Užtat turėjome ambicijų. Ir kažkokį sunkiai paaiškinamą įsitikinimą, kad mums pavyks.
Šiandien jau galiu papasakoti, kuo visa tai baigėsi. Bet viskas prasidėjo visai ne nuo konferencijos.
Svajojau patekti į sceną. Galiausiai nusprendžiau ją susikurti pats
Prieš maždaug dešimt metų pardavinėjau stogų dangas. Man sekėsi visai neblogai.
Bet atėjo laikas, kai pradėjau savęs klausti: ar kas nors prisimins mane po mirties dėl to, kad pardaviau latakus su 15 procentų nuolaida? Norėjau kažką sukurti. Kažką, kas liktų ir po manęs.
Gyvenimas pasisuko taip, kad pradėjau kurti video reklamas įmonėms. Iš pradžių filmavau pats, vėliau atsirado komanda, didesni klientai, sudėtingesni projektai. Per tuos metus sukūriau tūkstančius video.
Ir visą tą laiką turėjau dar vieną svajonę – kada nors užlipti ant didelės konferencijos scenos. Norėjau pasidalyti tuo, ką išmokau dirbdamas su verslais. Bet niekas nekvietė.
Kažkur buvau perskaitęs mintį: jeigu tavęs niekas nekviečia, susikurk progą pats. Taip ir nusprendžiau.
Pirmoji konferencija neįvyko
Apie tai iki šiol mažai pasakojau. Dar praėjusiais metais bandžiau organizuoti konferenciją apie dirbtinį intelektą. Buvau nusižiūrėjęs vieną erdvę, kuri man, kaip kūrėjui, atrodė tiesiog tobula.
Graži architektūra, atmosfera, vaizdas. Mintyse jau mačiau sceną, šviesas, žmones. Tik buvo viena problema – ten netilpo tiek dalyvių, kiek reikėjo, kad renginys finansiškai atsipirktų.
Ir aš padariau klaidą, kurią, manau, daro ne vienas verslininkas. Pirmiau įsimylėjau sprendimą, o tik paskui pradėjau skaičiuoti. Kai su komanda pradėjome skaičiuoti, paaiškėjo, kad projektas bus nuostolingas. Ir jo atsisakėme.
Per Jonines gimė „Rytojaus standartas“
Prieš pat Jonines paskambino Eglė ir sako: „Darom konferenciją kitų metų pavasarį.“
Aš atsakiau: „Kam taip toli? Darom šį rudenį!“
Apie tai mes su ja jau buvome kalbėję, bet vis pritrūkdavo kažkokios kibirkšties. O šį kartą pajutau, kad ji pagaliau atsirado. Susitikome, per maždaug valandą gimė konferencijos pavadinimas „Rytojaus standartas“. Ir pradėjome.
Tą dieną dar net neįsivaizdavome, kiek žmonių teks įtikinti, kiek durų išstumti ir kiek kartų patiems išsigąsti savo sprendimų.
Atsimenu Eglės žodžius: „Bet dabar mums reikia pinigų reklamai.“
O aš jai: „Bet juk mes ir esam reklama!“
Ir mes startavome. Taip prasidėjo mūsų „Rytojaus standarto“ istorija.
Bet, kaip pakviesti žinomus Lietuvos verslininkus į konferenciją, kurios dar nebuvo?
Pirmiausia reikėjo žinomo žmogaus, kuris mumis patikėtų
Su Egle nusprendėme, kad mums reikia vieno stipraus pranešėjo. Žmogaus, kurio dalyvavimas suteiktų pasitikėjimo ir kitiems. Eglė pažinojo Gediminą Kvietkauską, „EWA“ generalinį direktorių, jis jau filmavosi jos tinklalaidėje.
Gediminas sutiko. Pamenu, kai jam paskambinau pasitikslinti dėl nuotraukos tinklalapiui ir renginio datos. Jis net nelabai suprato, kas aš toks. Įtariu, kad lapkritis jam atrodė dar labai toli, todėl per daug nesuko galvos. Ir štai turėjome pirmąjį pranešėją.
Tuo metu dar neturėjome pasirašytos sutarties su „Žalgirio“ arena. Nebuvome sumokėję avanso. Tačiau jau kalbėjomės su kitais verslininkais apie konferenciją, kurioje dalyvaus Gediminas Kvietkauskas.
