Europa pradėjo rengtis blogiausiam scenarijui po to, kai Europos dujų kaina pirmą kartą nuo 2022 m. energetikos krizės, kurią sukėlė Rusijos invazija į Ukrainą, peržengė 100 eurų ribą.

Europos etaloninė dujų kaina staiga šoktelėjo iki daugiau kaip 100 eurų už megavatvalandę praėjus vos kelioms valandoms po to, kai ES energetikos komisaras Danas Jorgensenas perspėjo, kad žemynui gresia dar viena energetikos krizė ir sunki žiema.

Reaguodamas į staigų didmeninių dujų kainų augimą dėl konflikto Artimuosiuose Rytuose, D. Jorgensenas pareiškė, kad šiuo metu esame labai rimtoje situacijoje. Pasak jo, kol kas nematyti tiekimo saugumo problemų, tačiau įspėjo situacijos neignoruoti.

Nors Lietuvai net ir užėjus dideliems šalčiams dujų nepritrūks, nes tiekimo saugumą užtikrina Klaipėdos suskystintų gamtinių dujų terminalas, esame integruotos Europos rinkos dalis, todėl kainų šuoliai biržose neabejotinai palies ir vartotojų pinigines.

[[ge:lrytas:lrytas:44894736]]

Valstybinės energetikos reguliavimo tarnybos skaičiavimais, jeigu biokuro kaina išliks stabili ir sieks apie 31 eurą už megavatvalandę, o didmeninė dujų kaina biržoje svyruos nuo 82 iki 100 eurų, centralizuotas šildymas Lietuvoje gali pabrangti 25–30 procentų.

O kaip apskritai atrodys visa ekonomika? Juk ji glaudžiai susijusi su energetikos sektoriaus pokyčiais.

[[ge:lrytas:lrytas:44887612]][[ge:lrytas:lrytas:44899092]][[ge:lrytas:lrytas:44888339]]

Kaip turėtume ruoštis kainų šuoliui, „Žinių radijo“ laidoje „Atviras pokalbis“ kalbėta su „Swedbank“ ekonomistu Nerijumi Mačiuliu ir Seimo Ekonomikos komiteto pirmininke Jekaterina Rojaka.

– Nerijau, ką sako „Swedbank“ prognozės?

N. Mačiulis: Viskas, ką pasakėte, nėra svarbu – mažiausia Lietuvos problema, kiek kainuoja dujos ar dyzelinas.

Per šią savaitę dujų kaina atpigo apie 20 proc. – nuo 100 iki 80 eurų už megavatvalandę. Prie to labai prisidėjo ir JAV prezidento Donaldo Trumpo pareiškimas, kad kariniai veiksmai Vidurio Rytuose iš esmės baigti. Tiesa, reikia pripažinti, kad jo pareiškimai per dieną gali pasikeisti kelis kartus. Tačiau žvelgiant į naftos, dyzelino ir gamtinių dujų ateities sandorius matyti labai staigiai žemyn besileidžianti kainų kreivė – kainų pikas praeityje.

Prognozuojame, kad kitais metais infliacija Lietuvoje bus perpus mažesnė nei šiemet – sieks apie 3,3 procento.

Tai reiškia, kad itin spartus kainų augimas – didžiausia infliacija ES – buvo tik šių metų reiškinys, kuris į kitus metus nepersikels.

Šildymo ir dyzelino kainos, be abejo, daliai gyventojų yra nemalonios, tačiau tai nėra veiksniai, galintys iš esmės pakeisti vartojimo tendencijas. Jau šiemet matėme, kad vartojimas sparčiai augo. Ir ne tik antrąjį ketvirtį, kai gyventojai išleido iš pensijų fondų atsiimtas santaupas. Vartojimas nesustojo augti ir tuomet, kai dyzelino kainos pasiekė rekordines aukštumas.

