Pilnos lentynos – tik ramybės iliuzija? Atskleidė, kiek maisto atsargų turi parduotuvės

Kas nutiktų, jeigu per audrą ar tyčinę ataką vienu metu sutriktų elektros tiekimas, ryšys, transportas ir maisto tiekimo grandinė? Kiek ilgai veiktų įprastos sistemos, kokių atsargų iš tiesų turi prekybininkai, ar Lietuva gebėtų apsirūpinti savo užaugintu maistu ir kas krizės metu turėtų prisiimti didžiausią atsakomybę?

Apie tai, kas turėtų užtikrinti, kad valstybė nenustotų veikti, portalo Lrytas organizuojamos konferencijos „Saugumo kodas“ diskusijoje „Kas užtikrins, kad Lietuva nesustotų?“ kalbėjo, energetikos ministras Lukas Savickas, Tarptautinio transporto ir logistikos aljanso (TTLA) generalinis sekretorius Povilas Drižas, „Norfos“ įmonių grupės savininkas Dainius Dundulis ir Žemės ūkio ministerijos kanclerė Dorita Visalgienė. Diskusiją moderavo Živilė Vaškytė-Lubienė.

Ž. Vaškytė-Lubienė klausė, kuri Lietuvos grandis šiuo metu yra silpniausia: maisto atsargos, energetika, transportas, degalų tiekimas, infrastruktūra ar priklausomybė nuo importo.

L. Savickas teigė, kad esminis atsparumo pagrindas yra ne infrastruktūra, o žmogus ir visuomenė. Jo vertinimu, energijos kainos, elektros tiekimo sutrikimai ir dezinformacija gali būti naudojami siekiant palaužti visuomenės pasipriešinimą.

Tai energetikos ministras matė ir lankydamasis Ukrainoje. Pasak jo, svarbiausia, kad visuomenė išliktų susitelkusi ir matytų bendrą tikslą. Tuomet kiekvienas sektorius turėtų atlikti savo darbą – energetika užtikrinti energijos tiekimą, transportas išlaikyti judėjimą, o maisto grandinė pasirūpinti būtiniausiais produktais.

P. Drižas silpniausia vieta pavadino komunikaciją tarp skirtingų sektorių. Važiuodamas į „Saugumo kodo“ konferenciją jis navigacijos programėlėje gavo perspėjimą apie užtvindytą gatvę, tačiau negavo aiškaus pasiūlymo, kaip ją apvažiuoti.

Nedidelis kasdienis pavyzdys, TTLA generalinio sekretoriaus manymu, atskleidžia didesnę problemą. Atėjus vadinamajai valandai X energetikos, logistikos, maisto tiekimo ir kitų sričių atstovai turėtų realiu laiku keistis duomenimis ir iš karto matyti alternatyvius sprendimus.

Planų gali būti parengta, tačiau tik praktika parodytų, ar jie veikia. P. Drižo vertinimu, didžiausia spraga gali atsirasti ne atskirų sektorių viduje, o toje vietoje, kur jų veiksmai turi susijungti į bendrą sistemą.

D. Dundulis paaiškino, kokios atsargos laikomos „Norfos“ prekybos sistemoje. Maždaug 60 proc. maisto prekių apyvartos sudaro greitai gendantys produktai: daržovės, mėsa, duona, pienas ir žuvis.

Įprastai perkant, jų parduotuvėse vidutiniškai pakaktų maždaug dviem dienoms. Centriniame sandėlyje šviežių produktų beveik nekaupiama – tą pačią dieną atvežta produkcija iš karto išskirstoma parduotuvėms.

Jeigu tiekimas sustotų, o gyventojai vienu metu pradėtų pirkti daugiau, šviežio maisto neliktų dar greičiau. Ilgai galiojančių produktų, tokių kaip kruopos, miltai ir kitos bakalėjos prekės, parduotuvėse vidutiniškai laikoma dviem ar trims savaitėms, sandėlyje – dar iki dviejų savaičių. Bendras kai kurių prekių kiekis galėtų siekti iki mėnesio, tačiau skirtingų produktų atsargos nevienodos.

