Kaip ir kasmet, baigiantis metams „Lietuvos ryto“ žurnalas „TV antena“ ir portalas Lrytas pakvietė skaitytojus bei žiūrovus išrinkti simpatingiausius televizijos veidus.
Rinktis buvo galima iš 200 veidų, skaitytojai iš viso paskyrė 62994 balsus. Pamatykite, kaip pasiskirstė visi balsai šiame puslapyje.
Susumavus rezultatus paaiškėjo, kad daugiausia simpatijų pelnė „Delfi TV“ laidos „Pauliaus Samoškos nuotykiai“ vedėjas Paulius Samoška ir Alma Sutkuvienė, kartu su vyru Audriumi vedanti LRT televizijos laidą „1000 pasaulio stebuklų“.
Susiję straipsniai
Tiek „Pauliaus Samoškos nuotykiai“, tiek „1000 pasaulio stebuklų“ yra kelionių laidos. Be to, abiejų laidų vedėjai yra ne profesionalūs žurnalistai ar laidų vedėjai, o mėgėjai.
Nutrūktgalvio P.Samoškos nuotykiai
Tuo metu, kai paaiškėjo rinkimų rezultatai, „Delfi TV“ laidos „Pauliaus Samoškos nuotykiai“ vedėjas keliavo po karo draskomą Ukrainą filmuodamas suniokotus gyvenamuosius namus, mokyklas, sugriautus tiltus.
P.Samoška (33 m.) važinėjo po vietoves, kuriose toli gražu ne visada veikia internetas ir mobilusis ryšys.
Tačiau Pauliaus biografijoje būta ir linksmesnių kelionių. Apie jas jis yra pasakojęs laidos „Kitokie pasikalbėjimai“ vedėjui Pauliui Vaitiekūnui.
„Į kokią sunkiausią situaciją esi patekęs kelionės metu?“ – iš Afrikos grįžusio P.Samoškos klausė laidos vedėjas.
„Tikriausiai kai dviese su „Kalašnikov“ automatais mano automobilį apieškojo“, – prisiminė keliautojas.
Toli gražu ne kiekvieną naktį viešbučiuose nakvojantis P.Samoška tąkart nakvynei pasirinko paprastą pievą šalia užtvankos. Netrukus prisistatė, Pauliaus žodžiais tariant, „užtvankos ministras“. Kadangi jis kalbėjo tik vietos kalba, atsivedė vertėją.
Abu ginkluoti vyrai labai stebėjosi neįprastą nakvynės vietą pasirinkusiu baltaodžiu ir panoro apžiūrėti automobilio bagažinės turinį. Nieko įdomaus neradę paprašė „mažos dovanos“, o gavę 15 eurų liko patenkinti.
Afrikoje P.Samoškai yra tekę mokėti ir už sienos kirtimą, nes pareigūnams pasirodė, kad jis ketina parduoti savo mašiną.
Į Nigeriją jo nenorėjo įleisti, perspėjo, kad toje valstybėje vietinė mafija grobia turistus. O Vakarų Sacharoje jis buvo patekęs į stiprią smėlio audrą.
Kartą P.Samoškai teko 17 valandų važiuoti atvirame traukinio, gabenančio geležies rūdą, vagone. Jis perlipo iš riedančio vieno vagono į kitą, o vėliau šoko iš važiuojančio traukinio.
Vaizdo įrašas, kuriame buvo užfiksuotas šis nuotykis, buvo pašalintas iš platformos „YouTube“.
Panašu, kad administratoriai nutarė, jog toks nutrūktgalviškas veiksmas gali tapti blogu pavyzdžiu kitiems.
„Kelionės – tai ne tik vietų lankymas, bet ir gyvenimo būdas“, – yra sakęs „Delfi TV“ laidos „Pauliaus Samoškos nuotykiai“ vedėjas.
Audrius ir Alma Sutkai: „Didžiausias pasaulio stebuklas – žmonės“
„Siaubo filmas“, – spontaniškai išsprūdo Audriui Sutkui (51 m.), išgirdusiam žinią, kad šiemet žurnalo „TV antena“ ir portalo „Lrytas“ skaitytojai jo ir jo žmonos Almos (51 m.) duetui skyrė tiek simpatijų balų, kad Alma tapo populiariausia laidų vedėja tarp moterų.
Žiūrovai žino – šioje laidoje pirmuoju smuiku griežia Audrius ir simpatijų taškai sukrito greičiausiai jo dėka.
Tačiau skaičiai taip išsidėliojo, kad Audrius tarsi raketa nešėja užnešė Almą į šiemetį moterų laidų vedėjų olimpą.
„Tikrai nesitikėjome tokio įvertinimo. Taip ir parašykite – siaubo filmas. Aišku, su humoru. Bet labai džiaugiamės, kad žmonėms patinkame. Laidas vedame natūraliai ir dabar reaguojame natūraliai.
Nesitikėjome, kad tokiam konkursui būtų galėjusios būti pateiktos mūsų pavardės ir juolab kad būtume tapę laureatais. Juk Lietuvoje tiek daug fantastiškų laidų ir vedėjų, turinčių puikią iškalbą.
Tad mums išties tai net ne visu šimtu, o 125 procentais staigmena“, – ir už save, ir už žmoną tikino verslininkas, keliautojas ir laidos vedėjas A.Sutkus.