Taigi, žvelgiant į vidutinio ir ilgesnio laikotarpio perspektyvas, ši energetikos krizelė iš esmės nekeičia ekonomikos augimo tendencijų. Tačiau yra kitų veiksnių, dėl kurių matome lėtėjantį Lietuvos ekonomikos augimą.

[[ge:lrytas:lrytas:44903216]]

Priminsiu, kad nuo 2022 m., pastaruosius ketverius metus, Lietuvos ekonomikos augimas buvo sparčiausias regione: Lietuvos bendrasis vidaus produktas (BVP) kasmet augo po 3 procentus. Tiesa, panašu, kad šiemet augimas jau nesieks 3 proc. – bus šiek tiek mažesnis.

O kitais metais prognozuojame, kad Lietuvos ekonomikos augimas bus lėčiausias regione ir sieks 1,8 procento.

Tam yra kelios priežastys. Infliacija ir energijos kainos nėra pagrindinė priežastis. Ko gero, svarbiausia tai, kad matome lėčiau augančius atlyginimus tiek viešajame, tiek ypač privačiajame sektoriuje. Nebėra tokių galimybių, kokias matėme pastarąjį dešimtmetį, kai kone kiekvienais metais vidutinis darbo užmokestis didėjo dešimtadaliu.

Kita, dar svarbesnė priežastis – šiemet baigėsi ES finansinė parama pagal Atsigavimo ir atsparumo didinimo priemonę (RRF). Tai reiškia, kad tolesnės investicijos į infrastruktūrą turės būti finansuojamos iš kitų šaltinių – mokesčių mokėtojų lėšomis arba skolinantis.

Taip pat matome vis dar didėjančią konkurenciją pagrindinėse eksporto rinkose, ypač iš Kinijos. Kinijos eksportas į ES toliau sparčiai auga, o beveik visų ES valstybių eksportas į Kiniją atitinkamai mažėja.

– Kaip tai atsilieps paprastam žmogui?

N. Mačiulis: Vidutinio darbo užmokesčio augimas, prognozuojame, kitais metais sulėtės iki 7,5 procento. Tai nėra nieko baisaus ar dramatiško. Ko gero, labiausiai reikėtų adaptuoti lūkesčius.

Tiek kai kurie privataus sektoriaus atstovai, tiek ypač politikai ir valdžios sektoriaus atstovai yra pripratę prie itin spartaus ekonomikos augimo ir biudžeto pajamų didėjimo. Vien dėl tokio ekonomikos augimo biudžeto pajamos kiekvienais metais padidėdavo dešimtadaliu – įvairiausiems poreikiams buvo galima skirti 1,5 mlrd. eurų.

Iš inercijos viešųjų finansų planuotojai ir toliau daug žada, tačiau jau dabar matome tokio požiūrio pasekmes. Svarstant 2027 m. biudžetą paaiškėjo, kad tam pinigų nėra. Iš esmės, lėtėjant ekonomikos augimui, tokie pažadai tampa tiesiog skolos didinimo instrumentu.

Šildymo kainos skamba dramatiškai, tačiau Vilniuje vidutinio būsto šildymui per mėnesį išleidžiama apie 60 eurų, todėl išlaidos padidės 7 eurais. Nemalonu, bet čia ne tai, kas pakeičia gyvenimą.

– Jekaterina, kaip jūs vertinate šias prognozes? Ar jos gąsdina valdžios sektorių?

[[ge:lrytas:lrytas:44903213]]

J. Rojaka: Valdžios sektoriaus galbūt negąsdina, tačiau atskirus politikus tikrai neramina.

Kalbant apie dabartinę situaciją, matome nemažai pokyčių: pasaulio ekonomikoje šiuo metu vyksta tam tikras kritimas. Net ir Volstrite jaučiamas nuosmukis – blėsta nuolatinio augimo aura. Pasireiškia daugiau nerimo, stabilizacijos ženklų.

