„Nežinau, kaip nutiko, kad visi šie žmonės ėmė mane sekti. Gal tai lėmė, kad vaikystėje man tėvai neleido turėti draugų, buvo tikrinamos žinutės, o ką jau kalbėti apie socialinius tinklus. Aš net kompiuterio neturėjau. Todėl atsiradus galimybei vienu metu bendrauti su tokia gausybe žmonių, neatsispyriau. Pamenu, gaudavau po kelis šimtus laiškų per dieną ir kelias valandas sėdėdama jiems atrašinėdavau“, – savo populiarumo priežastis laidoje „Bus visko“ bando aiškinti Monika.
Mergina sako, kad po to, kai mirė mama, kuri jai buvo ir vienintelė ir brangiausia draugė, net nebuvo minties gyventi su tėvu. „Jei būtų miręs jis, nieko nejausčiau, tai būtų šviesa tunelio gale. Nebuvo nei minties, kad mes su broliais ir sese gyventume jo globoje. Jau geriau vaikų namai“, – atviravo Monika.
Ilgus metus Monika nedrįso apie tai kalbėti, tačiau šiandien drąsiai pasakoja apie tėvą, kuris smurtavo prieš žmoną ir vaikus. Staiga ir netikėtai nuo gimdos kaklelio vėžio mirusi moteris paliko keturis vaikus, kurie nusprendė gyventi savarankiškai. Monika sako, kad tai buvo be galo sunku.
„Sunkiausia buvo psichologiškai. Man jau geriau pabadaut nei kankintis savo mintyse kaskart iš naujo išgyvenant visą skausmą, kurį teko patirti. Puikiai žinau, kas yra badas. Juk patys būdami vaikai turėjom rūpintis nuoma, komunaliniais, pinigais mokslams ir t.t. Broliams buvo svarbu pavalgyt skaniau, su sūriu, tačiau mes su Marija mieliau pabadaudavom, kad galėtume nusipirkti kokį rūbelį“, – prisimena sunkią savarankiško gyvenimo pradžią dar būnant nepilnamečiais.
Keturiems vaikams savarankiškai gyventi po vienus stogu tapo nepakeliama. Slėgė nuolatinis stresas, namai virto chaosu. Tai stipriai atsiliepė Monikos mokslams bei lankomumui.
„Praleidau kokių 70 proc. pamokų, tačiau nesitrainiojau kažkur mieste, aš tiesiog atsisėsdavau į autobusą ir važinėdavau ratais, nenorėjau grįžti namo“, – laidoje „Bus visko“ pasakos mergina.
Monika prisipažins, kiek kartų jai teko pakeisti mokyklą, kodėl tapo mušeika, o dvyliktą klasę baigė nuotoliniu būdu.
