Tačiau, pasak ekspertų, viešuosiuose pirkimuose ji neretai tampa lemiamu kriterijumi – net tada, kai kalbama apie sudėtingus statybos ar infrastruktūros projektus, kurių sėkmę lemia kur kas daugiau nei pasiūlymo suma.
Viešųjų pirkimų tarnybos duomenys rodo, kad 2025 m. kokybės kriterijus buvo taikytas vos 28,7 proc. tarptautinių ir supaprastintų pirkimų.
Kodėl kokybę, patirtį ir ilgalaikę projekto vertę įvertinti sunkiau nei mažiausią kainą? Ir ką toks pasirinkimas reiškia galutiniam rezultatui?
Susiję straipsniai
Apie tai kalbamės su statybos ir infrastruktūros bendrovės KRS vadovu Martynu Valančiumi.
Mažiausią kainą lengviau apginti
Kodėl, nors statybos ir infrastruktūros projektų sėkmę lemia kur kas daugiau veiksnių, perkančiosios organizacijos dažnai renkasi mažiausią kainą? M. Valančius išskiria kelias esmines priežastis.
„Pirmiausia, tai atsakomybės baimė ir kontroliuojančių institucijų patikrinimai: kainos vertinimas yra objektyvus ir matematiškai aiškus – lengva apsiginti prieš STT, VPT ar Valstybės kontrolę, nes nelieka vietos subjektyviam interpretavimui.“
Kita priežastis – kokybinių kriterijų vertinimas reikalauja daugiau pasirengimo ir įsigilinimo į patį projektą. Be to, perkančiosioms organizacijoms svarbu numatyti, kaip užtikrinti, kad nustatyti kriterijai būtų aiškūs, pamatuojami ir nekeltų ginčų.
„Parengti kokybinius kriterijus, kuriuos būtų galima aiškiai įvertinti ir kurie nesukeltų tiekėjų pretenzijų bei teismų maratono, reikalauja aukštos inžinerinės ir teisinės kvalifikacijos.
Dažniausiai šie kriterijai ir lieka tik pirkimo metu – jų taikymo kontrolė vykdymo metu augina kaštus ir papildomą laiką perkančiosioms organizacijoms, o kontrolės mechanizmo nėra.
Formaliai palyginti skaičius yra paprasčiau nei vertinti kokybinius, technologinius ar ilgalaikius sprendinius“, – aiškina pašnekovas.
Savo namams to nesirinktume
KRS vadovas viešųjų pirkimų praktiką siūlo palyginti su daugeliui pažįstama situacija, kurioje mažiausia kaina retai tampa vieninteliu argumentu.
„Kai planuojame savo namų remontą ar įrengimą, niekas nesirenka statybininko, pateikusio mažiausią kainą elektroniniu paštu. Visada norisi gyvai pabendrauti, suprasti, ar žmogus gebės atlikti darbus, ar sutampa jūsų požiūriai, ir tik tada priimti sprendimą. Kaina dažnai būna tik vienas iš kriterijų“, – sako M. Valančius.
Panašiai, jo teigimu, vyksta ir privačiame statybų sektoriuje, „Čia užsakovas visada bendrauja ir bando suprasti, kas įvertinta, o kur rizikos dar liko. Vyksta nuolatiniai pokalbiai ir kaina abipusiu susitarimu randama kažkur per vidurį, vis dėlto įvertinus ir visus papildomus faktorius.“
Vienas pasiūlymas – ne visada konkurencijos problema
Viešųjų pirkimų tarnybos duomenimis, 2025 m. net 40,6 proc. savarankiškai vykdytų tarptautinių ir supaprastintų pirkimų sulaukė tik vieno pasiūlymo. Tačiau, M. Valančiaus teigimu, šis rodiklis neatspindi situacijos statybų sektoriuje.
„Konkurencija jame milžiniška. Tarkime, neseniai KRS dalyvavo mokyklos statybų konkurse, kuriame sulaukta net 11 pasiūlymų ir dar kažkiek likusių už brūkšnio.
