Vilnietė Vitalija Arlauskienė tvirtina, kad ir per kelias laisvalaikio valandas čia pat, sostinėje, yra kur nukeliauti – kad ir pasidžiaugti Verkių gamtos lobiais ar aplankyti Pilaitės dvarą.

V.Arlauskienė savaitgaliais retai būna namuose – čiumpa kuprinę ir traukia į žygius.

33 metų vilnietės aistra – pažintiniai takai. Ji ne tik Lietuvoje jų daugybę yra išvaikščiojusi, bet ir tinklapyje kelioneslietuvoje.com pasidalijusi informacija su kitais keliautojais.

V.Arlauskienė pastebėjo, kad pastaruoju metu tokių keliautojų vis daugiau, tad savaitgaliais rasti gamtos kampelį, kuriame nebūtų žmonių, – vis sunkiau.

– Išmaišėte ir Vilniaus apylinkes, ir visą Lietuvą. Keliaudama aplink sostinę dažnai sutikdavote panašių į save?

Ar vilniečiai naudojasi proga pažinti kraštą, kuriame gyvena? – paklausė V.Arlauskienės „Sostinė“.

– Taip, esame apkeliavę labai daug. 50–100 kilometrų spinduliu aplink sostinę jau labai sunku surasti ką nors nematyto, bet vis dar randame.

Šiek tiek skiriamės nuo tipiškų keliautojų, nes mums įdomios ir turistams visiškai nepritaikytos vietos, pavyzdžiui, seni kaimai, išskirtiniai pastatai, apgriuvę dvarai.

Keliaudami po populiaresnes vietas dažniausiai sutinkame bendraminčių.

Pastaruosius keletą metų vilniečiai yra labai suaktyvėję ir savaitgaliais tiesiog užplūsta žinomiausius Neries, Pavilnių ir Verkių regioninių parkų, Kernavės objektus.

– Nuo kurios vietos prasidėjo pažintis su Vilniaus apylinkėmis?

– Pirmiausia prieš 15 metų prasidėjo pažintis su pačiu Vilniumi – ne tik Senamiesčiu, bet ir naujais rajonais, parkais, po to jau ir su sostinės apylinkėmis – Kairėnais, Dvarčionimis, Pavilnių ir Verkių regioniniais parkais.

– Ką keliautojams Vilniaus krašte patartumėte aplankyti pirmiausia?

– Populiariausių ir visiems jau žinomų objektų aš sąmoningai nerekomenduosiu.

Kalbant apie mažiau girdėtas vietas ir pradedant nuo Vilniaus, pirmiausia vertėtų paieškoti lobių Verkių regioniniame parke įrengtoje Verkių gamtos lobių trasoje. Maršrutas neilgas, maždaug dviejų kilometrų, bet pilnas nuotykių. Jo pradžia – prie Verkių vandens malūno.

Malūne įsikūrusiame restorane pasiimkite trasai įveikti reikalingą krepšelį, kuriame rasite visas užuominas apie paslėptus lobius.

Kita neįprasta Vilniaus vieta – Pilaitės dvaro teritorija, piliakalnis ir malūnas.

Neprivažiavus dvaro dešinėje pusėje stūkso Pilaitės piliakalnis. Kaip rašoma šalia įrengtame informaciniame stende, čia XVI amžiuje garsios didikų giminės atstovas Grigalius Astikas pastatė vieną iš nedaugelio Lietuvoje gynybinę-reprezentacinę pilį, kuri greičiausiai stovėjo iki 1655 metų, kol puolant Vilnių per LDK karą su Maskva buvo sugriauta.

Šiuo metu sutvarkytas dvaro malūnas ir aplinka, šalia galima pamatyti eksponuojamus senuosius malūno įrenginius.

Labiausiai nustebinantis objektas – dar vienas malūnas, tik vėjo. Pasirodo, šį malūną padedamas viso Liepalotų kaimo (dabar – Šakių rajonas) už Amerikoje uždirbtus pinigus 1923 metais pasistatydino Petras Žasetis.

Malūnas, iš pradžių pasitelkus vėją, vėliau – elektrą, malė iki pat 1990 metų. Atkūrus nepriklausomybę ir jį grąžinus savininko palikuoniams malūnas buvo pervežtas į Pilaitę ir rekonstruotas.

– Daug įdomybių suradote ir šiek tiek už Vilniaus?

– Taip. Iškėlus koją iš Vilniaus patariu nukeliauti pasidairyti nuo aukščiausių Lietuvos taškų – Aukštojo ir Juozapinės kalvų, tarp jų galima pasivaikščioti pėsčiomis.

Teritorijos sutvarkytos, pritaikytos lankytojams, ant Aukštojo kalvos pastatytas apžvalgos bokštas.

Pakeliui, kad išvyka būtų dar turiningesnė, galima užsukti į Medininkų pilį, o grįžti kitu keliu ir aplankyti Merkinės dvarą (buvusią Pavlovo respubliką), Mikniškes su išskirtine stačiatikių bendruomene, neseniai restauruotą Vilkiškių dvarą.