Pasak verslininko, prekybininkams neapsimoka be reikalo kaupti didelių kiekių. Ilgai laikomos kruopos ir miltai gali sugesti, o švieži produktai turi būti greitai parduoti. Todėl svarbiausia ne pripildyti sandėlius, o užtikrinti, kad nenutrūktų visa grandinė – nuo gamintojo ir perdirbėjo iki vežėjo bei parduotuvės.

COVID-19 pandemijos pradžia ir pirmosios Rusijos plataus masto invazijos į Ukrainą dienos jau parodė, kaip sistema reaguoja į staigų pirkėjų antplūdį. Kai kurių prekių lentynos ištuštėjo, tačiau, D. Dundulio teigimu, privatūs prekybininkai gana greitai persitvarkė.

„Praktiškai po dienos ar dviejų viskas važiuodavo paletėmis“, – sakė „Norfos“ įmonių grupės savininkas.

D. Visalgienė pabrėžė, kad svarbiausių bazinių produktų Lietuva užsiaugina pakankamai, o kai kurių pagamina kelis kartus daugiau, negu pati suvartoja.

Pavyzdžiui, grūdų šalyje užauginama beveik keturis kartus daugiau, negu reikia vidaus poreikiams. Vis dėlto pats užaugintas produktas dar neužtikrina, kad krizės metu maistas pasieks gyventojus.

„Auginti yra viena, sandėlyje turėti – kita, trečia – perdirbti ir nuvežti iki galimybės įsigyti“, – aiškino Žemės ūkio ministerijos kanclerė.

Per nacionalines pratybas buvo praktiškai išbandytas valstybės maisto rezervo panaudojimas. Pasak D. Visalgienės, net ir iš anksto parengus dokumentų šablonus paaiškėjo, kad sprendimus lėtina biurokratinės procedūros.

Pratybos parodė, kad vien turėti produktų nepakanka. Reikia žinoti, kas priims sprendimus, kaip informacija pasieks atsakingas institucijas ir kokiu būdu maistas bus pristatytas ten, kur jo labiausiai reikia.

D. Dundulis atkreipė dėmesį, kad Lietuva užsiaugina mažiau nei pusę jai reikalingos kiaulienos. Pasak jo, dalis ūkininkų negalėjo plėsti fermų, o vyresnei kartai pasitraukiant iš ūkių veiklą perima ne visi jaunesni žmonės.

Šį trūkumą prekybininkai pajuto per COVID-19 pandemiją, kai užsidarius sienoms ėmė stigti mėsos, ypač perdirbti skirtos žaliavos. „Norfoje“ parduodama šviežia mėsa, pasak D. Dundulio, beveik visa yra lietuviška, tačiau gaminiams naudojama ir iš užsienio atvežta žaliava.

„Su kiauliena tikrai yra didelė problema“, – pabrėžė verslininkas.

D. Visalgienė sutiko, kad kiaulienos Lietuva užsiaugina nepakankamai, tačiau atkreipė dėmesį į kitus produktus. Jautienos ir veršienos šalis pagamina daugiau nei dvigubai tiek, kiek reikia vidaus rinkai, todėl krizės metu dalį trūkumo būtų galima kompensuoti keičiant gyventojų valgiaraštį.

D. Dundulis suabejojo, ar jautienos perteklius galėtų pakeisti kiaulieną. Jo teigimu, jautiena sudaro tik nedidelę visos Lietuvoje suvartojamos mėsos dalį, todėl vien jos nepakaktų.

Ne visų daržovių ir vaisių šalis taip pat užsiaugina pakankamai. Kanclerės pateiktais duomenimis, Lietuvoje užaugintais vaisiais patenkinama tik apie 7 proc. vidaus poreikio. Greitai gendančių daržovių negali neribotai kaupti nei ūkininkai, nei prekybininkai, todėl vienu iš atsarginių sprendimų galėtų tapti konservuoti produktai.

Tai reiškia, kad krizė nebūtinai sukeltų maisto badą, tačiau žmonėms tektų susitaikyti su gerokai mažesniu pasirinkimu.

