Milijoninį verslą sukūręs V. Pelėda: „Jei kas būtų pasakęs, kad čia turėsiu logistikos centrą, būčiau iškvietęs greitąją“ (4)

Ši įmonė – viena pirmųjų uždarųjų akcinių bendrovių, pradėjusių veiklą Nepriklausomybę atgavusioje Lietuvoje.

Pradžia buvo kukli. Visa „Transekspedicija“ – viso labo keturi savininkai, įsikūrę nuomojamose patalpose. Ekspedijavimo paslaugą siūlantys verslininkai net savų automobilių neturėjo – juos nuomojosi.

„Gaudavome užsakymą, tada ieškodavome, kas galėtų jį įvykdyti. Rasdavome transportą ir organizuodavome pervežimą, – pasakoja V. Pelėda. – Po truputį judėjome į priekį, tačiau sekėsi.“

Taip padirbėję dvejus metus nutarė įsigyti puspriekabes, kurias kabino prie MAZ ir „Super MAZ“ sunkvežimių. „Kai nuvažiuodavome į Vokietiją, vokiečiai subėgdavo žiūrėti į mūsų techniką“, – juokiasi V. Pelėda.

Vokietijoje pradedantieji verslininkai sutiko iš Lietuvos kilusį vokietį, mokėjusį lietuviškai. Jo padedama „Transekspedicija“ pradėjo dirbti su vokiečiais. 1992-aisiais tai buvo retenybė.

Pirmasis užsakymas – pergabenti pieno miltelius.

„Klientas iš anksto sumokėjo užsienio valiuta.

Vairuotojams įdėjome pinigus, parodėme, kur nuvažiuoti, paaiškinome, kad reikia ieškoti atgalinių krovinių.

Jie nuvažiavo, o atidunda – tušti. Kai pradėjome klausinėti, kas nutiko, sako: „Mes tik galvojome, kaip apskritai grįžti atgal. Koks ten judėjimas!“, – prisimena „Transekspedicijos“, kurios logistikos centras įkurtas Vilniaus raj., generalinis direktorius.

Po pirmojo nuostolingo reiso į Vokietiją vyko jau jis pats. Trimis MAZ nusigavę į užsienį vargais negalais rado krovinių. Tačiau čia ir buvo lūžio taškas, stumtelėjęs verslą gerokai į priekį.

Šiandien ir pats V. Pelėda stebisi susiklosčiusiais reikalais Suomijoje, kur lizingu pirko tris vakarietiškas puspriekabes.

„Radome įmonę Suomijoje, užmezgėme ryšį ir mumis patikėjo. Šiandien, kai bankai prašo visokio velnio, tai atrodo neįtikėtina. O tais laikais jie tiesiog mumis patikėjo“, – naujienų portalui Lrytas pasakoja V. Pelėda.

Jis prisimena: tuo metu visi buvo jauni, žmonos norėjo gražiai apsirengti. Todėl, kai uždirbo pirmąją valiutą, vieno akcininko sutuoktinė užsiminė, kad verslininkai žmonoms turi nupirkti po kailinius.

„Tada pasakiau: „Ne. Mes pirksime faksą!“ Tais laikais faksas buvo stebuklas“, – šypsodamasis pasakoja V. Pelėda.

Autotransporto ekonomikos ir organizavimo studijas baigęs V. Pelėda transporto sektorių gerai pažinojo. Iki savo verslo dirbęs taip pat krovinius gabenusioje įmonėje pastebėjo: pilnų krovinių vežimas – gerai organizuotas, tačiau dalinių, kai vienu vilkiku gabenami kelių savininkų kroviniai, – visiškai nesutvarkytas. O būtent čia, kaip vėliau paaiškėjo, ir buvo didžiausios galimybės uždirbti.

Pirmasis dalinis „Transekspedicijos“ krovinys buvo į Ufą Rusijoje. Kol ruošėsi išvažiuoti, gavo dar vieną užsakymą.

„Susirinkau tiek, kad gavau daugiau, nei būčiau gavęs gabenant pilną krovinį. O dar pasitaikė ir trečias krovinys – uždirbome dvigubai daugiau“, – prisimena įmonės vadovas.

Dabar „Transekspedicija“ – ne tik krovinių gabenimas, bet ir terminalų miestelis.