Infliacija per aukšta, klausimas, ar į normalesnes ribas grįžtų technologijų sektoriaus bumas ir kokį tai turėtų poveikį tiek JAV, tiek pasaulio ekonomikai, o kartu ir Lietuvai.

Stovime kryžkelėje.

Tačiau kalbant apie konkretų žmogų ir poveikį jam, reikia turėti omenyje, kad naftos kaina gali pasikeisti per vieną dieną, o poveikis žmogaus piniginei gali būti jaučiamas mėnesius. Atskiriems namų ūkiams poveikis gali būti labai nemalonus.

Visoms komunalinėms išlaidoms ir maistui lietuviai išleidžia daugiau nei kitur Europoje. Jeigu vienos išlaidos padidėja, kitos padidėja – poveikis akumuliuojasi.

Tačiau neraginu pilti alyvos į ugnį – matome ir tam tikrų teigiamų ženklų: naftos kaina šiek tiek smuktelėjo, tikėtina, kad ir dujų kainos pikas praėjęs.

Didžiausia rizika – stagfliacija: kai ekonomika silpnėja, o infliacija išlieka gana aukšta.

Biudžetui tai reiškia, kad pajamų surinkimo galimybės gali dar labiau sumažėti. Juk į biudžetą daugiau lėšų surenkama ne tik dėl ekonomikos augimo, bet ir dėl didesnės infliacijos.

O pajamų, kurios surenkamos per biudžetą, perskirstymas Lietuvoje lieka gana žemas, palyginti su kitomis valstybėmis, net ir su mūsų kaimynėmis. Yra kur laužyti galvą, kaip subalansuoti lūkesčius.

– Nerijau, ką turėtų įsisąmoninti politikai, svarstydami ir priimdami biudžetą? Kad spartaus ekonomikos augimo nebebus ir reikia galvoti apie kitus finansavimo šaltinius?

[[ge:lrytas:lrytas:44903214]]

N. Mačiulis: Ekonomikos augimo nebus tik tuo atveju, jeigu išsipildytų rizikos scenarijai: jeigu labai suintensyvėtų karo veiksmai Irane, užsitęstų energetikos krizė ir prisidėtų kiti šokai. Tačiau tai nėra labiausiai tikėtinas scenarijus.

Žiūrint į kitus metus nėra jokios dramos, nors trečiasis ketvirtis buvo šiek tiek silpnesnis, tai susiję su aukšta palyginamąja baze. Antrąjį ketvirtį gyventojai, atsiėmę pinigus iš pensijų fondų, juos išleido, todėl vartojimas smarkiai išaugo.

Tačiau labai aiški žinutė yra ta, kad ekonomikos augimas lėtėja. Tai, ką matėme pastaruosius penkerius metus, buvo išskirtinai sėkmingas laikotarpis Lietuvos ekonomikai. Tą pakartoti turbūt bus sunku.

Atitinkamai turi prisitaikyti politikų ir valdžios atstovų pažadai – kiek ir kur galima didinti išlaidas.

Ir apskritai demokratinėse valstybėse politikai žada duoti pinigų vienai sričiai, kitai.

Politikai, valdžios atstovai patys pinigų neturi – jie atlieka perskirstymo funkciją: surenka mokesčių mokėtojų pinigus ir sudėlioja prioritetus.

Man įdomiausia būtų išgirsti, kai pasiūloma, pavyzdžiui, nemokami kotletai – kieno sąskaita jie bus finansuojami? Ar reikės didinti mokesčius, ar kažkam pritrūks finansavimo, ar bus skolinamasi? Čia įdomiausia žinutė.

Valstybės kontrolė apie ateinančio penkmečio Lietuvos valstybės finansus sako, kad matomas labai didelis struktūrinis atotrūkis tarp valstybės įsipareigojimų – mokėti pensijas, atlyginimus, finansuoti krašto apsaugą – ir turimų finansinių išteklių.

Iš esmės dabar yra du keliai. Vienu iš jų jau einame – skolinamės. Tačiau tai labai netvarus kelias, nes vis didesnę biudžeto dalį teks skirti skolai aptarnauti.