Didžiausią Lietuvos maisto tiekimo pažeidžiamumą D. Dundulis įvardijo kalbėdamas apie logistikos koncentraciją. Jo teigimu, maždaug 75 proc. maisto tiekimo vyksta per penkias vietas.

„Reikia penkių gerų dronų, ir maisto tiekimo grandinė sustoja“, – perspėjo verslininkas. Jis pabrėžė apie šią riziką kalbantis viešai tam, kad vėliau nebūtų galima sakyti, jog niekas jos neįvardijo.

Tokia sistema sukurta ne dėl neapdairumo, o siekiant efektyvumo. Centralizuotas sandėliavimas leidžia naudoti mažiau transporto priemonių, vairuotojų ir infrastruktūros, todėl padeda mažinti sąnaudas. Tačiau tai, kas kasdien veikia ekonomiškai, per krizę gali tapti silpnybe.

Išskaidžius logistiką į daugiau vietų sistema būtų atsparesnė, bet kartu didėtų prekių kainos. D. Dundulio teigimu, tiesiogiai vežant produkciją iš daugybės gamintojų į atskiras parduotuves reikėtų gerokai daugiau mažų transporto priemonių ir vairuotojų.

Jis skaičiavo, kad jų kai kuriais atvejais galėtų prireikti net 20 kartų daugiau. Tokio transporto ir žmonių kiekio Lietuvoje šiuo metu nėra.

D. Visalgienė pasakojo, kad per pratybas buvo imituotas dviejų didelių logistikos centrų veiklos sutrikdymas. Valstybė turėjo patikrinti, ar tokiomis aplinkybėmis galėtų toliau tiekti būtiniausias maisto ir ne maisto prekes.

Naudojantis Žemės ūkio duomenų centro informacine sistema buvo vertinama, kur yra reikalingi gamintojai, žaliavų tiekėjai ir produkcija. Padidinus tiekimą į kitų prekybos tinklų parduotuves, bent laikinai pavyko sumodeliuoti būtiniausių prekių paskirstymą.

„Nesakome, kad visą laiką galėtume taip veikti. Turėjome iššūkių suskaičiuoti, ar tai įmanoma, bet pagal turimus duomenis šį rebusą išsprendėme“, – kalbėjo Žemės ūkio ministerijos kanclerė.

Kita valstybės skatinama kryptis – trumposios maisto tiekimo grandinės. Taip vadinamas modelis, kai viešojo sektoriaus įstaigos produktus perka iš netoliese veikiančių ūkių ir kooperatyvų.

D. Visalgienės teigimu, toks modelis stiprina vietos ūkininkus, didina jų gamybos pajėgumus ir mažina priklausomybę nuo kelių didelių logistikos centrų.

D. Dundulis įspėjo, kad grįžimas prie išskaidyto tiekimo turėtų praktinių pasekmių. Jis priminė laikotarpį iki maždaug 2000 m., kai tiekimas dar nebuvo taip centralizuotas, o prie parduotuvių stodavo eilės prekes atvežusių automobilių. Atkūrus panašią sistemą reikėtų ne tik daugiau transporto, bet ir daug daugiau žmonių jam vairuoti.

P. Drižas siūlė atskirti prekių judėjimą šalies viduje nuo Lietuvos susisiekimo su išorės rinkomis. Vertinant geografinę padėtį, Lietuva, jo žodžiais, yra tarsi sala. Rytuose – Baltarusija, pietvakariuose – Rusijos Kaliningrado sritis. Todėl svarbiausios šalies prieigos yra Klaipėdos uostas, oro transportas ir sausumos kelias per Suvalkų koridorių į Lenkiją.

Jūrų transportas suteikia galimybę plėtoti dažnesnius keltų maršrutus į Švediją ir kitas regiono valstybes. Oro transportas galėtų būti naudojamas kroviniams, tačiau karinės grėsmės metu oro erdvės naudojimas būtų ribotas. Todėl didžiausia našta tektų keliams ir geležinkeliams.

Patikimos europinės geležinkelio alternatyvos Lietuva kol kas neturi, nes „Rail Baltica“ projektas vėluoja. Kelių pralaidumo problemos matomos jau taikos metu: Lenkijai sustiprinus patikras prie sienos susidaro transporto eilės.

