Jei, kaip sako Viltarė, suprantate kavą, ieškokite čia „Mažos salos“. Tokį pavadinimą skrudyklai sugalvojo pats H.Wolffas.
„Mano vyras – iš Naujosios Zelandijos. Ne visi sutinka, kad Naujoji Zelandija – maža sala, bet kai ten gyvenome, mums rodėsi, kad esame vienkiemyje. Be to, Naujoji Zelandija – labiausiai nuo Lietuvos nutolusi sala. Nors vyras lietuviškai kalba nedaug, jam tie žodžiai susidėliojo: „Sako, bus „Mažas salas“, – juokiasi Viltarė.
Skrudykla-kavinė – Hanno svajonė. Jis ir Naujoje Zelandijoje dirbo kavos industrijoje. Hanno gimtinėje – gili kavos kultūra, žmonės susitinka kavinėse – tai labiau įprasta nei pasimatyti namuose, gausu mažų individualių kavos skrudyklų.
„Treji metai gyvename Lietuvoje, todėl pagalvojau, ką galėčiau duoti Lietuvai? Ogi atnešti tą kultūrą, kuria pats tikiu, – sako H.Wolffas. -
Man labai svarbu, kad kontroliuočiau visus procesus nuo pat pradžių – nuo pupelių parinkimo iki jų paruošimo ir erdvės sukūrimo.“
Viltarė jį papildo: jiedu Molėtuose nori sukurti tokią erdvę, kuri būtų lyg maža sala, kur jautiesi kitaip.
„Po truputį, labai lėtai dėliojame idėją. Mes mėgstame žengę vieną žingsnį pažiūrėti, kas toliau, – kalba V.Večkytė-Wolff ir priduria, kad kol susikurs jųdviejų viziją atitinkantį modelį, šeimos versle ir suksis tik ji su Hanno. – Tarptautinio masto kavinės turi savo koncepciją: jos nedidelės, bet labai orientuotos į kokybę. To siekiame ir mes.“
Kai kilo mintis apie skrudyklą-kavinę, porai teko pavargti, kol rado patalpas, kur būtų galima prijungti skrudintuvą. Mat įrenginys, kaip sako Viltarė – gyvas organizmas, jam reikia tam tikrų sąlygų. Vaiko gimtadienio proga pora atvažiavo į Molėtus. Hanno pamatė, kad miesto Naujajame turguje nuomojamos patalpos. „Vos sustojome apžiūrėti, jis jau žinojo, kad čia ir kursimės“, – pasakoja Viltarė.
Kadangi „Maža sala“ – ne vien kavinė, bet ir kavos skrudykla, jos darbo laikas trumpesnis, mat bent dvi dienas H.Wolffas skrudina kavą.
Nepaisant to, klientai jau pirmosiomis savaitėmis nustebino pradedančiuosius verslininkus.
Viltarė sako vos atsidarę sulaukę tų, kurie palaikė jų sumanymą ir kurie nusimano apie kavą:
„Pradžioje galvojome, kad atsidarysime ir niekas neateis, nes nesupras: dirbi keturias dienas, kam čia pirkti kavą, jei gali parduotuvėje – tu turi žinoti, kodėl už ją moki. Bet buvome sužavėti Molėtais, kiek čia žmonių, atsikrausčiusių jaunų šeimų. Nė nesitikėjome, kad yra tiek kavos entuziastų. Jie perka kavą internetu net iš užsienio, o dabar džiaugiasi, kad gali įsigyti čia.“
Hanno nuoširdžiai stengiasi kalbėti lietuviškai, o mūsų šaliai beria pagyras. „Prisijaukino jį Lietuva“, – šypsosi V.Večkytė-Wolff.
Nors po pirmosios viešnagės pas mus H.Wolffas dūmė į Naująją Zelandiją neturėdamas nė minties, kad čia galėtų apsigyventi.
Viltarės ir Hanno istorija prasidėjo, kai moteris su „Work and holiday“ viza atvyko į Naująją Zelandiją.
„Su tokia pat viza esu buvusi Kanadoje – puiki patirtis. Galvojau – man 27 metai, pagal Lietuvos standartą turėtum turėti darbą ir vaikų arba dar vienus metus leisti sau išvažiuoti. Tuo metu dirbau gerą darbą – vykti į užsienį man buvo sudėtingas sprendimas, – pasakoja Viltarė. –
Prisimenu, prieš išvažiuodama į Naująją Zelandiją aplankiau drauges. O jos ir šneka: „Susirasi ten vyrą, negrįši“. Aš prisiekiau, kad to tikrai nebus – ne tokia mano intencija, ta Naujoji Zelandija taip toli, o prie Lietuvos aš labai prisirišusi.
