Nusipirkę apleistą dvarą kauniečiai nesitikėjo atrasti tokių detalių: „Jo istorija – neeilinė“ Vienintelis toks rajone

„Pradėsiu nuo šio dvaro istorijos, nes ji neeilinė“, – jau nuo pirmojo sakinio visus susirinkusius intriguoja Daukšiagirės dvaro valdytojas Giedrė Ūselytė-Bagdonavičienė.

Pasak jos, apie 1887 m. žydai broliai Frenkeliai Daukšiagirėje pasistatė istorizmo stiliaus dvaro rūmus. Apylinkėse Frenkeliams priklausė ir daugiau dvarų: vyriausiasis brolis Sijus Frenkelis valdė Pagermuonio dvarą, vidurinis Meironas – Aštuonėlius ir Naujadvarį, o jauniausias Dovydas – Daukšiagirę.

Giedrės teigimu, Lietuvoje žydai įprastai dvarų nestatė, tad vien tai jau šį dvarą daro išskirtiniu.

Žvilgtelėjus į fasadą matyti, kad dekore nemažai romantizmo ir įvairių simbolinių elementų – keturiuose dvaro bokšteliuose išsiskleidę keturlapiai dobilai. Tačiau romantizmo ir klasicizmo dvasia alsuojantis dvaras statytas be jokios romantinės potekstės ir netgi turėjo aiškų komercinį tikslą – jam priklausė spirito varykla.

Akcizas buvo mokamas carinei Rusijai. Pavyzdžiui, 1910 m. už per dieną pagamintą 27 kibirų spirito kiekį buvo mokama 214 rublių akcizo.

Nors verslas klestėjo, Daukšiagirės dvaro šeimininkai vis keitėsi. 1912 m. tuometiniai dvaro savininkai broliai Frenkeliai už 69 000 rublių pardavė dvarą lenkų inžinieriui Jonui Sasnauskui.

Tačiau naujajam dvarininkui nepasisekė – netrukus įsiautėjo Pirmasis pasaulinis karas, todėl J. Sasnauskas pabėgo į Rusiją. Dvaras liko be šeimininko.

„Turime įdomią dvaro istorijos dalelę. Pakuonyje (6is miestelis nuo Daukšiagirės nutolęs vos 2 km – red.) tuo metu klebonu dirbo Justinas Staugaitis, jis buvo ir Nepriklausomybės akto signataras. Jis buvo žodžiu įgaliotas dvarą prižiūrėti. Čia vėliau apsigyveno vokiečių kariuomenė, jų administracija. Dvaro šeimininkas J. Sasnauskas prisidarė skolų, buvo vėl paskelbtas dvaro pardavimo aukcionas“, – pasakoja G. Ūselytė-Bagdonavičienė.

1926 m. dvarą su 100 ha žemės išsinuomojo prezidento Antano Smetonos žmonos brolis Romanas Chodakauskas. Jo valdymo metu į dvarą užsukdavo ir jo sesuo Sofija Smetonienė.

Vis dėlto R. Chodakauskas pagal išsilavinimą buvo kariškis, todėl ūkio darbai dvare jo nedomino ir Daukšiagirės dvaras vėl atsidūrė ant prekystalio.

1927 m. paskelbtas aukcionas, kuriame dėl jo įsigijimo varžėsi du pirkėjai: Kazė Kudirkaitė kartu su mama Antanina Kudirkiene ir tuometis Lietuvos finansų ministerijos Prekybos departamento direktorius Jonas Norkaitis.

Dvarą nusipirko Kazė Kudirkaitė, kuri vėliau ištekėjo už J. Norkaičio. Tad J. Norkaitis vienu šūviu nušovė du zuikius – jam atiteko dvaras ir graži žmona.

„Jis buvo įtakingas politikas. Tarpukariu Daukšiagirės dvaras vėl suklestėjo. <...> Vietos gyventojų liudijimai rodo, kad S. Smetonienė į Daukšiagirės dvarą užsukdavo ir Norkaičio valdymo metais. Senieji kaimo gyventojai ją vadino „Zose“. Tad tarpukariu dvare būdavo ir daug garbių svečių“, – į dvaro istorijos detales smulkiai įsigilinusi naujoju jo valdytoja. 

Tarpukariu dvare lankėsi ir daugiau garbių svečių: ne tik prezidentas A. Smetona su šeima, bet ir generolai Stasys Raštikis, Silvestras Žukauskas.

Tačiau geri laikai ilgai netruko – prasidėjo Antrasis pasaulis karas. J. Norkaitis su šeima pasitraukė į Vokietiją. Dvaras vėl liko bešeimininkis. 

Sovietų okupacijos metais Daukšiagirės dvaras buvo paverstas mokykla, vėliau buvo įrengtas augalininkystės ūkis.

Sovietiniais laikais dvaro pokylių salė tarnavo kaip vietinis kultūros centras. Salėje buvo scena, vykdavo vaidinimai, o nuo 1972 m. pradėta rodyti kiną. 

Tarybinis ūkis vis didėjo, nes buvo prijungiami gretimi kolūkiai. Centriniame dvaro rūmų pastate iki 1971 m. buvo administracinės patalpos, parkas tvarkomas, žydėjo gėlės. Tai išgelbėjo dvarą nuo visiško sunykimo.