N. Narmontaitė – apie filmo vertą pažintį su vyru ir netikėtą pomėgį: „Koją gali nukąsti“
– Kaip manote, kokia jūsų, kaip laidos vedėjų, stiprybė, palyginti su kitais varžovais?
– Manau, kad labai retai laidas veda pora žmonių, darni šeima, kurioje atsiranda tokie projektai.
Žiūrovams norisi matyti du žmones, vienas su kitu bendraujančius kaip ir visi, šiek tiek pasipykstančius, kartais liūdnus, kartais linksmus.
Bet svarbiausia, kad mes niekada neturime nei scenarijaus, nei režisūros, nei išankstinio plano – važiuojame daugmaž, daugmaž žinome, ko galime tikėtis, o kas iš to išeina – matome. Ir taip jau penktą sezoną.
– Jūsų virsmo iš paprastų piliečių į profesionalius keliautojus istorija daugumai žiūrovų jau žinoma. O kaip tapote dar ir televizijos veidais?
– Čia mums turbūt likimo dovana už tam tikrą laikotarpį, praleistą sėsliai, už paaukotus namus Lietuvoje ir ta dovana mes mėgaujamės bei džiaugiamės. Dovana iš dangaus, iš visatos.
Visada mėgome keliauti ir daryti tai, ką ir dabar darome, bet nebuvome nei žinomi, nei išsiviešinę. Tačiau kai užklupo COVID-19 pandemija, kai užsidarė visos sienos ir sustojo keliavimai, reikiamu metu turėjome reikiamą įrankį – kokių pusantrų metų kelionių filmuotos medžiagos, rodytos socialiniuose tinkluose, draugams, tėvams. Tuo metu niekas nekeliavo, televizijos kartojo senas laidas, o mes pasiūlėme naują.
Tuo metu kelionių laidos nei per LRT, nei per kitus lietuviškus TV kanalus nebuvo populiarios, tad itin didelių vilčių nepuoselėjome – žmonės tuomet pirmenybę teikė kitokioms laidoms.
– Laidą vedate dviese. Kaip pasiskirstote vaidmenimis?
– Tiesą sakant, šį projektą kuriu aš vienas nuo kelionės planavimo, objektų parinkimo iki filmavimo. Alma dažnai prisijungia net nežinodama, ką matysime, tik žino, kad išvyksime, pavyzdžiui, trims mėnesiams. O laidoje žiūrovai mato tokį vaizdą, koks susimontuoja: kas didesnę nesąmonę pasako, kas juokingiau, kas vaizdingiau papasakoja, kas patyrė didesnį įspūdį, tą ir įdeda.
Pasakojimui skiriame daug laiko, pasakojimo užrašus veda Alma, nes ji važiuodama rašo dienoraštį, žymi detales. O ką pamato žiūrovai, tai jau priklauso nuo režisieriaus ir montavimo režisieriaus.
Parengti laidą – didelis komandinis darbas.
– Kiek šalių jau aplankėte ir ką pavadintumėte didžiausiu pamatytu arba patirtu stebuklu?
– Esame nusistatę šalių neskaičiuoti. Kiekvienas, kuris skaičiuoja, tikriausiai turi savo skaičiavimo metodiką. Pavyzdžiui, jei Stambulo oro uoste persėdai iš vieno lėktuvo į kitą, ar tu jau buvai Turkijoje?
O jei vykdamas pro Niujorką kelias valandas po jį pasivaikščiojai, ar jau buvai Amerikoje? Ar reikia visą šalį apvažiuoti?
Mes, nuvykę į kokią nors šalį, dažniausiai pamatome ją maždaug kaip vietos žmogus. Apvažiuojame lankytinus objektus, pabūname du tris mėnesius, nueiname į miesto, kaimo turgų...
Mūsų patirtis skiriasi nuo turistų, atvykstančių per kelionių agentūras, pabūnančių šalyje savaitę ar dešimt dienų ir pamatančių tai, ką suplanavo agentūra. Taigi sunku suprasti, kaip skaičiuoti aplankytas šalis. Turbūt buvome bent šimte valstybių ir dar tiek pat laukia.
O klausti apie didžiausią stebuklą – tas pats, kas teirautis vaiko, ką jis myli labiau – mamytę ar tėvelį. Kuo daugiau matai, tuo geriau supranti, koks pasaulis gražus, įvairus, kitaip matomas bei suvokiamas net skirtingais metų laikais.
Mus daugybė dalykų džiugina ir stebina, bet po kelerių metų klajonių supratome, kad stebuklai – tai sutikti žmonės ir kad visame pasaulyje žmonės labai geri, nuoširdūs, svetingi, kad būtent jie suteikia daugiausia įspūdžių.
Nes ką ten krioklys, piramidė ar bokštas?.. Na, taip, gražu, verta pamatyti, bet, sakytume, pasaulio stebuklai yra žmonės.
– Kaip kelionių patirtis veikia požiūrį į gyvenimą, aplinką, žmones, apskritai gyvenimo filosofiją?
– Kelionėje mes augame, kelionės išlaisvina. Atsikratai nereikalingų emocijų, nebūtinų daiktų.
Na, reikia atnaujinti aparatūrą, bet tai veiklos įrankis. O šiaip keliaujant užtenka vienų kelnių, vienų šortų, trejų marškinėlių... Išmoksti gyventi be daiktų dviejuose kvadratiniuose metruose ir džiaugtis tuo, ką turi.