Tiesiog norėjau pakeliauti, o Hanno sutikau jau pirmąją savaitę būdama Naujoje Zelandijoje. Gal pusę metų kovojau su savimi, neigiau, kad kyla jausmai.“
Kai pirmąjį sykį pora grįžo į Lietuvą, ilgiau trijų mėnesių H.Wolffas čia neišbuvo – pernelyg ryškūs kultūriniai skirtumai. „Vienas pagrindinių jo hobių – skraidymas parasparniais: kalnai, laisvė... Apskirtai Naujoji Zelandija apie laisvę. O dar kalbos nemokėjo, ir mentalitetas kitas“, – paaiškino V.Večkytė-Wolff.
Dar sykį į Lietuvą jie grįžo, kai Viltarė ruošėsi gimdyti – moteris norėjo vaiko susilaukti būtent čia. Planavo pasibūti metus ir vėl grįžti į Naująją Zelandiją. Bet žinodami, kad laukia trys skrydžiai, žinodami, kokia tai varginanti kelionė, nutarė verčiau dar palaukti, kol mažylė paaugs.
O per tą laiką ir Hanno priprato, ėmė kalbėti, kad gal verta Lietuvoje kažko imtis. Nors jau ir bilietus grįžti į Naująją Zelandiją turėjo, šeima liko čia ir ėmėsi verslo.
„Šį kartą Lietuva patinka: vasara, sodas.. Turiu laiko – viskas gerai. Dabar ir svajonę realizuojame. Aš manau, čia geriau nei Naujoje Zelandijoje“, – plačiai šypsosi Hanno.
Viltarė juokiasi – jau ir pati raginusi Hanno grįžti: „Bet dabar vyras sako, kad čia viskas „labai fainai“, žiemą aš depresijoje, o jam – „fainai“.
Tai, kad šeima įsikūrė Švenčionėliuose – Hanno sprendimas. Iš pradžių jie gyveno Vilniuje, tik, kadangi porai gamta – vertybė, buvo sudėtinga tarp automobilių jos ieškoti.
Kai sugalvojo savaitgaliui nuvykti į Švenčionėlius, bendruomenės narė pakvietė – atsikraustykite čia! „To užteko – Hanno jau ir pasėjo sėklą – kitą kartą jau butus apžiūri, – juokiasi Viltarė. – Galiausiai pastatė mane prieš faktą: o ką turi pasiūlyti?“.
„Bet ten gera, labai ramu, ypač su mažu vaiku. Aš pats kilęs iš dar mažesnio miestelio“, – paaiškina vyras.
Hanno iš pradžių keistai atrodė mūsų stipri šeimos kultūra. Pamatęs, kaip visi čia vienas kitu rūpinasi, uogienes pakuoja ir deda lauktuvių, iš pradžių kovojo, aiškino, kad jis – nepriklausomas, jam nieko iš Viltarės tėvų nereikia.
Bet po truputį suprato, kad tai – ne priklausomybė, o ryšys, rūpestis ir pagalba. Net ir kavinę įrenginėjant padėjo, kas galėjo: vieni draugai – architektai, kiti – kažką gamina, treti kitką išmano. O Naujoje Zelandijoje, pasak Viltarės, kitaip – ten viskas oficialu.
„Pažinti kultūrą, ypač Lietuvos, užtrunka: žmonės labai geri, bet į santykį iš karto neina. Naujoje Zelandijoje labai graži gamta, ten finansiškai gerai gyventi, bet nėra tokios stiprios šeimos kultūros“, – dalijasi moteris.
H.Wolffas neslepia – jo tėvai kiek liūdi dėl to, kad išvyko į Lietuvą, bet, sako, supranta. Jis pats daug dalinasi apie Lietuvą. „Lietuvoje daug gražių dalykų, kurių nėra Naujojoje Zelandijoje. Man net prekiaujančios močiutės gražu. Dauguma žmonių augina maistą: kas bulves, kas paprikas, kas kiaušinius, visada rasi ką nors, kas pažinos nors vieną pirtį turintį žmogų, – vardija ir juokiasi pašnekovas. –
Naujoje Zelandijoje irgi einame į gamtą, bet tai labiau individualu. O čia visi susirenka kartu, kepa bulves. Lietuva su Zelandija turi daug panašumų, tik čia dvasia jaunatviška.“