Dar viena mažai kam žinoma, bet įdomi vieta – Pauolios pažintinis takas. Informacijos apie jį beveik nėra, bet jis tikrai įdomus. Ir pats sumanymas gražus.

Einant taku galima rasti įvairių mįslių, įrengta jaukių poilsio vietų, apžvalgos bokštelių, pramogų vaikams.

Neatsižaviu Grabijolų kaimo jaukumu – išlikę nemažai autentiškų senųjų namų, apaugusių dideliais medžiais.

Namai sustatyti prie pagrindinės kaimelio gatvės, kuri tęsiasi iki pat Neries ir netikėtai čia baigiasi. Iki Pirmojo pasaulinio karo čia buvo tiltas, kuriuo buvo susisiekiama su Grabijolų dvaru, esančiu kitame upės krante.

Tarpukariu Grabijolų kaimą nuo kito Neries kranto skyrė Lietuvos ir Lenkijos demarkacinė linija, ėjusi upės viduriu. Tuo metu Grabijolų dvare buvo pastatytas lenkų pasienio postas, o Grabijolų kaime didžiausiose valstiečių sodybose patalpas nuomojosi Lietuvos pasienio policija. Abiejų krantų pasieniečiai, norėdami pasirodyti, rengdavo šventes savo upės pusėje.

Keliaujant galima užsukti ir į Paparčius, kurie kadaise net buvo Lietuvos dominikonų provincijos centras. Kaime buvo pastatytas dominikonų vienuolynas, tačiau už paramą sukilėliams 1864 metais uždarytas ir beveik sunykęs.

Išlikę tik keli vienuolyno fragmentai – koplyčia ir vartai, kurie yra išradingai panaudoti kaip naujo pastato siena.

Visai šalia Paparčių, nuošalioje vietoje tarp miškų, įsikūręs Betliejaus ir Dangun Paimtos Mergelės seserų bei Aušrinės Marijos vienuolynas, kuriame gyvena Betliejaus Mergelės Marijos Ėmimo į dangų ir Šv.Brunono seserų kongregacija.

Vienuolyno teritorija uždara, į vidų nepateksi, tik bažnyčia atvira visiems pasauliečiams, norintiems pasimelsti ir pabūti ramumoje.

– Ar pažintiniai takai aplink Vilnių gerai sužymėti, ar netrūksta žemėlapių?

– Aplink Vilnių informacijos apie pažintinius takus yra, tik reikia mokėti susirasti. Dauguma takų patogiai sužymėti ir lengvai surandami, nors kartais dar pasitaiko atvejų, kad visai netyčia sužinai apie „slaptus“ takus, apie kuriuos nėra skelbiama, kaip Pauolios ir Taučiliškių pažintiniai takai.

Iš to, kad tokių „slaptų“ takų būtų kuo mažiau ir mums bei kitiems keliautojams būtų patogiau susirasti šalia esančius pažintinius takus, ir kilo mintis savo interneto svetainėje kelioneslietuvoje.com sudaryti pažintinių takų žemėlapį.

– Savo įspūdžius aprašote minėtame tinklapyje. Gal skaičiavote, kiek pažintinių ir poilsinių takų esate aplankiusi?

– Takų mano sudarytame žemėlapyje šiuo metu yra pažymėta 120 – tiek iki šiol pavyko jų surasti pačiai arba padedant kitiems keliautojams.

Iš jų savo kojomis esame įveikę apie 60. Jei keliautojai žino dar nepažymėtų takų, visada labai laukiu informacijos, kad žemėlapį galėčiau papildyti.

– Kuris takas jums labiausiai patinka, kurį norėtumėte vėl aplankyti?

– Jei kalbėsime apie Vilniaus apylinkes, mielai darkart apsilankyčiau Verkių gamtos lobių trasoje, pasivaikščiočiau Šilėnų apylinkėmis ar Strėvos įgriuvos taku.

O labiausiai patinkantis takas Lietuvoje man yra Aukštumalos pelkėje, Nemuno deltos regioniniame parke.

– Kodėl renkatės keliones takais, kuo jums jos skiriasi nuo pasivaikščiojimo su žemėlapiu paties susidarytu maršrutu?

– Kelionės takais dažniausiai yra tik viena iš kelionės maršruto sudedamųjų dalių. Pakeliui aplankome ir daug kitų įdomių vietovių, objektų.

Maršrutus visada kuriamės patys, atsižvelgdami į norimas pamatyti vietas, tad keliaujant tenka pasinaudoti ir žemėlapiais.

– Ar esate iš tų, kurie sako, jog Lietuvoje yra tiek visko pamatyti, kad nebūtina kelti kojos toliau?

– Sutinku, kad Lietuvoje yra neįtikėtinai daug įspūdingų vietų, objektų ir norint visada galima surasti kampelį, kur dar nesi buvęs, nematęs arba vėl nuvykti ten pat ir pamatyti pokyčius.

Kelionės į užsienį man dar labiau padeda įvertinti, kokią natūralią ir išskirtinę gamtą bei kraštovaizdžius turime Lietuvoje.

Grožybių ir nuotykių toli ieškoti nereikia – jų pilna ir Vilniaus pašonėje