Krizės atveju tuo pačiu ruožu turėtų judėti ne tik įprasti kroviniai, bet ir pagalba, kariuomenė ar evakuojami žmonės. Todėl, P. Drižo nuomone, būtina didinti esamų kelių pralaidumą ir turėti alternatyvų pagrindiniam maršrutui. Viena tokių krypčių galėtų būti kelias per Lazdijus.

Ukrainos patirtis parodė, kad taikos metu efektyvus „just in time“ principas, kai prekės pristatomos tada, kai jų prireikia, per karą tampa nepakankamas. Jį tenka keisti „just in case“ modeliu – iš anksto laikomomis atsargomis skirtingose, decentralizuotose vietose.

P. Drižas priminė, kad 2022 m. vasario 24 d. įprastas judėjimas Ukrainoje sustojo per kelias valandas. Keliai buvo blokuojami vilkikais ir puspriekabėmis, nutrūko transporto srautai, o dalis įmonių nebegalėjo naudotis savo transporto priemonėmis.

Šis pavyzdys parodo ir pratybų ribas. Galima iš anksto suplanuoti maršrutus, tačiau prasidėjus tikrai krizei kliūtis gali atsirasti ten, kur jos niekas nenumatė.

„Popieriuje atrodo neblogai, bet praktika turbūt parodytų tikrąją viso plano brandą ir kokybę“, – sakė P. Drižas.

TTLA generalinis sekretorius ragino planus dažniau tikrinti kartu su verslu. Jo teigimu, vien institucijų susitikimų nepakanka, jeigu praktiškai neišbandoma, kaip judėtų transportas, prekės ir informacija.

Decentralizuotam tiekimui reikia ne tik kelių ir transporto priemonių. Didžiausia problema gali tapti žmonės.

P. Drižo pateiktais duomenimis, Lietuvos transporto sektoriuje dirba apie 89 tūkst. vairuotojų. Didelę jų dalį sudaro trečiųjų šalių piliečiai – baltarusiai, ukrainiečiai ir darbuotojai iš Centrinės Azijos.

Kasdien tai pirmiausia laikoma darbo rinkos problema, tačiau krizės metu priklausomybė nuo užsienio darbuotojų gali tapti nacionalinio saugumo klausimu.

Prasidėjus plataus masto karui Ukrainoje, tūkstančiai ukrainiečių vairuotojų paliko transporto priemones Europoje ir išvyko ginti savo šalies. Pasak P. Drižo, per parą taip pasitraukė apie 8 tūkst. žmonių.

Panašiai pasikeitus aplinkybėms Lietuvoje, dalis čia dirbančių užsieniečių taip pat galėtų išvykti arba tapti nepasiekiami. Todėl svarbu vertinti ne tik tai, kiek vairuotojų trūksta šiandien, bet ir iš kokių valstybių jie atvyksta bei ar krizės metu liktų Lietuvoje.

Vien lietuvių vairuotojų greitai nepakaktų. Pasak P. Drižo, apie 6 tūkst. jų dirba Beniliukso valstybėse, todėl prasidėjus krizei nebūtų paprasta juos skubiai grąžinti.

Ž. Vaškytė-Lubienė diskusiją pakreipė į priklausomybę nuo ryšio. Jam dingus žmonės negalėtų susisiekti su artimaisiais, gauti informacijos, planuoti kelionių ar koordinuoti veiksmų.

L. Savickas pabrėžė, kad nuo elektros priklauso ne tik mobiliojo ryšio infrastruktūra. Ji reikalinga vandenvietėms, vandens tiekimo įrangai ir kitoms būtiniausioms paslaugoms, kurias žmonės kasdien laiko savaime suprantamomis.

Pastaroji audra parodė, kad ryšio operatoriai buvo numatę atsarginį elektros tiekimą, tačiau jis buvo pritaikytas tik trumpam sutrikimui. Išsekus rezervui dalis ryšio infrastruktūros nebegalėjo veikti.

Po audros Vyriausybė numatė užduotis ryšio operatoriams, Susisiekimo ministerijai ir už vandens tiekimą atsakingoms institucijoms. L. Savicko teigimu, iki 2030 m. siekiama, kad tokio paties stiprumo audra paveiktų keturis kartus mažiau elektros vartotojų.