Paklaustas, ar verslo pradžioje svajojo apie didžiulį logistikos centrą, V. Pelėda nusijuokia.

„Dar sovietmečiu teko prižiūrėti šios autostrados, kuri eina pro šalį, statybą. Jei tuo metu, kai vaikščiojau po purvą, kas nors būtų pasakęs, kad čia turėsiu tokį logistikos centrą, būčiau greitąją iškvietęs, – šypsosi pašnekovas. – Tuo metu mes nieko nesvajojome ir neplanavome – tiesiog dirbome. Darėme darbą ir jis mums atsipirko.“

Šiandien įmonė valdo devynis terminalus, kurių bendras sandėlių plotas siekia beveik 100 tūkst. kv. metrų. Jei reikėtų plėstis – yra kur, žemės netrūksta.

„Pasimokiau iš kitų klaidų: nusiperka gabaliuką žemės, verslas gerai einasi, nori plėstis, o kaimynai aplink jau ausis pastatę – žino, kad gerai sekasi, todėl keliskart pakelia kainą.

Mes iš anksto supirkome aplink esančius žemės sklypus, nors tuo metu, prieš dvylika metų, žemė buvo tikrai brangi“, – kalba V. Pelėda.

Įmonei labai svarbu, kad greta pastatytas viadukas: iš terminalo galima patogiai pasiekti visas pagrindines kryptis – Kauną, Vilnių, Uteną.

„Vien tam, kad čia būtų viadukas, papildomai sumokėjau milijoną litų. Tačiau ši investicija atsipirko su kaupu. Klientams labai svarbi gera vieta. Jie vertina patogų privažiavimą“, – paaiškina pašnekovas.

Per daugiau nei tris dešimtmečius įmonė išgyveno ne vieną ekonominį sukrėtimą.

Ypač skaudi buvo 1998 m. Rusijos krizė. „Atvažiuoji į Vokietiją, o krovinių nėra. Viskas sustoję“, – prisimena generalinis direktorius.

Ir vis sutapdavo: kai tik imasi ką nors statyti – prasideda krizė. Gerai bent jau tai, sako V. Pelėda, kad tuo metu statybininkai labai pigūs: skelbi konkursą, o rangovai laukia eilėje. Taip terminalą „Transekpedicija“ pasistatė gerokai pigiau, nei būtų kainavęs ekonomikos pakilimo laikotarpiu.

Kai prasidėjus karui Ukrainoje užsidarė Rusijos rinka, „Transekspedicijai“ perorientuoti verslą nebuvo itin sudėtinga – krovinių gabenimo kryptys ir iki tol buvo diferencijuotos, vilkikai važinėjo ne tik Rytus, bet ir į Vakarus.

Karas verslininkų neišgąsdino. „Kas iš to, jei ir bijosi – bus karas ar ne, nuo to nepriklauso. Tiesa, galbūt tie, kurie svarsto plyno lauko investicijas, jas pristabdo. Jei būčiau kur nors Vokietijoje ar Italijoje, aš galbūt irgi pagalvočiau, ar tam laikas.

Bet asmeniškai tikiuosi, kad karo išvengsime. Ukraina – stipri valstybė, kuri moka kariauti, todėl jai reikia padėti laimėti“, – kalba V. Pelėda.

Pervežimų verslo nepalengvina ir prieš 1,5 metų padidinti akcizai degalams – taupydami vežėjai esant progai bakus pildo Lenkijoje. V. Pelėda skaičiuoja, kad per mėnesį vienas vilkikas iš Lietuvos Lenkijoje palieka apie 1,2 tūkst. eurų akcizų. Padauginęs šią sumą iš visų Lietuvos vilkikų gauna maždaug 0,5 mlrd. eurų.

„Tai pinigai, kurie galėtų likti Lietuvoje. Man, žmogui, gynusiam Lietuvos nepriklausomybę, tokia situacija sunkiai suprantama.

Anksčiau, kai dalyvaudavau įvairiose diskusijose, norėdavau, kad Lietuva taptų savotišku rytiniu Liuksemburgu, kur degalai būtų vieni pigiausių regione.

Kai verslininkai turėdavo žodį, taip ir buvo, todėl daugelis vežėjų degalus pildavosi čia. Šiandien apie akcizus kalbama daug, bet atrodo, kad mūsų balso niekas negirdi.