Tiesa, vėliau čia buvo įrengti socialiniai būstai, o apsigyvenę žmonės nejautė pareigos remontuoti, tvarkytis.

Kai dvarą nusipirko Giedrės tėvas kaunietis Petras Ritas Ūselis, jis tapo penktuoju jo savininku.

2002 metais buvo atstatytos nuosavybės teisės paskutinio dvarininko Jono Norkaičio vienturčiui sūnui Jonui. Tačiau jis nuo paauglystės gyveno Vokietijoje, o kai susigrąžino teisę į savo tėvų dvarą, jam jau buvo daugiau nei 80 metų. Kadangi vaikų J. Norkaitis neturėjo, stigo lėšų dvaro remontui, nutarė dvarą perleisti Prienų rajono savivaldybei.

Ši taip pat neturėjo pinigų restauravimui, todėl apsispręsta ieškoti naujo savininko. Paskelbtas viešas aukcionas, kuriame varžėsi du pirkėjai. Laimėjo Giedrės tėtis verslininkas P. R. Ūselis, pasiūlės kiek neįprastą kainą – 111 111,99 lito. Tiesa, nors pirkinio suma gali atrodyti nedidelė, dvaras buvo išties prastos būklės, reikėjo didelių investicijų. 

2002–2003 m. dvaro rūmai ir parkas buvo restauruoti, siekiant kiek įmanoma atkurti buvusį rūmų išplanavimą ir autentiškas detales, išlaikant autentišką architektūrą, polichromiją ir puošybos elementus.

„Pirkinys iš dalies buvo spontaniškas. Tėtis pamatė begriūvantį paveldą. Suveikė patriotiškumo gaidelė, suprato, kad dvarą reikia gelbėti“, – savo tėvo motyvus paaiškina G. Ūselytė-Bagdonavičienė.

Ji taip pat akcentuoja, kad dvaras atstatytas tik privačiomis lėšomis. „Kadangi tėtis pirko dvarą sau, jis niekada neskaičiavo, kiek čia investavo, nežiūrėjo jokio atsipirkimo“, – priduria Giedrė.

Kartą į savo gimtąjį dvarą buvo grįžęs ir J. Norkaičio sūnus Jonas. Šis graudinosi pamatęs, kad dvaras, kuriame jis leido vaikystę. 

Po atstatymo Daukšiagirės dvaras bemaž 20 metų buvo uždaras. į jį P. R. Ūselis užsukdavo tik pailsėti. Tačiau Giedrei pavyko įtikinti tėvą, kad reikia įprasminti jo atliktą darbą ir dvarą atverti žmonėms, pradėti jį nuomoti šventėms. 

Tiesa, ji neslepia, kad iš pradžių pati baiminosi, jog nuomininkai gali nuniokoti kruopščiai restauruotą dvarą, tačiau greitai įsitikino, kad tokią erdvę savo vestuvės renkasi tie, kas vertina istoriją, paveldą, tad jokių incidentų nepasitaikė.

Šiuo metu dvaras nuomojamas vestuvėms, jubiliejams, krikštynoms, čia vyksta ir įmonių vakarėliai.

Kaip pati Giedrė sako, užsidirbti iš šio verslo šeimai pavyksta, tačiau tai ne ta sritis, iš kurios gali susikrauti milijonus.

„Tai sezoninis verslas, o vestuvės dažniausiai vyksta vasarą. Kiek savaitgalių yra kalendoriuje – jų nepadauginsime. <...>

Tai labai sunkus verslas. Atrodo, kad tu turi dvarą ir jau už vartų rikiuojasi eilė klientų. Čia dažniausiai vyksta vestuvės, o jauniesiems tai pati svarbiausia gyvenime diena. Negali padaryti klaidų, negali būti nepatenkinto svečio šventėje. Mano darbas viską sustyguoti su vedėjais, maisto tiekėju, videografais, fotografais ir kitais, aš esu koordinatorė. <...>

Aš niekuomet nesakau, kad važiuoju į darbą, sakau, jog važiuoju į vestuves“, – nusijuokia Giedrė, akivaizdžiai parodydama, kad nors šiame vestuvių industrijos užkulisiuose netrūksta įtampos, ji visada mėgaujasi procesu.

Daukšiagirės dvare vyksta ne tik vestuvių pokyliai, bet čia yra net kelios erdvės, kur vyksta santuokos ceremonija.

O kiek gi kainuoja dvare susituokti? Nuomos kaina priklauso nuo jos trukmės ir savaitės dainos.

Maždaug 4 val. dvaro nuoma – 1000 Eur, jeigu šventei reikia nakvynės, tuomet jau nuo 2500 iki 3000 Eur, priklausomai nuo savaitės dienos. Į šią kainą maitinimas nėra įskaičiuotas. Puošni pokylių salė talpina iki 55 svečių, o nakvynė dvaro rūmuose paruošta iki 40 svečių.

Kai nevyksta šventės, dvare rengiamos edukacijos. Vienos jų būna teatralizuotos, orientuojamasi į tarpukario laikmetį, vaišinamasi to meto užkandžiais, gėrimais.

Kitos edukacijos buna apie žydus ir jų kultūrą. Taip atiduodama duoklė pirmiesiems Daukšiagirės dvaro statytojams ir šeimininkams Frenkeliams.

Šiuo metu Daukšiagirės dvaras yra vienintelis Prienų krašto visiškai atstatytas ir veikiantis dvaras.