dabar netrukdykite, mes irkluojame, neturime kada burių iškelti.“

– Gintautai, jūsų nuomone, ar Lietuvos politikai šiuo klausimu turi pakankamai stuburo? Nuolat prisimename Lenkiją. Ar tai – Lenkijos fenomenas, ar ir mes galėtume elgtis panašiai?

[[ge:lrytas:lrytas:44696981]]

G. Paluckas: Matyt, negalime tiesiogiai lyginti Lenkijoje taikomos akcizų politikos ar fiskalinės, monetarinės laisvės. Juk Lenkija turi zlotą, todėl gali „žaisti“ didesniu biudžeto deficitu, valiutos verte ir panašiai.

Skiriasi ir mokesčių bei biudžeto struktūra. Lenkija turi įvairių papildomų mokestinių pajamų ir kitų biudžeto pajamų šaltinių, kurių mes neturime. Vienas pavyzdžių – kelių mokesčiai. Lietuvoje ilgą laiką jie buvo gerokai mažesni, o Lenkijoje jau daugiau nei dešimtmetį taikomi didesni kelių mokesčiai. Tačiau lenkai ir kelius susitvarkė, nes šias lėšas kryptingai ir tikslingai nukreipė.

Yra ir dar vienas svarbus dalykas: kai įveikinėjome pandemijos krizės pasekmes, su Europa susiderėjome dėl tam tikrų teisės aktų pakeitimų. Tarp jų buvo ir įsipareigojimų, susijusių su akcizais.

Šių įsipareigojimų reikia laikytis. Jeigu jau kalbame apie stuburą, tai, nepaisant didelio visuomenės ar net verslo spaudimo, Finansų ministerija ir Vyriausybė šiuo atžvilgiu tą stuburą turi. Stuburą reikia laikyti, nes kitaip turėtume finansinių pasekmių.

Kita vertus, tvirtas stuburas nereiškia plieno stiprumo – reikia prisitaikyti prie aplinkybių.

Lenkai priėmę sprendimą nustatyti benzino ir dyzelino kainų lubas. Dėl jų susidarė nemažas degalų kainų skirtumas: lyginant su mūsų kainomis, jos beveik 50 centų už litrą mažesnės arba, lyginant su mūsiškėmis, tai 25 proc. Tai absoliučiai ekonomiškai, kur piltis degalus, lemiantis veiksnys.

Jeigu pažvelgtume į kelių Lietuvos Vyriausybių planus ir įsipareigojimus, turėtume įvertinti, kaip jie veikia dabartinę situaciją. Pagal juos, eliminuojant krizinę įtaką, dyzelino kaina 2030 m. turėjo pasiekti 2,45 euro už litrą dyzelino.

Tačiau turime krizę, ir nereaguoti į situaciją bei palikti viską taip, kaip yra, nebegalima. Finansų ministerija nesnaudžia, tačiau į situaciją žiūri atsakingai.

Kalbant apie pasiūlymą nustatyti diferencijuotą akcizo grąžinimo tvarką, būtina atkreipti dėmesį į kelis niuansus.

Pirma, negalėsime akcizo grąžinti tik už degalus, parduodamus tranzitiniam transportui. To neleidžia ES direktyvos ir Lietuvos Konstitucija.

Tačiau reikia nepamiršti, kad degalinėse dažnai įsigyjame ne tik degalų – egzistuoja visas vartojimo įpročių krepšelis, kurio pokyčiai lemia didesnius prekybos sektoriaus nuostolius.

Grįžtant prie diferencijuotos akcizo grąžinimo tvarkos, svarbu įvertinti ir dar keletą aspektų.

Jeigu lenkai ir toliau laikysis dabartinės politikos bei išlaikys panašų degalų kainų lygį, nėra tokių instrumentų, kurie leistų degalų kainas Lietuvoje sumažinti tiek, kad verslas pradėtų degalus pilti Lietuvoje.

Jeigu Lenkijoje kainos pakyla, atsiranda erdvės manevrui.

Jeigu įvestume akcizo grąžinimą ir atsirastų dvi lygiagrečios kainų sistemos – viena sunkvežimiams, kita plačiajai visuomenei, – atsirastų paskatų perpilstyti degalus.

