Nepaisant gausybės kelionių po pasaulį, nuotykių tolimiausiuose kraštuose ir pažinčių su įvairiomis kultūromis, Vytarui dar liko neatrastų vietų ir Lietuvoje.
Pavyzdžiui, Čepkelių raistas, kuriame jis apsilankė. Tai – ne tik saugoma teritorija, bet ir simbolinė gamtos ramybės oazė.
„Man 56 metai ir nors kiek gėda prisipažinti, bet aš pirmą kartą pamačiau Čepkelių raistą“, – šyptelėjo Vytaras.
Žiūrovai apie šią ypatingą teritoriją išgirs ir daugiau – apie ją Vytarui pasakojo geografas Gintautas, kuris atskleidė ne tik gamtinius, bet ir kultūrinius šio krašto klodus. Čepkelių raistas – didžiausia aukštapelkė Lietuvoje, kurią vietiniai kadaise vadino Gudo šalimi.
Be to, rezervato teritorijoje pasitaiko neeilinių situacijų – čia kartais pasieniečiai sulaiko pabėgėlius. Vis dėlto pagrindinis dėmesys krypo ne į pavojus, o į patį kraštovaizdį, kurį galima apžiūrėti tarsi muziejų po atviru dangumi – stebint medžius, augalus, paukščius ir visą gyvąją sistemą.
Tuo tarpu Vytaras, savo ruožtu, pasidalino jautriomis įžvalgomis apie laiką, ramybę ir buvimą su savimi.
„Atrodo, kad tu ten į save prisigeri gėrio ir visiškai nurimsti – ten laikas tarsi sustoja... Tai – tokia vieta, kaip gamtos šventovė, kur ateini pabūti su savimi“, – įspūdžiais dalijosi jis.
Na, o po įspūdžių kupinos kelionės, Vytaras grįžo į savo sodybą, kur jo laukė visai kitokia atmosfera – darbų sąrašas čia niekada nesibaigia. Šįkart Vytaras buvo rimtai nusiteikęs imtis seniai atidėlioto darbo – žiūrovai išvys, kaip galiausiai išpildomas pažadas sau pačiam.
„Kaip ir visada būna sodyboje arba mano gyvenime, atliksiu tokį darbą, kurį labai seniai planavau, bet niekaip neprisiruošdavau – tai šalta, tai lyja, tai tingiu. Daug dalykų susideda“, – šypsojosi jis, traukdamas iš sandėlio darbo įrankius.
Dar pernai, Vytaro šeima patyrė gamtos išdaigą – netikėtą audrą, kuri užklupo pačiu netinkamiausiu metu. Kai anūkai su dukra Auguste buvo išėję prie laužavietės, pakilęs vėjas nulaužė didžiulę pušies šaką. Laimei, niekas nenukentėjo, tačiau netoli šeimos pamėgtos vietos liko gulėti sunkus, didelis, aštriomis šakomis apaugęs medžio nuolaužos gabalas.
Šis aplinkos sutvarkymo darbas taps tarsi simboliniu veiksniu – savotišku santykio su gamta pratęsimu. Juk kaip svarbu ne tik pasigėrėti gamtos grožiu, bet ir prisiimti atsakomybę už tai, kas vyksta tavo kieme! Vytaras ėmėsi pjūklo, tvarkė šakas, rinko, krovė ir kūrę ne tik švaresnę, bet ir jaukesnę vietą. Tik ar bus taip paprasta?