Valstybės tarnybą į šeimos verslą iškeitę Jūratė ir Rokas Radzvilavičiai ilsisi neįprastai – palieka trumpam darbus Šilutėje esančioje siuvykloje ir važiuoja į savo danielių ūkį Kretingos rajone.

„Buvęs mano tarnybinis šuo yra vienintelis gyvūnas, kuris gyvena su mumis Šilutėje.

Daugiau gyvūnų namuose negalime turėti. Jiems reikia skirti laiko ir dėmesio, o mes visur – bėgte ir bėgte, nes darbe įtampos yra daugybė“, – taip su buvusia Valstybės sienos apsaugos tarnybos kinologe 34 metų Jūrate Radzvilavičiene pasisuko kalba apie neseniai sukurtą šeimos verslą.

Ši moteris pomėgį siūti pavertė nuolatiniu savo darbu. Jau pora metų, kaip jos prekės ženklo „Jikona“ drabužiais rengiasi minimalistinį, laisvą stilių mėgstančios ir kokybei reiklios moterys.

[[ge:lrytas:lrytas:37546491]][[ge:lrytas:lrytas:37862344]][[ge:lrytas:lrytas:37954779]]

Valstybės tarnybą Jūratė paliko maždaug prieš penkerius metus, kai su vyru Roku susilaukė dukros Vėjos.

Panašiai pasielgė ir jos sutuoktinis – pasitraukė iš ugniagesių gelbėtojų tarnybos, kad galėtų dirbti kartu su Jūrate. Mat dukrai paaugus Šilutėje 2023 metais jiedu atidarė siuvyklą „Jikona“.

Išskirtiniam pomėgiui – senovinių vytinių laivų statybai R.Radzvilavičius šiuo metu irgi turi mažai laiko. Bet jis nepraleidžia senųjų laivų paradų, kurie Klaipėdoje, Danės upėje, vyksta per Jūros šventę.

Šįmet vyksianti šventė bus septintoji, kai parade dalyvaus jo vytinis laivas „Jūratė“, ir antroji, kai jame plauks Baltijos skautų prašymu Roko pastatyta venterinė valtis „Skautas“.

Stato išskirtinius laivus

„Man reikėjo medinės valties – esu vienas iš tų žvejų, kurie turi teisę Nemune su bučiais žvejoti upines nėges. Kadangi valtys brangios, pamaniau, kad pasistatysiu ją pats.

Pirmoji buvo 1,4 metro pločio ir 6 metrų ilgio, ji ir tapo dingstimi domėtis mediniais laivais bei jų istorija.

Sumaniau imtis didesnio laivo statybos, ir taip atsirado vytinės tipo 12,5 metro ilgio ir poros metrų pločio laivas, kurį pavadinau žmonos vardu.

Pastačius jį atsirado užsakymų – žmonės ėmė prašyti medinių valčių. Užpernai susipažinau su Baltijos jūros skautais, tad ir jie užsimanė sau laivo“, – pasakojo R.Radzvilavičius.

[[ge:lrytas:lrytas:38296066]]

Laive „Jūratė“ jis sumontavo, bet nuo keleivių paslėpė vidaus degimo variklį.

Prireikus jis yra paleidžiamas, tačiau laivas puikiai valdomas ir burėmis. Jame yra ir namelis, kuris istoriškai buvo skirtas įgulai įsikurti ir kroviniams sukrauti.

„Su „Jūrate“ plukdydavau ekskursijas, bet dabar nebėra tam laiko, visą jį tenka skirti siuvimo verslui.

Retkarčiais juo patys papramogaujame ir per Jūros šventes su kitais laivininkais iškeliame bures“, – sakė Rokas.

Dirba jau dešimt žmonių

Prieš porą metų įkurta mažoji bendrija „Jikona“ Šilutėje netruko tapti gana stipriu darbdaviu. Šiuo metu siuvykloje kartu su savininkais darbuojasi dešimt žmonių, nors jų reikėtų dar daugiau.

„Tuomet, kai įsikūrėme Šilutėje, teko rinktis, ar samdyti žmogų, kuris už mus dirbtų, ar palikti valstybės tarnybą ir imtis tiktai savų darbų. Suskubti visur buvo nebeįmanoma“, – teigė R.Radzvilavičius.

Tad šiuo metu su žmona Jūrate jis dirba ranka rankon: ruošia siuvimo lekalus, pagal juos sukerpa audinius ir daro tai, ko tiktai prireikia įsibėgėti jau spėjusiame versle.

Kartu jie lanko tarptautines tekstilės bei drabužių dizaino parodas Italijoje, Lenkijoje bei kitose šalyse.

„Stengiamės visko aprėpti kuo daugiau, – paaiškino J.Radzvilavičienė. – Parodose turime galimybę įvertinti, ką patys sugebame, parsivežame iš jų sumanymų, ką pasiūlyti, pasiūti savo klientams. Juk viską darome patys – nuo parenkamo audinio iki galutinio produkto pardavimo“

Duoklė – ir tvarumui

Tekstilės pramonė šiuo metu pasaulyje yra viena didžiausių aplinkos teršėjų: cheminiai dažai, atliekų gausa, gausus vandens naudojimas jos gamybos procese smarkokai prasilenkia su aplinkosauga.

Ar nedideliame siuvimo versle įmanoma atsižvelgti į tai, iš ko ir kaip audiniai pagaminti, ir dar skirti dėmesio tvarumui?