Tačiau net ir sustiprinus tinklus kiekvienas būtinųjų paslaugų teikėjas turės pasirūpinti, kaip veiktų užsitęsus elektros tiekimo sutrikimui.

Energetikos ministras pabrėžė, kad Lietuva dabar turi daugiau energijos tiekimo alternatyvų. Šalis naudojasi suskystintųjų gamtinių dujų terminalu, tarpvalstybinėmis jungtimis, regiono dujų saugojimo infrastruktūra, o elektros sistema yra sinchronizuota su kontinentine Europa. Taip pat didėja vietinė elektros gamyba.

Tačiau tiekimo šaltinių įvairovė savaime neapsaugo fizinės infrastruktūros. L. Savickas pasakojo Ukrainoje savo akimis matęs, kaip kryptingai atakuojami energetikos objektai. Vieno vizito metu delegacijai teko skubiai išvykti, nes vėl pasirodė rusijos naudojami atakos dronai „Shahed“.

„Dienos ir naktys pas juos yra tokios, kai kasdien reikia ginti infrastruktūrą“, – sakė ministras.

Lietuvoje energetikos objektų apsauga stiprinama bendradarbiaujant su krašto apsaugos ir vidaus reikalų sistemomis. Dėmesys skiriamas kibernetinei bei fizinei saugai, dronų aptikimui ir reagavimo algoritmams. Konkrečios objektų apsaugos priemonės viešai neatskleidžiamos.

Vienu naujos kartos pavyzdžių turėtų tapti Gižuose vystoma elektros pastotė. Pasak L. Savicko, joje bus naudojamos gelžbetonio konstrukcijos ir kiti sprendimai, paremti Ukrainos bei kitų valstybių patirtimi. Objektas turėtų būti pritaikytas atlaikyti įvairaus masto hibridines grėsmes.

Baigdama diskusiją Ž. Vaškytė-Lubienė pašnekovų klausė, kiek atsakomybės turėtų prisiimti pats žmogus ir ko būtų galima tikėtis iš valstybės.

L. Savicko teigimu, dėl galimų grėsmių nereikia iš esmės keisti kasdienio gyvenimo. Tačiau valstybė ir gyventojai turėtų žinoti, kaip keistų savo elgesį išaugus grėsmių lygiui.

Tam reikalingi aiškūs veiksmų algoritmai, pratybos ir gebėjimas greitai pasimokyti iš realių įvykių. Audra, anot ministro, tapo neplanuotomis pratybomis, parodžiusiomis, ką būtina keisti.

P. Drižas pabrėžė, kad nei verslas be valstybės ir visuomenės, nei institucijos be verslo negalėtų išlaikyti visų svarbiausių grandinių. Jis norėtų, kad verslas dažniau dalyvautų praktinėse pratybose, nes šiuo metu daug scenarijų vis dar nagrinėjama prie stalo.

D. Visalgienė atsakomybę padalijo valstybei, verslui ir gyventojams. Valstybė turėtų koordinuoti veiksmus, greitai reaguoti ir sudaryti verslui sąlygas tęsti darbą. Verslas turėtų turėti alternatyvius veiklos būdus, o kiekvienas žmogus – būti pasirengęs pirmąsias 72 valandas pasirūpinti savo pagrindiniais poreikiais.

Gyventojams reikėtų turėti maisto ir vandens, paruoštą išvykimo krepšį bei šeimos veiksmų planą. Būtinas ne tik pagrindinis, bet ir atsarginis variantas, jeigu pirmojo įgyvendinti nepavyktų. Toks pasirengimas leistų valstybės pagalbą pirmiausia skirti tiems, kurie negali savimi pasirūpinti: socialiai pažeidžiamiems žmonėms, vaikams ir evakuojamiems gyventojams.

D. Dundulis pabrėžė, kad ruošiantis galimai krizei nevalia pamiršti svarbiausio tikslo: „Mes iš tikrųjų turime ruoštis blogiausiam scenarijui, bet turime dėti pačias didžiausias pastangas, kad tos N dienos nebūtų“.