Itin specifines paslaugas teikiantis verslininkas lietuviams atvėrė kelią į Malaizijos rinką

Jau aštuntus metus Lietuvoje gyvenančio verslininko Farruho Azimovo iš Uzbekistano istorija verta kino filmo. Savo pažintį su Lietuva pradėjęs nuo Pabradės užsieniečių registracijos centro, šiandien jis vadovauja savo įmonei ir ateitį sieja su Lietuva. Itin specifines paslaugas teikianti Farruho įmonė jau rado būdą, kaip Lietuvos verslininkams atverti Malaizijos rinką.

Verslininkas Farruhas Azimovas savo ateitį sieja su Lietuva.<br>V.Ščiavinsko nuotr.
Verslininkas Farruhas Azimovas savo ateitį sieja su Lietuva.<br>V.Ščiavinsko nuotr.
Verslininkas Farruhas Azimovas savo ateitį sieja su Lietuva.<br>V.Ščiavinsko nuotr.
Verslininkas Farruhas Azimovas savo ateitį sieja su Lietuva.<br>V.Ščiavinsko nuotr.
Verslininkas Farruhas Azimovas savo ateitį sieja su Lietuva.<br>V.Ščiavinsko nuotr.
Verslininkas Farruhas Azimovas savo ateitį sieja su Lietuva.<br>V.Ščiavinsko nuotr.
Daugiau nuotraukų (3)

Lrytas.lt

Nov 27, 2018, 9:11 PM, atnaujinta Nov 28, 2018, 10:18 AM

Prieš atvykdamas į Lietuvą F. Azimovas apie mūsų šalį nežinojo beveik nieko: tiktai, kad tai viena iš Baltijos valstybių. Pirmiausia vyras pateko į Užsieniečių registravimo centrą Pabradėje.

„Šiuo metu turiu pabėgėlio statusą (kuris pašnekovui buvo suteiktas dėl politinių priežasčių – Aut. past.), esu pateikęs dokumentus dėl galimybės gauti nuolatinį leidimą gyventi Lietuvoje“, – apie ateities planus kalbėjo verslininkas.

– Ne kartą teko girdėti, kad sąlygos Pabradėje netenkina prieglobsčio prašytojų, kokia jūsų patirtis?

– Žmonės ten gyvena geromis sąlygomis, jie viskuo aprūpinti ir pamaitinti, o piktintis galima bet kuo ir bet kada.

– Kokią turite profesiją?

– Esu baigęs karo mokyklą, bet pagal šią specialybę dirbti niekuomet neteko. Lietuvoje, kai jau gavau dokumentus, leidžiančius dirbti, dirbau baldus gaminančioje įmonėje, teko padirbėti ir apsaugos darbuotoju naktinėje parduotuvėje, dirbau Islamo centro direktoriaus padėjėju.

– Ar sunku buvo Lietuvoje susirasti darbą?

– Nesakyčiau, kad buvo labai sunku. Kalbu rusiškai, galiu bendrauti anglų kalba, sulaukiau pagalbos ir iš musulmonų bendruomenės.

– Dažnai sakoma, kad lietuviai santūrūs ir uždari žmonės, ar sunku buvo pritapti?

– Nemanau, kad tai Lietuvos ar lietuvių problema. Daugelyje šalių žmonės atsargiai žvelgia į atvykėlius. Kažkodėl niekas nesibaido turistų, bet kai kalba pasisuka apie žmones, kurie čia atvyksta ir nori kurti gyvenimą, jų privengiama. Esama ir ne pačių pozityviausių stereotipų apie musulmonus. Man bendravimo problemų tikrai nekilo ir šiandien palaikau ryšius su Ruklos centro vadovybe. Manau, kad viskas priklauso nuo paties žmogaus ir to, kaip jis pats bendrauja su aplinkiniais. Jei žmogus pats nenori užmegzti kontaktų, tai jau jo paties problema, o ne visuomenės, kurioje jis gyvena.

– Įsteigėte įmonę ir pats sukūrėte darbo vietų, papasakokite, nuo ko viskas prasidėjo?

– Viskas įvyko ne iš karto. 2014–2015 metais, kai Lietuvoje buvo priimtas įstatymas, reglamentuojantis ritualinį skerdimą, mėsos perdirbimo įmonės pradėjo priimti į darbą musulmonus, kad galėtų sėkmingai gaminti „Halal“ ženklu sertifikuotą produkciją, bet šioje situacijoje labai trūko konkretumo.