Tai – vieni argumentų, kuriuos vertina Finansų ministerija.

Dar vienas svarbus aspektas – mūsų įsipareigojimai pagal vadinamąjį Ekonomikos gaivinimo ir atsparumo didinimo planą (RRF): akcizus privalome išlaikyti bent iki sausio 1 d. Sausio 2 d. atsiveria langas pergalvoti.

– Audriau, ką mano žemės ūkio sektoriaus atstovai ir patys ūkininkai apie degalų kainas? Kaip aukštos degalų kainos veikia žemės ūkio darbuotojus?

[[ge:lrytas:lrytas:44696983]]

A. Vanagas: Šiuo metu esu Ispanijoje ir matau žmonėms draugiškas kainas degalinių švieslentėse: 1,7 ar 1,6 euro mes jau seniai matėme.

Mus labiausiai neramina tai, kad kaskart, kai premjeras apsilanko „Orlen“ gamykloje arba vyksta koks nors kitas pasitarimas, pasigirsta minčių apie galimybę atsisakyti biodegalų dalies.

Šis spaudimas natūralus: Lenkijoje, Plocke, atidaryta HVO gamykla, natūralu, kad „Orlen“ norės į degalus maišyti čia pagamintus biodegalus.

Tačiau įsivaizduokite: visas Lietuvoje užauginamas rapsų kiekis perdirbamas mūsų šalyje.

Daug diskutuojame apie perdirbimą ir būtinybę kurti didesnę pridėtinę vertę visoje žemės ūkio produktų gamybos grandinėje. Šioje srityje Lietuva stipri. Naftos neturime, tačiau turime dirbamosios žemės, kurią įdarbinę užsiauginame žaliavų ir pasigaminame degalus. Kitos šalys to neturi.

Kalbant apie degalų kainų poveikį žemės ūkiui, mūsų grūdų augintojams sezonas jau eina į pabaigą. Tiesa, dar tik pradedame nuimti energijai skirtas kultūras, pavyzdžiui, kukurūzus. Šis sezonas buvo gana sunkus – ne tik dėl klimato sąlygų, bet ir dėl degalų sąnaudų. Nepalankios oro sąlygos lemia didesnį degalų suvartojimą, o dar ir patys degalai dvigubai pabrangę.

Jei susiklostytų panašios sąlygos ir sumažintume biodegalų naudojimą, o kartu dėl to mažėtų superkamų grūdų kaina, kitas sezonas galėtų būti dar sudėtingesnis.

– Jeigu Lietuva sumažintų biodegalų naudojimą, kokių pasekmių tai turėtų šalies grūdų ir rapsų augintojams? Taip pat norėčiau grįžti prie jūsų minėto spaudimo. Ar jis kyla dėl to, kad „Orlen“ gali pradėti naudoti savo šalyje gaminamus biodegalus?

[[ge:lrytas:lrytas:44697222]]

A. Vanagas: Nuostolių patirtume visi: įmonės pajustų tiesioginius finansinius nuostolius.

Natūralu, kad tai paveiktų ir žemdirbius – už superkamus rapsus jiems būtų mokama mažiau. Skaičiuojama, kad skirtumas, palyginti su dabartinėmis normaliomis rinkos sąlygomis, galėtų siekti apie 20 eurų už toną. Toks būtų skirtumas, jeigu rapsų neperdirbtume Lietuvoje, o tik eksportuotume.

Tačiau net ir 20 eurų už toną šiandien žemės ūkyje yra pinigas: jeigu iš hektaro prikuli tris ar keturias tonas rapsų, tai reiškia, kad prarastum apie 80 eurų pajamų iš hektaro.

– Jurgi, ar lenkai bando mums išsukinėti rankas?

J. Polujanskas: Be abejo, jie bando tai daryti. Paradoksas tas, kad mūsų santykiai su jais yra tokie, kuriuos angliškai vadintume „love-hate relationship“: mes su jais ir dirbame, ir kariaujame.

Ačiū dievui, šiandien Lietuvos politikai ir Vyriausybė supranta vietos investicijų bei ekonomikos naudą ir palaiko lietuvišką produkciją. Lygiai taip pat palaiko ir „Orlen“.

