Paauglystėje sakiusi, kad niekuomet neis tėvų pėdomis ir netgi šiek tiek besigėdinusi jų verslo, šiandien Agnė Vilkė su vyru Mantu ne tik jam sėkmingai vadovauja, bet ir jį gerokai išplėtė.

Jų valdoma firminė mėsos krautuvėlė Išlauže (Prienų r.) šiandien žinoma ne tik vietos, bet ir didmiesčių gyventojams, mat čia galima nusipirkti gaminių, kurių retai kur besurasi. Verslininkė taip pat atvirai dalijasi, kokia buvo verslo pradžia ir kodėl žmonės nustemba pamatę, kad jų rūkyta mėsa yra kiek kitokios spalvos nei didžiuosiuose prekybos taškuose.

Kartojo tėvams, kad jų pėdomis neis

„Kai esi viena iš verslo bendrasavininkių, tenka daryti viską“, – paklausta, kokios šiandien yra jos pareigos įmonėje, sekundei susimąsto „Mėsos kraitė“ bendrasavininkė A.Vilkė.

[[ge:lrytas:lrytas:39808155]]

Šiandien „Mėsos kraitę“ galima drąsiai vadinti šeimos verslu. Jį įkūrė Agnės tėvai, o jų atžalos jau kuris laikas perėmę estafetę. Tačiau atsukdama laiką atgal, pašnekovė prisimena save dar paauglę. Tada jos tėvai važinėjo per kaimus, supirkinėjo kiaules, o mėsą pardavinėjo turguose. Vėliau nelengvai, bet pastatė ir perdirbimo cechą. Matydama sunkų tėvų darbą, Agnė mamai kartojo, kad, kai jis užaugs – su mėsa tikrai nesiterlios.

„Aš pati sakiau, kad tikrai su mėsa nedirbsiu. Paauglystėje jiems teko nemažai padėti, nes nebuvo jokių samdomų darbuotojų. Aš būdama paaugle, net šiek tiek jaučiau gėdą. Tuo metu man taip atrodė. O dabar viską vertinu kaip auksinę dovaną. Mačiau, kaip sunkiai yra uždirbami pinigai, juk niekas nenukrenta iš dangaus“, – atvirai kalba A.Vilkė.

[[ge:lrytas:lrytas:39737019]][[ge:lrytas:lrytas:39769962]][[ge:lrytas:lrytas:39662534]]

Tėvus įkalbėjo verslą perleisti

Baigusi mokslus Agnė pakėlė sparnus į Norvegiją. Ji save vadina meilės emigrante, nes išvažiavo paskui vyrą Mantą. Jiedu emigracijoje praleido trejus metus.

Tačiau Agnės mama Valentina vis kalbindavo juos grįžti namo, kartojo, kad čia yra darbo. Prireikė visų metų, kad Agnė šia idėja užkrėstų ir Mantą.

„Pamažu įsiliejome į tėvų verslą. Nebuvo lengva, nes mano vyras čia neturėjo jokios patirties. Jis Norvegijoje dirbo su parketu, medžiu. Kvepėjo ne mėsa, o dulkėmis“, – juokiasi A.Vilkė.

Pora mokėsi mėsos verslo subtilybių, netruko įsigyti ir kelis mikroautobusus, pradėjo gaminius vežioti po Lietuvą. Dviese suktis nebespėjo, samdė darbuotojus.

Pajutę, kad gerai sekasi, Agnė su Mantu pasiūlė perduoti jiems visą verslą, pasiūlė geras sąlygas. Beveik tris dešimtmečius kūrę ir auginę verslą, tėvai sutiko jo vadžias atiduoti jaunąjai kartai. „Per visą savo amžių jie tikrai atidirbo, pavargo. Manau, kad versle reikia turėti idėjų, entuziazmo. Jau maždaug penki metai, kai esame perėmę verslą iš tėvų“, – tvirtina A.Vilkė.

Pašnekovė neslepia, kad pirmaisiais metais tėvams buvo sunku atsitraukti nuo darbų. Šie negailėjo patarimų, tačiau vėliau pamatę, kad jaunimas puikiai tvarkosi ir įnešė nemažai naujovių – atsitraukė.

[[ge:lrytas:lrytas:39820338]]

Pirkėjai grįžta prie senų įpročių

Pirmieji rimti pokyčiai, kuriuos į „Mėsos kraitę“ įnešė Agnė su Mantu – plėtra. Šiandien jie turi šešias krautuvėles ant ratų, išplėtė firminės mėsos krautuvės asortimentą.

„Daug kas mūsų klausia, kodėl mes nenorime dar daugiau augti. Žinokite, mums užtenka tiek, kiek yra. Dirbame ne dėl kiekybės, o kokybės. Ją ir siekiame išlaikyti. Be to, mūsų cechas nepritaikytas didmeninei prekybai“, – patikina A.Vilkė.