„Pastaruoju metu daug dėmesio skiriama ir jam, ir ekologijai, bet tarp jų yra didelė takoskyra. Mums svarbiausia – kad audiniai būtų kokybiški, nes tuomet iš jų pasiūtus drabužius galima ilgai vilkėti.

Pavyzdžiui, natūrali medvilnė greitai nusiskalbia, drabužiai tampa negražūs, tad žmonės juos išmeta, taip pagausindami tekstilės atliekas.

Taigi renkamės kuo natūralesnius audinius, bet kartu atsižvelgiame ir į tai, kad tekstilės pramonė naudojasi inovacijomis. Technologijos keičiasi, šiuo metu yra ypač gerų sintetinių audinių, iš kurių pasiūti drabužiai yra kokybiški ir malonūs vilkėti. Tik kokybė kainuoja gana brangiai“, – taip į klausimą atsakė J.Radzvilavičienė.

Savo ruožu šeima atiduoda duoklę ir tvarumui. Pavyzdžiui, stengiamasi kuo tiksliau apskaičiuoti audinių poreikį, siuvant sudėti ant jų lekalus taip, kad iškirpus detales susidarytų kuo mažiau tekstilės likučių.

Audinių skiautės yra panaudojamos plaukų gumytėms apsiūti ir aksesuarams gaminti, o tai, kas lieka nepanaudota, atiduodama rankdarbių kūrėjams – senoliams, vaikų darželiams ar mokytojoms, kurios per technologijų pamokas pamoko ir siuvimo pagrindų.

Paklausa viršija pasiūlą

Pasak G.Radzvilavičienės, šiuo metu jos kuriamų drabužių paklausa yra didesnė už pasiūlą, tad siuvykla sunkokai suspėja įvykdyti užsakymus.

Pagrindinė prekyba vyksta naudojantis socialiniais tinklais, nes „Jikonos“ elektroninė parduotuvė buvo sukurta prieš metus, tik ten veiksmo mažiau negu tiesioginėse transliacijose feisbuko paskyroje, kurias veda pati Jūratė.

Drabužiai – autoriniai Jūratės darbai, todėl jie negali būti pigūs. Tad ar jų kainos nesumažina paklausos?

„Vilniuje gyvenantiems žmonėms, tikėtina, jos atrodo nedidelės, bet regionuose yra kitoks kainų lygmuo. Gali būti, kad 60 eurų kainuojančios stilingos moteriškos kelnės mūsų miestelio žmonėms atrodys brangios, gyvenantiems sostinėje – pigios.

Tačiau kainą juk nulemia savikaina. Mūsų privalumas – esame įsikūrę nedideliame mieste, kur patalpų nuoma yra pigesnė nei didžiuosiuose miestuose, bet ir žmonių pragyvenimo lygis pas mus žemesnis.

Svarbu ir tai, kad kartu su vyru patys padarome daug darbų, nes tai sumažina savikainą“, – kalbėjo pašnekovė.

„Jikonos“ siuvykloje daugiausia yra siuvama didesnių dydžių, originalių drabužių iš aukštos kokybės audinių, bet nepaleidžiami iš rankų ir standartiniai gaminiai, pavyzdžiui, palaidinės vasarai.

„Mes negalime pasiūlyti pirkėjams jų už 15–20 eurų, nes neįmanoma taip pigiai pasiūti gerų drabužių. Svarbiausia kainos dedamoji yra darbo jėga, o jos pigios gali rasti nebent didžiosios siuvyklos. Regionuose kiekvienas specialistas yra vertas normalios algos“, – sakė J.Radzvilavičienė.

Pailsėti – į savo ūkį

Darbai įsukę, tad sutuoktiniai ilsisi pakeisdami vieną veiklą kita – iš siuvyklos Šilutėje jie traukia į Jūratės tėviškę ties Kretinga, kur prieš penkerius metus įkūrė danielių ūkį.

„Auginame apie 30 danielių ir keletą elnių. Tuomet, kai Jūratės tėtis mirė, o mama persikėlė gyventi į Kretingą, sodyba liko tuščia. Parduoti ją buvo labai gaila. Kadangi greta namų yra nemažai savos žemės, nutarėme, kad verta padaryti tai, apie ką seniai svajojome, – įkurdinti čia danielius.

Pasinaudojome galimybe ir gavę paramos jaunajam ūkininkui įsikurti 2020 metais įsigijome šiuos gyvūnus“, – pasakojo Rokas.

Tuo metu, kai jis rašė projektą prašydamas paramos, neabejojo, kad augins danielius mėsai, taigi kartu įsigijo ir mėsos brandinimo spintą.

„Praėjo maždaug penkeri metai, o mums dar neteko paragauti žvėrienos. Tiesiog danieliai turi didelę paklausą, mes juos parduodame kitiems veisėjams.

Patiems didesnės bandos nereikia. Yra buvę, kad vienais metais ji padidėjo kone triskart, tiek pat pagausėjo ir darbo, ir rūpesčių: nuo ūkio atsitraukti tapo neįmanoma, o ir pašarų parūpinti buvo sunku.

Laimei, tais metais buvo didelis danielių poreikis, tad gana greitai juos išpardavėme, pasilikdami gyvūnų tik veislei“, – pasakojo R.Radzvilavičius.

Iš valstybės tarnybos – į siuvyklą ir danielių ūkį: šeima nutarė kardinaliai pakeisti gyvenimą