Nuolat ieškome vidurkio, kad abi pusės galėtų susitarti. Tai gana sunku, nes jie gamina mineralinius degalus ir nori parduoti daugiau, o mes gaminame biodegalus ir norime, kad jų būtų naudojama daugiau.

Labai norėčiau paraginti „Orlen“ kartu ieškoti sprendimų, kurie būtų naudingi ir bendrovei, ir mums, ir Lietuvai, ir jos gyventojams, kaip sumažinti degalų kainas.

Tokių sprendimų turime.

Tik noriu patikslinti dėl kainų lubų: Lenkijoje jos užtikrina, kad sumažintas akcizas atsispindėtų vartotojams siūlomose kainose. Lietuvoje toks kainų lubų mechanizmas buvo atmestas. Viena priežasčių – Lietuvoje degalinių konkurencija yra viena didžiausių Europoje. Todėl lubos pas mus nereikalingos, bet reikia mažinti akcizą.

Kalbant apie viršpelnius, manau, nerespektabilu jų nerodyti, kai pasibaigęs deklaravimo laikas. Mes kaip verslas nerekomenduojame viršpelnio liesti. Jeigu valstybė pasiimtų dalį viršpelnio, kai verslui sekasi gerai, ar ji kompensuotų nuostolius, kai ateitų sunkmetis?

– Gintautai, esate valdančiosios koalicijos atstovas. Šiandien nuskambėjo ir tam tikrų užuominų apie galimus susitarimus, dėl ko gali nukentėti Lietuvos biodegalų gamintojai. Taip pat buvo iškeltas viršpelnio klausimas ir atkreiptas dėmesys į tai, kad įmonės dar nepateikė deklaracijų. Kaip vertinate šiuos teiginius ir pačią situaciją?

G. Paluckas: Abejoju, kad tokie susitarimai galimi. Kad samprotaujama, ką daryti su aukštomis degalų kainomis, visiškai natūralu. Lygiai taip pat natūralu, kad verslo įmonės tarpusavyje konkuruoja dėl rinkos dalies. Kol politikai savo sprendimais į šį procesą nesikiša, konkurencija yra sveikintinas dalykas.

[[ge:lrytas:lrytas:44697221]]

Kalbant apie viršpelnius: dar visai neseniai išgyvenome energetikos krizę ir turėjome mechanizmą, kaip tinkamai administruoti energetikos sektoriaus viršpelnius. Viskas, kas yra virš logiško rinkos svyravimo, pakliūtų į biudžetą.

Kalbant apie viršpelnius ir dabartinius geopolitinius bei strateginius santykius, čia nematau jokios dramos. „Orlen“ yra labai geras investuotojas, su kuriuo sklandžiai bendradarbiaujame darant strateginius sprendimus dėl ypač didelių investicijų. Bendrovė investavo milijardą eurų į naftos perdirbimo efektyvumo didinimą ir gamyklos modernizavimą, nors tą galėjo daryti ir ne Lietuvoje.

Tačiau netikiu, kad Vyriausybė savo veiksmais kenktų nacionaliniam verslui.

Manau, kad sprendimai dėl viršpelnių galėtų atsirasti, nes jų administravimo mechanizmas jau yra. Taip pat priminsiu, kad susiduriame ne tik su degalų kainų krize. Dujų kainos pasiekė aukščiausią lygį per pastaruosius ketverius metus. Tai reiškia, kad bus elektros kainų šuolis.

Todėl Finansų ministerijai tikrai vertėtų apie tai pagalvoti. Manau, kad jie tai daro.

– Žmonėms vis tiek sunku suprasti, kodėl susiklostė tokia padėtis. Todėl susidaro įspūdis, kad kažkas negerai su mūsų galvomis: esame toje pačioje ekonominėje erdvėje, tačiau pas mus viskas brangiau.

G. Paluckas: Degalinių tinklų grynasis pelningumas, atmetus visas sąnaudas, yra labai nedidelis, 1,5 proc. Degalinių tinklų nebeprašysi sumažinti degalų kainą iš savo maržų.

Perdirbėjų maržos tiksliai nežinome, tačiau žinome, kad didmeninės degalų kainos smarkiai šoktelėjo tiek dėl žaliavos brangimo, tiek dėl tam tikrų degalų rūšių trūkumo.