Gerai dar, kad lenkai – ne priešai, o mūsų draugai. Mes gal ir „batkai“ atiduotume pusę milijardo?“, – ironizuoja verslininkas.

Nors įmonė ir šiandien dirba gabendama krovinius, jau kuris laikas nebedidina nuosavo vilkikų parko.

„Mūsų mašinos be darbo nestovi, tačiau jau pora metų nebeperkame naujų vilkikų. Problemų problema – vairuotojų trūkumas. Stygius – siaubingas. Suprantama, vairuotojai nori uždirbti daugiau, bet mes negalime mokėti tiek, kiek jie norėtų“, – paaiškina V. Pelėda.

Jis įsitikinęs, kad metas plačiau atidaryti duris darbuotojams iš užsienio. Tik, sako pašnekovas, reikėtų taikyti ribojimus, kad jie čia nevažiuotų su šeimomis – vardan to, kad nepasikartotų problemos dėl migrantų, su kuriomis susiduria Švedija ar Vokietija.

Mažesnes automobilių parko apsukas įmonė kompensuoja plėtodama ekspedijavimo veiklą – pervežimus gali vykdyti neturėdamas automobilių, o samdydamas kitus vežėjus.

Vis didesnį svorį įgauna terminalų paslaugos. „Dažniausiai, kai pastatome naują terminalą, jį iš karto užpildo jau esami klientai.

Pas mus viskas labai paprasta. Matyt, jie tą ir jaučia. Žinoma, stengiamės ir sukurti gerą aplinką: tvarkingą teritoriją, poilsio zonas, patogias vietas automobiliams“, – vardija pašnekovas.

„Ar dar nesinori nuo visko atsitraukti ir gyventi vien savo malonumui?“, – klausiu.

O V. Pelėda pasakoja apie į pensiją išėjusius ir liūdnai dienas stumiančius bičiulius: veiklos nėra, socialiniai ryšiai nutrūkę.

„Man atrodo, kad net ir išėjus į pensiją žmogui reikėtų sudaryti galimybę dirbti, nors ir mažesniu krūviu. Ypač dabar, kai trūksta darbuotojų.

Man su jaunimu sunku dirbti, nes aš skubu, o jie, velniai, neskuba, jiems gyvenimas prieš akis“, – juokiasi generalinis direktorius.

Viena didžiausių verslininko gyvenimo aistrų visada buvo futbolas. Dar mokykloje jis buvo toks ištikimas Vilniaus „Žalgirio“ sirgalius, kad būtent dėl galimybės būti arti komandos nusprendė stoti į aukštąją mokyklą sostinėje.

„Tikras fanas turi būti stadione, o aš buvau kažkur Utenoje. Tuo metu, 1966-aisiais, kaip tik Anglijoje vyko pasaulio futbolo čempionatas. Užuot mokęsis ažaidžiau futbolą. Nepaisant to, sėkmingai įstojau – pasirinkau transporto ekonomiką ir baigiau mokslus.

Jei ne Vilniaus „Žalgiris“, net nebūčiau važiavęs į Vilnių. Futbolas man parodė kelią“, – prisimena įmonės vadovas.

Tam tikra prasme atsidėkojant sporto šakai buvo pastatytas tarptautinės klasės stadionas, kuriame žaidžia ir Vilniaus rajono futbolo klubas „TransINVEST“.

„Žinote, statome vieną terminalą, antrą, trečią... Bet reikia, kad būtų kokia gyvastis, sprendžiami socialiniai klausimai, pavyzdžiui, pastatytas darželį ar panašiai.

Stadionas atsirado lyg iš niekur: pradėjome bendradarbiauti su Vilniaus Gedimino technikos universitetu, iš jų išaugome iki moterų A lygos sidabro. Tai buvo stebuklas“, – kalba klubo steigėjas ir prezidentas V. Pelėda.

Jo įsitikinimu, treneris turi ne tik mokyti žaisti, bet ir būti išmintingas tėvas, siekti, kad komandoje visi vienuolika norėtų laimėti.

„Ta pati taisyklė galioja ir versle. Jeigu sugalvoji gerą projektą ir kažkas juo netiki, jei turi jį stumti – be galo sunku“, – patirtimi dalijasi pašnekovas.