Keturis mėnesius dirbau vienoje įmonėje paukščių skerdiku ir tuomet man kilo idėja įkurti organizaciją, kurios veikla atitiktų islamo kultūros keliamus reikalavimus. Keletą kartų vykau į Prancūziją, apsilankiau įmonėse, kurios gamina „Halal“ sertifikatais pažymėtą produkciją. Vėliau kreipiausi į muftijų, kad galėtume Lietuvoje įkurti tokią organizaciją, kuri pati galėtų išduoti produkcijai „Halal“ sertifikatus ir visą reikalingą aptarnavimą – taip atsirado kompanija „Halal Control Lithuania“.

– Ar sunki buvo tokio specifinio verslo pradžia?

– Taip, pirmuosius metus dirbau vienas. Pačiam teko atlikti ir skerdimo, ir sertifikavimo darbus. Šiuo metu pagrindinė įmonės veikla yra mėsos, pieno, higienos ir farmacijos produktų gamintojų sertifikavimas. Pamažu veikla plėtėsi, ir šiuo metu Lietuvoje jau esame sertifikavę 20-ies įmonių produkciją.

Sunku buvo ateiti į rinką dėl tam tikrų pasaulėžiūros niuansų. Nors vietinės kompanijos ir norėtų daugiau eksportuoti savo produkcijos ir taip padidinti savo pelną, bet į galimybę dirbti su „Halal“ ženklu pažymėta produkcija ir musulmoniškais regionais žvelgė atsargiai. Vėliau, matydami gerus rezultatus, sėkmingai besiklostančius verslo santykius, jie ėmė didinti sertifikuojamos produkcijos apimtį. Šiandien mūsų įmonė žinoma ne tik Lietuvoje, bet ir kaimyninėse šalyse.

– Šiandien Lietuvoje daugelis jaunų žmonių nesiryžta imtis verslo, nerimauja dėl rizikos ar būna įsitikinę, kad mokestinė aplinka verslui nėra labai palanki. Kokia jums buvo sunkiausia Lietuvoje išmokta pamoka?

– Esu žmogus, kuris nori imti ir daryti, ir labai nemėgstu, kai sprendimus bandoma vilkinti, kas nors labai ilgai galvoja, negali pasiryžti. Kartais atrodo, kad kalbame apie labai elementarius dalykus, o kokia nors valstybinė institucija negali atsiųsti paprasto dokumento.

Esu reiklus sau ir kitiems. Visuomet sakau: pamirškite žodį „Halal“, palikite tik žodį „sertifikacija“. Jei gamintojas kreipiasi į kokį nors tarptautinį sertifikavimo centrą – jie juk būna griežti. Vadinasi, ir mes tokie privalome būti. Mūsų darbas – padėti eksportuoti, parduoti ir atverti musulmoniškų šalių rinkas, tačiau kartu mūsų veikla turi paisyti visų griežtų islamo taisyklių.

Kalbant apie jaunus žmones, kurie sako, kad nepalanki verslo aplinka ar esama kitų trukdžių, – tai pasiteisinimai, kuriais bandoma dangstyti savo pačių neryžtingumą. Užuot bandę įveikti kliūtis ir atverti reikiamas duris, jie linkę ieškoti pasiteisinimų. Juk aš atvykęs į Lietuvą nemokėjau kalbos, neturėjau jokių žinių apie vietinių žmonių mentalitetą, bet kažkaip įkurti verslą sugebėjau, tad ir vietiniams žmonėms, kurie tam pasiryš, turėtų pasisekti.

Manau, kad ryžtingumą paveldėjau iš tėvo, kuris visuomet reikalaudavo, kad viskas būtų padaryta laiku. Buvau taip auklėjamas, kad kaip vyras būčiau itin griežtas ir reiklus.

– Noras imtis savo verslo buvo šeimos tradicijų tęsimas ar pašaukimas?

– Visuomet norėjau imtis nuosavo verslo. Mano sesuo – universiteto dekanė, tėvas vadovavo gamyklai, mama taip pat ėjo vadovaujamas pareigas, tad galima sakyti, kad tai tikslingai karjeros siekę žmonės, o aš – ne. Pats vadovauti mėgstu ir, manau, moku, bet man sunku susitaikyti su tuo, kad kažkas man vadovauja.

– Kiek chalalinių produktų („Halal“) sertifikatų suteikimo paslaugos yra svarbios Lietuvos vidaus rinkai?

– Lietuvoje musulmonų labai mažai – jie sudaro vos apie vieną procentą visų šalies gyventojų, tačiau ši veikla svarbi dėl verslo plėtros galimybių. Juk įvedus sankcijas Rusijai ir užsidarius šios šalies rinkoms gamintojai priversti ieškoti naujų partnerių, kuriems galėtų parduoti savo produkciją.