Jų ceche daugiausia perdirbama kiauliena, atsivežama ir šiek tiek vištienos. Vasarą pati perkamiausia prekė – šašlykai.

„Anksčiau žmonės pirkdavo jau marinuotą mėsą, kad tik nereikėtų patiems nieko daryti. Dabar jų įpročiai keičiasi, įsivyravo mada patiems ruošti mėsą, kad ji būtų kuo natūralesnė. Žmonės daugiau dėmesio skiria sveikai mitybai. Nenuostabu, kad vasarą kiaulienos sprandinė iš lentynų dingsta greičiausiai“, – pastebi Agnė.

[[ge:lrytas:lrytas:39820339]]

Užsukus į jų krautuvėlę – šurmulys. Pirkėjai renkasi mėsą, vitrinas darbuotojai pildo šviežiai rūkytais gaminiais. Pati paklausiausia prekė – dešra praminta „lašiniuočiu“. „Pavadinimą sugalvojo dar mano tėvai. Tai mūsų firminė prekė. Žmonės sulekia, perka sau, kaimynams, draugams“, – paaiškina pašnekovė.

Jaunimas nespjauna į lašinius, bet jiems turi pageidavimą

Pasiteiravus, ar lašiniai ir juoda duona vis dar mūsų tapatybės dalis ir ar jaunimas ištikimas tradiciniams skoniams, A. Vilkė neslepia, kad jaunoji karta ne mažiau nei vyresnieji gomurį nori paglostyti lašiniais, vytinta nugarine.

„Ir jaunimas noriai perka lašinius. Aišku, jie nori ne tokių riebių, bet jie tikrai pasmaguriauja. Kadangi viską rūkome ant alksninių malkų, galiu pasakyti, kad skoniui tai daro didelę įtaką. Mes nieko nemirkome. Net negaliu pakomentuoti kitokių mėsos rūkymo budus, nes jų tiesiog neišmanau“, – sako „Mėsos kraitės“ bendraturtė.

Kartais krautuvėje pardavėjos sulaukia ir keistų žvilgsnių, klausimų, kodėl jų rūkoma mėsa ne ryškiai raudona, o šiek tiek blyškesnės spalvos. Tačiau tai – natūralaus rūkymo pasekmė. „Nerasite čia E621“, – mosteldama ranka į lašiniuočius nusijuokia pašnekovė.

Perka ir lenkišką ir lietuvišką kiaulieną

Lietuvoje sparčiai mažėja smulkių ir vidutinių kiaulių ūkių, todėl Prienų krašto verslininkai neslepia, kad didžiąją dalį kiaulienos atsiveža iš Lenkijos ūkininkų.

„Lenkiška ir lietuviška kiauliena niekuo nesiskiria. Esame atsirinkę savo tiekėjus Lenkijoje, nemažai metų bendraujame su keliais ūkininkais, jų mėsa tikrai kokybiška. Žinoma, mums atveža ir lietuviškos kiaulienos, bet pirkėjai skirtumo tikrai nejaučia“, – užtikrina verslininkė.

Iš „Mėsos kraitės“ mėsos gaminiai išvažiuoja į Prienus, Anykščius, Jurbarką ir kt. didesnius miestus. Savo ruožtu į Išlaužą užsuka gyventojai iš kitų miestų: Vilniaus, Kauno, Alytaus.

[[ge:lrytas:lrytas:39820335]]

„Kai dirbau už prekystalio įsiminiau visus mūsų lojalius klientus. Žmonės iš Vilniaus važiuodami į Kazlų Rūdą, pas uošvius, visada stabteli pas mus apsipirkti. Man tai didžiausia dovana, nes pasiūla – milžiniška. Juk mėsos rasi bet kurioje parduotuvėje“, – savo įdirbiu džiaugiasi Agnė.

Verslininkė neabejoja, kad jų šeimos sėkmės paslaptis – šviežumas.

„Pirkėjui mėsos gaminį galime atnešti ką tik iš rūkyklos. Dėl to mus ir vertina, kai mato, kad visa gamyba vyksta vietoje. Būna tokių atvejų, kai vitrinoje mėsa tirpsta, o nusidriekusi eilė – didžiulė. Vyras mėsą ceche kapoja, o aš ją nešu. Žmonės patenkinti matydami, kad jie gauna kiek įmanoma šviežiausią gaminį. Juk prekybos centruose mes nežinome, kiek lentynose produkcija praguli“, – tikina A.Vilkė.

Jaunųjų verslininkų mintyse – dar vienos firminės parduotuvės atidarymas. Kur ji galėtų atverti duris – vis dar svarsto. Tiek Agnė, tiek Mantas sutinka, kad ir kur bus parduotuvė – konceptas išliks toks pats.

Anksčiau tėvų verslo gėdijosi, o paskui įtikino jį perleisti: „Niekas nenukrenta iš dangaus“