Ar tai buvo rizikinga? Žinoma. Bet čia noriu būti tikslus. Mes neblefavome dėl savo ketinimų. Abu tikrai buvome nusprendę konferenciją surengti. Tiesiog pradėjome kviesti pranešėjus dar nesutvarkę visų organizacinių formalumų.
Ir tai galėjo baigtis visai kitaip. Kiekvienas naujas pranešėjas, kuris sutiko dalyvauti, didino mūsų atsakomybę. Kuo daugiau žmonių mumis patikėjo, tuo mažiau turėjome teisės suklysti.
Vienus žmones kviečiau drąsiai. Kitiems net bijojau paskambinti
Vienas įdomiausių atradimų organizuojant konferenciją buvo susijęs su manimi pačiu. Kviesti pranešėjus man buvo gana lengva.
Skambindamas žinomam verslininkui, kuris galbūt už mane turtingesnis 200 kartų, jaučiau, kad siūlau jam vertę. Galimybę pasidalyti patirtimi, užlipti ant „Žalgirio“ arenos amfiteatro scenos, būti tarp kitų daug pasiekusių žmonių. Aš nesijaučiau taip lyg, kažko prašyčiau.
Bet kai reikėjo ieškoti rėmėjų, viskas pasikeitė. Staiga pradėjau galvoti apie pinigus. Ar ne per daug prašome? Ar jie sutiks? O gal mūsų renginys jiems nevertas tokios sumos?
Ir štai žmogus, kuris daugybę metų dirba su pardavimais ir marketingu, pradėjo bijoti skambinti. Čia labai padėjo Eglė.
Ji drąsiau kalbėjo su potencialiais rėmėjais, o aš jaučiausi stipriau kviesdamas pranešėjus ir kurdamas konferencijos komunikaciją. Mes abu turėjome stipriųjų ir silpnųjų pusių.
Ir turbūt viena svarbiausių priežasčių, kodėl šis projektas juda į priekį, yra tai, kad nė vienam nereikia apsimesti, jog mokame viską. Vienas šios konferencijos tikrai nebūčiau suorganizavęs.
Per pastaruosius mėnesius sulaukiau daug palaikymo. Žmonės padėjo, dalijosi mūsų turiniu, rekomendavo pranešėjus, pirko bilietus.
Bet buvo ir kitokių reakcijų. Kartais pajusdavau skepticizmą net iš žmonių, iš kurių labiausiai tikėjausi palaikymo. Ir tai mane stebino. Bet žmonių, kurie patikėjo, buvo gerokai daugiau. Ir būtent dėl jų šiandien turime tai, ką turime.
Ar jau galime sakyti, kad mums pavyko?
Šiandien, likus vos kelioms dienoms iki konferencijos „Rytojaus standartas“, Kauno „Žalgirio“ arenos amfiteatras pilnas. Daugiau kaip 400 žmonių nusprendė skirti savo dieną renginiui, kuris dar prieš kelis mėnesius egzistavo tik mūsų su Egle mintyse.
Turime aštuoniolika pranešėjų, partnerius, komandą ir programą. Bet svarbiausia – turime žmonių pasitikėjimą.
Galėčiau parašyti, kad įrodėme visiems skeptikams, jog galime. Bet ar tikrai mums reikėjo kažkam kažką įrodinėti? Svarbiausia buvo įrodyti patiems sau, kad nereikia laukti, kol kas nors pakvies ant scenos.
Kad nebūtina iš anksto žinoti visų atsakymų. Kad galima imtis didesnio projekto, nei esi kada nors daręs, jeigu šalia yra žmogus, kuris tiki tuo pačiu. Ir kad kartais didžiausia rizika yra ne suklysti, o taip ir nepabandyti.
Bet nenoriu skelbti pergalės anksčiau laiko. Pilna salė dar nereiškia geros konferencijos.
Lapkričio 11 dieną kiekvienas atėjęs žmogus turės savo lūkesčių. Man vis dar neramu, ar spėsiu skirti dėmesio kiekvienam pranešėjui. Ar turėsiu laiko pasisveikinti su visais, kurie norės prieiti. Ar žmonės išsineš tai, dėl ko atėjo.
Bet vienas dalykas jau įvyko. Šią vasarą mudu su Egle turėjome tik idėją ir pažadą vienas kitam, kad ją įgyvendinsime.
Šiandien turime pilną salę žmonių, kurie mumis patikėjo. Ir dabar jau nebegalime jų nuvilti.
Eugenijus Mačiukas – video turinio strategas, „Mačiukas Media“ vadovas ir vienas iš konferencijos „Rytojaus standartas“ organizatorių.