Būtent dėl šių produktų gamybos nuo 2015 metų augo vištienos ir jautienos, pieno produktų prekybos apimtis. Tokiose valstybėse kaip Švedija ar Anglija auga ne tik eksporto, bet ir šių produktų vidaus vartojimo rodikliai, nes šiose šalyse gyvena didelės musulmonų bendruomenės.

– Neseniai sulaukėte gerų žinių iš Malaizijos – jūsų įmonės sertifikuoti produktai laukiami šios šalies rinkoje. Kodėl pasirinkote Malaiziją ir kiek užtruko pats procesas?

– Malaizija – viena pirmųjų musulmoniškų valstybių, kurios pradėjo vykdyti aktyvų chalalinio maisto sertifikavimą, o kartu viena atviriausių to regiono šalių užsienio importuotojams.

2016 metų vasarą kreipėmės į chalalinių produktų sertifikavimo organizaciją JAKIM („Jabatan Kemajuan Islam Malaysia“) Malaizijoje. Daugiau nei dvejus su puse metų laukėme ir galiausiai šių metų rugpjūtį į Lietuvą atvyko du auditoriai iš Malaizijos ir apsilankė visose gamyklose, su kuriomis mes dirbame.

Jie domėjosi tuo, kaip Lietuvoje gaminama chalalinė produkcija, kaip vyksta kontrolės procesas ir kt. Inspektoriai aplankė dvi mečetes, pabendravo su vietiniais gyventojais. Neseniai mus pasiekė geros žinios, kad mūsų sertifikuoti produktai laukiami Malaizijos rinkoje. Vietiniams gamintojams taps paprasčiau realizuoti savo produkciją, juk Malaizijos rinkos poreikiai labai dideli. Sertifikato kopijas gavome ne tik mes, bet ir Lietuvos užsienio reikalų ministerija bei Malaizijos ambasada Lenkijoje.

– Daugeliui lietuvių vis dar sunku suprasti, kuo „Halal“ sertifikatu pažymėti produktai skiriasi nuo mums įprastų?

– Pats žodis „Halal“ reiškia „švarus ir leidžiamas“, tai reikėtų suprasti kaip maistą, kuris nekenkia žmogaus organizmui. Tai jei tai nekenkia musulmono organizmui,  tikrai nepakenks stačiatikiui ar katalikui. Islamas itin daug dėmesio skiria žmogaus sveikatai ir nurodo griežtas taisykles: niekas iš mūsų nežinome, kaip ilgai gyvensime, bet turime stengtis saugoti sveikatą.

Pateiksiu paprastą pavyzdį. Jei gyvūnas paskerstas ritualinio skerdimo būdu, mėsoje yra kur kas mažesnis PH kiekis, nei skerdžiant įprastu būdu, mat ritualinio skerdimo metu gyvūnas patiria mažiau streso. Be to, „Halal“ skerdimo metu iš mėsos labai greitai pasišalina kraujas, vadinasi, mėsa yra švaresnė.

Chalalinė produkcija – tai ne tik mėsa ar pieno produktai, bet gali būti ir saldumynai, kepiniai, įvairūs maisto priedai ar net buitinė chemija.

– Su kokiais mitais ar stereotipais jums teko susidurti per šiuos metus?

– Mažai žmonių apskritai žino, kad yra „Halal“ sertifikatu pažymėta produkcija, o kai sužino, kad tai skirta musulmonams, atsiranda dar daugiau niuansų. Žmonės nelinkę to suvokti per „sveikas“ ar „nesveikas“ perspektyvą. Kartą manęs net klausė, ar chalalinį maistą nuolat valgantis žmogus pavirs musulmonu?

– Ne kartą iš Lietuvoje apsilankiusių islamą išpažįstančių žmonių teko girdėti, kad mūsų šalyje jiems sunku rasti tinkamo maisto. Ar jums teko su tuo susidurti?

– Taip, man ir dabar tai nėra lengva. Viešojo maitinimo vietose stengiuosi valgyti tik daržoves ar iš jūrų gėrybių paruoštus patiekalus. Neseniai Palangoje užsisakiau „Cezario“ salotų su krevetėmis, kai jas atnešė, ant viršaus buvo išdėliotos skrudintos kiaulienos riekelės... Kitas pavyzdys – vištienos dešrelės, tačiau paskaičius sudėtį matyti, kad jose yra kiaulienos produktų.

– O kaip vertinate lietuvišką virtuvę?

– Kol kas taip ir nesu ragavęs cepelinų. Jų man tiesiog niekas neparuošė su vištiena, kalakutiena ar jautiena. Man labai patinka lietuviškas šakotis.

Spauskite mygtuką „VISI KOMENTARAI“ ir reikškite savo nuomonę.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2021 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.