Jei prieš kelerius metus palūkanoms mokėti iš biudžeto buvo skiriama 250 mln. eurų, o po kelerių metų – 2 mlrd. eurų.

Tai – didžiulė pinigų suma, kurią būtų galima skirti mokytojams, gydytojams ar kitiems poreikiams, o ją „suvalgys“ palūkanos. Tai problema, kurią reikia spręsti.

Matau, kad valdžios atstovai diskutuoja, ieško būdų – galbūt mažinti kai kurias išlaidas, galbūt atsisakyti tam tikrų mokestinių lengvatų. Ši diskusija turi vykti nuolat, o ne tik svarstant kitų metų biudžetą.

– Kažkieno sąskaita turi būti finansuojama kiekviena nauja iniciatyva – ar nemokamas kotletas, ar mokytojų algos. Kaip sudėlioti prioritetus? Jekaterina kalbėjo apie pajamų perskirstymą. O kaip jūs vertinate dabartinį perskirstymo lygį Lietuvoje? Ar kalbos apie didesnį perskirstymą, kad nedidintume skolos, turi pagrindą?

N. Mačiulis: Neturi. Dabar perskirstymas siekia apie 35 proc. BVP. Esame labai panašūs į kitas šio regiono valstybes. Tačiau didesnis perskirstymas per biudžetą problemų neišsprendžia.

Pažiūrėkite į Prancūziją – ji pirmauja ES pagal perskirstymo per biudžetą mastą, beveik 50 proc. BVP. Tačiau šalis susiduria su milžiniškomis problemomis: nepakankamai finansuojamas ir švietimas, ir viešosios paslaugos, viskam trūksta pinigų.

Nereikia kurti iliuzijos, kad didesniu perskirstymu galima sukurti didesnę gerovės ekonomiką. Šveicarija perskirsto apie 25 proc. BVP, tačiau ten mažesnis skurdas ir yra daugybė gerovės elementų, kurių mes neturime.

Manau, svarbiausia užduotis – žiūrėti, kaip mokesčių mokėtojų pinigus naudoti atsakingai ir efektyviai, o ne kaip dar daugiau paimti iš tų, kurie ir taip jau daug moka.

[[ge:lrytas:lrytas:44903215]]

– Jekaterina, koks galėtų būti perskirstymas?

J. Rojaka: Nemanau, kad turėtume orientuotis į labai konkretų skaičių arba į konkrečią valstybę. Pavyzdžiui, Prancūzijos atvejis – tai nėra mūsų kelias: ir verslas, ir valdžios sektorius esame labai skirtingi.

Tačiau reikėtų suprasti, kad perskirstymas turi poveikį. Skurdo ir socialinės atskirties rizika Lietuvoje šiuo metu siekia beveik 26 proc. Tai beveik penkiais procentiniais punktais daugiau nei Europos vidurkis. Šioje srityje tikrai neblizgame, todėl reikėtų taikiai spręsti šią problemą.

Ar tai galima padaryti vien didinant bendrą perskirstymą? Nemanau. Tačiau po truputį judėti didesnio perskirstymo link, manau, tikrai galėtume, ypač palyginti su kitomis valstybėmis.

Nemanau, kad turėtume turėti kokį nors konkretų tikslą ar procentinę išraišką. Mūsų siekiamybė nėra perskirstyti daugiau – siekiamybė yra dirbti efektyviau.

Manau, kad valdžios sektorius vis dar turi galimybių dirbti efektyviau. Tai nereiškia, kad visiems reikėtų tiesiog sumažinti finansavimą, tarkime, po vieną ar penkis procentus. Reikėtų žiūrėti, kas veikia, o kas neveikia.

Tačiau matome, kad ir pasaulyje dabar neaišku, kuria kryptimi viskas juda. Lyg Vokietija augs šiek tiek sparčiau, Lietuvos kaimynės taip pat rodys geresnius rezultatus. O mūsų augimas po tam tikro paspartėjimo tikriausiai lėtės.

