Televizijos laidoje „Bus visko“ Vilius atskleis ne tik koks jausmas būti apšaudytam raketų, kokios pasekmės lieka šarvuočiui užvažiavus ant minos, bet ir tai, kas yra potrauminis sindromas, pasireiškiantis absoliučiai visiems karo smurtą patyrusiems kariams.
„Blogiausias scenarijus šio sindromo yra alkoholizmas ar net savižudybė. Atsiranda nemiga, košmarai, nerimas ir įvairios baimės. Mes kartais girdime, kaip karo veteranas nusižudo ar nužudo ką nors kitą, tačiau net neįsivaizduojame, kokį stresą jis prieš tai patyrė. Šie žmonės tampa nevaldomi“, – pasakos karo daktaras.
Šiandien stebėdamas kaimyninės Ukrainos kovą už laisvę ir tūkstančius savanorių civilių iš viso pasaulio, kurie jungiasi prie Ukrainos armijos, Vilius sako, kad karas – ne vieta mokytis ir jame turėtų dalyvauti tik gerai apmokyti profesionalūs kariai.
„Net neįsivaizduoju, ką kare veiktų nuvažiavęs civilis. Tu turi mokėti ginklą laikyti, gintis, yra daugybė NATO standartų, algoritmų ir visos saugumo priemonės. Net neįsivaizduoju, ką ten gali veikti atvažiavę civiliai“, – dalinsis V.Kočiubaitis.
Tarnaujant Afganistano kare majorui teko ne kartą dirbti su Ukrainos karo gydytojais, išminuotojais bei kariais.
Vilius sako, kad tai ypač patyrę profesionalai, kurie NATO sudėtyje sukurtų aukštą pridėtinę vertę visų narių gynyboje.
„Jeigu NATO turėtų Ukrainą savo sudėtyje, jie turėtų labai patyrusius karius bei karo medikus. Tai būtų didžiulis indėlis į NATO. Jų nereikėtų nieko mokyti, ukrainiečiai galėtų pamokyti, kaip reikia kariauti“, – pasakos Afganistano kare dvejus metus tarnavęs gydytojas V.Kočiubaitis.
V.Kočiubaitis iš viso dalyvavo trijose karo misijose Afganistane.
Kai 2004 metais atvyko pirmą kartą į Goro provinciją, joje pasitiko penkiasdešimties laipsnių karštis, mėnulio lygumas primenantis kraštovaizdis ir žinia, kad ką tik buvo nužudyti šeši gydytojai, kurie baigę misiją vyko namo.
Penkiese savo rankomis pastatė ligoninę su operacinėmis, rentgeno skyriumi ir kitais būtiniausiais kabinetais bei ėmėsi darbų.
Vilius sako, kad pirmas kartas buvo nemenka avantiūra, gydė tokias ligas, su kuriomis anksčiau neteko susidurti – geltonąjį drugį, maliariją, cholerą, traumas – kariai buvo netekę galūnių, stipriai apdegę. Atliekant operacijas dirbo ne tik pagal savo specialybę.
„Kai atlikome pirmą operaciją, aš būdamas vidaus ligų gydytojas, tapau anesteziologu ir atlikau narkozę, odontologas asistavo chirurgui operacijos metu, o chirurgas operavo. Po poros dienų karys jau vaikščiojo“, – apie operacijas pasakos Vilius.
Kalbėdamas apie talibų žiaurumą, laidoje „Bus visko“ Vilius prisimins, kaip jo paties gyvybė kelis kartus pakibo ant plauko.
Bene baisiausia situacija buvo, kai teko važiuoti pasiimti nužudyto vokiečio kūno ir talibai atvyko prašyti išpirkos.
„Turtingas vokietis išėjęs į pensiją sugalvojo važiuoti per Afganistaną karo metu ir rašyti knygą. Jam pavyko nuvažiuoti gal 100 km, kai buvo užpultas ir žiauriai nužudytas. Atėmė viską, pinigus, nešiojamą kompiuterį, automobilį ir dar prašė išpirkos. Už gyvą įkaitą talibai prašo milijono, už mirusį – pusės. Mus pasiuntė kuo greičiau parvežti kūną ir vos patys nebuvom nužudyti“, – prisimins Vilius.
Kaip pavyko susitarti su talibais, kad paleistų ir atiduotų nužudyto vokiečio kūną be išpirkos, koks jausmas apima, kai supranti, kad į tave šaudo raketos bei kokios pasekmės būna užvažiavus ant minos – jau šį antradienio vakarą „Bus visko“ laidoje 20 val. per LNK.