Retame pirkime būna mažiau nei trys pasiūlymai, o per pastaruosius 2,5 metų galbūt tik vieną kitą kartą esame likę be konkurencijos“, – pasakoja jis.
Todėl, jei konkurse dalyvauja tik viena įmonė, verta pasidomėti ir pačiomis sąlygomis – galbūt jos atitiko tik vienos bendrovės galimybes arba buvo pritaikytos konkrečiam tiekėjui.
Panašiai, pasak M. Valančiaus, reikėtų vertinti ir itin pigius pasiūlymus. Vien kainų skirtumas dar neįrodo, kad pasiūlymas rizikingas – rangovų veiklos pobūdis ir stiprybės gali labai skirtis.
„Specializuotų darbų pirkime mažesnė įmonė gali būti gerokai efektyvesnė už didelį rangovą, vykdantį kompleksinius projektus. Kiekvienas rangovas turi savo stipriausias kompetencijų sritis, ir ten jis gali būti efektyvesnis, atitinkamai – pigesnis.
O dar yra vertikali integracija. Rangovų pasiūlymus reikėtų vertinti pagal jų veiklos specifiką ir gebėjimus, o ne vien lyginti galutines sumas“, – aiškina KRS vadovas.
Pastatas pastatytas? Tikroji sąskaita dar laukia
Statybų pabaiga dar nereiškia, kad išlaidos baigėsi. Infrastruktūros objektai gali tarnauti dešimtmečius, todėl jų vertę lemia ir tai, kiek kainuos juos išlaikyti per visą šį laiką.
Tačiau ar į būsimas priežiūros, eksploatacijos ir atnaujinimo išlaidas atsižvelgiama dar prieš pasirenkant rangovą? M. Valančiaus vertinimu, dažnai – ne.
„Dažniausiai šios išlaidos net nevertinamos projekte. Vėliau, laimėjus konkursą ir atėjus pas užsakovą su pasiūlymais, kaip sumažinti eksploatacines išlaidas, dažnai vengiama ką nors keisti ir prisiimti asmeninę atsakomybę bei uždėti savo parašą“, – teigia ekspertas.
Taigi net ir atsiradus galimybei ateityje sutaupyti, sprendimas gali nepasikeisti – nes niekas nenori prisiimti atsakomybės už pakeitimus.
Varnelė uždėta. O kas toliau?
Ši problema, pasak KRS vadovo, susijusi ne vien su atskirais sprendimais – ji atskleidžia ir patį požiūrį į viešųjų pirkimų tikslą.
M. Valančius nemano, kad pagrindinė kliūtis yra netinkamas teisinis reguliavimas.
„Jis turi tarnauti esminiam tikslui – racionaliam lėšų naudojimui. Perkančiosios organizacijos dažnai formaliai laikosi reguliavimo, bet iš esmės tikslo nepasiekia, nes vėliau moka už klaidas, padarytas pasirengimo pirkimui metu.
Manau, kad to priežastis nėra teisinio reguliavimo trūkumas. Viešųjų pirkimų įstatymas suteikia daug galimybių įsigyti kokybiškus darbus už racionalią kainą, tačiau tam reikia daugiau resursų dar pirkimo inicijavimo stadijoje“, – sako M. Valančius.
Anot jo, šios galimybės lieka neišnaudotos.
„Taip yra todėl, kad vyrauja požiūris, esą pirkimui pakanka minimalius reikalavimus tenkinančio statybos projekto, o rangovas už mažiausią kainą išspręs visus projektavimo ar planavimo trūkumus.
Deja, praktika rodo, kad dažniau siekiama greitai uždėti varnelę ant įgyvendinto projekto eilutės, todėl renkamasi mažiau investuoti į pirkimo pasirengimą – tai yra, tinkamos procedūros parinkimą bei viešojo pirkimo sutarties ir įgyvendinimui svarbių dokumentų paruošimą“, – apibendrina KRS vadovas.