Tai nėra krizė, tačiau mums – labai aiškus signalas. Esant šioms aplinkybėms svarbu užtikrinti, kad investuotojai pasaulyje nenusigręžtų nuo Lietuvos.

Tam reikia ne tik mažesnių mokesčių, bet ir labai aiškių taisyklių bei greitų sprendimų. Labiausiai nerimauju dėl to, kad šiandien biudžete matau mažiau ženklų, jog investuojame į ateitį. Jeigu vis daugiau planuojame pasikartojančių išlaidų, bet kartu negeneruojame pajamų, ateityje tai gali privesti prie labai sudėtingų sprendimų.

– O į ką reikėtų investuoti, kad tai generuotų pajamas?

J. Rojaka: Štai kad ir kalbant apie Šeimos paketą: mes, demokratai, labai džiaugiamės šeimos politikos stiprinimu per finansinę prizmę. Tačiau, manau, ne visos pasirinktos priemonės labai taiklios. Būtų galima judėti palaipsniui, o ne įgyvendinti visas priemones iš karto.

– Tačiau lūkesčiai buvo sukelti, dabar pradedama svarstyti, kad galbūt reikėtų siaurinti paketą arba įgyvendinti ne viską.

N. Mačiulis: Tai tipinė Lietuvos politikos problema: iš pradžių pristatomas dosnumas, o paskui galvojama, iš kur paimti pinigų.

Viena iš didėjančios skolos ir biudžeto deficito problemų yra ta, kad nebėra pigių pinigų.

Lietuva prieš penkerius metus galėjo tarptautinėse rinkose pasiskolinti išleisdama dešimties metų obligacijas už mažesnes nei 1 proc. metines palūkanas: tuomet galėjai ir skolintis, ir investuoti. Dabar palūkanos – 4,5 proc., todėl sunku neatsakingai naudoti pinigus.

Kiekviena Vyriausybė, kiekviena partija turi savo prioritetus, skirtingai juos mato, iškelia aukščiau ir atitinkamai skiria daugiau finansavimo. Tačiau žvelgiant į ateinančius metus ir kitą penkmetį reikia labai aiškiai suprasti: tokių pigių pinigų ir laisvų finansinių išteklių valstybės biudžete, kokių buvo pastarąjį penkmetį, nebėra. Dabar sprendimai daug sudėtingesni.

J. Rojaka: Demokratų pažadas, kad gimus vaikui vaiko priežiūros išmoka turėtų prilygti 100 proc. iki tol gauto darbo užmokesčio, buvo labai konkretus ir pamatuotas žingsnis, numatant finansavimo šaltinius. Šiuo atžvilgiu galbūt buvo galima tuo ir apsiriboti, o vėliau, atsižvelgiant į galimybes, paketą plėsti.

Tačiau šiuo metu reikia suprasti, kad net palyginti su liepa situacija keičiasi.

– Nerijau, akcentavote, kad skolos aptarnavimas – palūkanų mokėjimas – pasieks 2 mlrd. eurų. Tai turbūt dešimt kartų daugiau nei prieš kurį laiką. Ar tai didelė problema?

[[ge:lrytas:lrytas:44903218]]

N. Mačiulis: Nereikia projektuoti, kiek bus po dvejų ar trejų metų. Galime pažiūrėti į šių metų ar kitų metų biudžetą: jau daugiau nei milijardas eurų skiriamas palūkanoms mokėti. Tuo pat metu kultūros finansavimui arba viešajai tvarkai užtikrinti – policininkų, teisėjų atlyginimams – skiriama apie milijardą eurų ar net mažiau. Kuriai nors iš šių sričių būtų galima padvigubinti finansavimą ar atlyginimus. Tai – dideli pinigai.