Kalbant apie į degalus įmaišomus biodegalus, jų dalis sudaro tik kelis procentus. Liūto dalį sudaro akcizas: jei norime kažką daryti, galime žaisti tik su akcizu.

Tačiau iš karto kyla kitų iššūkių: kuo užkišti biudžeto skylę?

– Tačiau apie akcizo mažinimą kalbame jau seniai.

G. Paluckas: Viskas paprasta. Kol degalų kainų skirtumas buvo nedidelis, sumažėjęs degalų pirkimas Lietuvoje degalinėms turėjo tam tikrą poveikį, kiek krito jų apyvarta.

Vis dėlto turiu priminti, kad esame prisiėmę ankstesnių Vyriausybių patvirtintus įsipareigojimus mažinti anglies dioksido išmetimą transporto sektoriuje.

Iki 2025 m. jų ne tik nesumažinome, bet ir padidinome jų kiekį, nes transporto sektorius auga, plečiasi logistika ir vystosi verslas. Tačiau tai lemia, kad mes apyvartinių taršos leidimų turėtume įsigyti už beveik 500 mln. eurų.

Tai – viena priežasčių, kodėl anksčiau nebuvo imtasi radikalesnių žingsnių: buvo vertinamas kompleksinis poveikis biudžetui keleriems metams į priekį.

Dabar situacija gana kritinė, nes degalų kainų skirtumas tarp Lietuvos ir kaimyninių šalių yra milžiniškas: logistikos bendrovėms piltis Lietuvoje degalus nėra jokios ekonominės logikos ir jos to nedaro.

J. Polujanskas: Akcizų politika buvo sudėliota dar tada, kai žaliasis kursas buvo tarsi dievybė. Atėjo laikai, kai politika keičiasi.

Vežėjams užtenka 2–3 centų (kainų skirtumo, kad degalus piltųsi ne Lietuvoje – red. past.). Jie schemą jau turi, per dieną perplanuoja pylimąsi.

[[ge:lrytas:lrytas:44697150]]

Mes manome, kad Lenkija nepajėgs tokio didelio skirtumo, koks yra šiandien, išlaikyti labai ilgai. Manome, kad jie, norėdami pasirodyti geri, nusileidžia kraują.

Latvijoje, kur kainos nuleistos iki Lenkijos lygio, ruošiamasi rinkimams, todėl visos kainos grįš į 5–6 centų skirtumą. Štai čia mechanizmas, kuris būtų sukurtas tik tarptautiniais reisais važinėjantiems vilkikams, leistų Vyriausybei kainas reguliuoti savaitės tikslumu. Toks mechanizmas jau galioja 16-oje šalių.

– Audriau, kokie būtų jūsų pageidavimai valdžiai?

A. Vanagas: Pagrindinis pageidavimas – rasti geriausią sprendimą, o kai bus geri laikai, juo galėtume pasinaudoti.

Pavyzdžiui, kalbant apie žemės ūkį, galėtume prie degalų kainos pridėti tam tikrą sumą – tarkime, 5 centus, kai degalai pigūs. Šias lėšas kauptume ir vėliau, atėjus sunkesniems laikams, žemės ūkiui kompensuoti.

Reikėtų pamąstyti apie rizikos fondą.

– Gintautai, kada degalų kainos grįš į prieškrizinį lygį? O gal apie tai jau nebereikėtų svajoti?

G. Paluckas: Kai baigsis karas ir krizė, ir kai baigsis lašiniai lenkams ir latviams. Juk visi turi biudžeto netektis. Pažiūrėkime į Lenkijos biudžeto deficitą – jis siekia 8–9 proc. Tai kosminis skaičius, jie patys save degina. Tačiau jie pasirinko tokią fiskalinę politiką ar strategiją.

Latvijos biudžeto deficitas siekia apie 4 proc. – ilgai taip nepatempsi. Vadinasi, degalų kainos arba akcizų politika turės grįžti į tam tikras vėžes.

[[ge:lrytas:lrytas:44695539]]

[[ge:lrytas:lrytas:1031194]]

Rodo pirštais į lenkus: „Tai kosminis skaičius, jie patys save degina“ (1)