Palūkanoms sumokėti pinigai reiškia, kad kitiems svarbiems dalykams, pavyzdžiui, viešojo sektoriaus darbuotojų atlyginimams ar investicijoms į infrastruktūrą, lieka mažiau.

Niekas nesako, kad Lietuva, net ir turėdama tokį biudžeto deficitą bei didindama skolą, jau eina bankroto keliu. Lietuvos skola vis dar gerokai mažesnė nei ES vidurkis, todėl trumpuoju laikotarpiu įtampų nekyla. Tačiau tai nereiškia, kad ši ar būsimos Vyriausybės neturėtų ieškoti būdų, kaip pinigus naudoti efektyviau ir prasmingiau.

Man atrodo, kad Lietuvoje pastaraisiais metais jau matėme nemažą mokestinės naštos padidėjimą. Didesnius mokesčius prisiėmė ir gyventojai, ir verslas, prisidedama prie didesnio krašto apsaugos finansavimo.

Valdžios sektoriui tenka nelengva užduotis – rasti būdų, kaip lėšas naudoti efektyviau. Reikėtų pradėti nuo to, kiek turime ministerijų ir joms pavaldžių institucijų, kiek darbuotojų dirba viešajame sektoriuje, kas ir kokiomis sąlygomis per viešuosius pirkimus.

Bet kuris pasakytų, kad ne vienas šimtas milijonų eurų nueina vėjais ir nepasiekia Lietuvos gyventojų bei nesukuria ilgalaikės naudos.

– Nerijau, norisi grįžti prie paprasto piliečio: ar jam reikia ruoštis tam tikram neprivalgymui, palyginti su ankstesniais laikotarpiais?

N. Mačiulis: Šiemet infliacija buvo didelė, tačiau šiuo metu maisto produktai Lietuvoje yra beveik 2 proc. pigesni nei prieš metus.

Nėra jokio neprivalgymo ir jo nebus. Lėtesnis ekonomikos augimas, lėtesnis atlyginimų augimas ir lėtesnis vartojimo augimas vis tiek reiškia gerėjantį gyvenimą. Didžiosios dalies lietuvių perkamoji galia didėja, o daugeliu atvejų ji ir vartojimo galimybės auga sparčiau nei kaimyninėse valstybėse. Taip bent jau buvo šiemet ir pastaruosius kelerius metus.

Kitais metais gerovė ateis šiek tiek lėčiau, tačiau tai vis dar nėra nei krizė, nei stagnacija, todėl nereikėtų dramatizuoti.

Ruoštis reikia visuomet, nes niekada nežinome, kokio pobūdžio krizė ištiks – nacionalinė ar asmeninė.

– Jekaterina, turbūt visos valdžios žadėjo mažinti įvairias lengvatas ir jų išimtis. Ar tai reiškia, kad ši valdžia jau imsis jas mažinti, ar ir šįkart nieko nebus?

J. Rojaka: Tai viena priemonių, kuri šiuo metu aktyviai aptariama ir koalicinėje taryboje.

Tačiau valdžios tikslas turėtų būti mažinti neapibrėžtumą. Nereikėtų gąsdinti žmonių krize, tačiau iššūkių tikrai yra. Kalbame apie didesnį neapibrėžtumą, todėl gyventojams siūlyčiau įsivertinti, ypač tiems, kurie turi paskolų, ar šeimos biudžetas galėtų ramiai atlaikyti didesnes palūkanas. Apie tai kalbama visoje Europoje.

Tačiau atsakomybės negalima perkelti vien žmonėms.

Įžengiame į dar vieną neapibrėžtumo zoną. Žmonės neturėtų gyventi nuolatinėje baimėje dėl rytojaus, o valstybės ir valdžios pareiga – mažinti neapibrėžtumą, o ne jį didinti.

[[ge:lrytas:lrytas:44902994]]

[[ge:lrytas:lrytas:1031194]]

Nukirto griežtai: „Nėra jokio neprivalgymo ir jo nebus“