Vilniaus Jono Basanavičiaus gimnazijos moksleiviai praėjusią savaitę dvynes Serapinaites sutiko su gėlėmis, balionais, šokoladu ir per visą koridorių ištiestu plakatu „Lietuva turi Laurą, o mes – Ievą ir Emiliją”.
Gimnazistų supratimu, olimpinė čempionė Laura Asadauskaitė priklauso tautai, o šią sportininkę besivejančios ir sėkmingai pasaulio čempionate pasirodžiusios penkiakovininkės Serapinaitės – J.Basanavičiaus gimnazijai. Merginų pavardė jau įrašyta į gimnazijos istoriją.
Rugsėjo 23-iąją Vengrijoje, Tatos mieste, vykusiame pasaulio jaunių šiuolaikinės penkiakovės čempionate finišą pirmoji kirto I.Serapinaitė.
Bėgdama finišo tiesiąja Emilija matė, kaip sesuo pergalingai iškėlė į viršų rankas: „Tą akimirką labiau džiaugiausi jos rezultatu negu savo.”
„Man buvo gaila, kad sesuo liko šešta. Jai koją pakišo paskutinė rungtis – šaudymas. O bėgimo trasoje ji nuo manęs atsiliko penkiolika sekundžių”, – apgailestavo Ieva.
Emilija neliūdėjo dėl šeštosios vietos: „Kirtusi finišą apkabinau ir išbučiavau Ievą. Verkiau iš džiaugsmo, kad sesuo tapo pasaulio čempione.”
Komandų įskaitoje lietuvėms pasaulio jaunių čempionate taip pat sekėsi neprastai – Emilija ir Ieva Serapinaitės kartu su Karolina Gužauskaite užėmė antrąją vietą. Trijulė pasipuošė sidabro medaliais.
Vilniečiai Valdas ir Rasa Serapinai varžybas Tatoje stebėjo internetu. Kai Ieva kirto finišą, tėvai irgi apsiverkė iš džiaugsmo.
Po kelių valandų dukterys su jais pasikalbėjo telefonu ir paprašė, kad mama sutiktuvėms paruoštų gardžią vakarienę.
Vėlų rugsėjo 24-osios vakarą iš Vengrijos su medaliais grįžusios seserys džiaugėsi gurmaniška vakariene – valgė daržovių sriubą ir kiniškai paruoštą vištieną.
Dvynės viena be kitos nežengia nė žingsnio.
„Nuo mažens esame neišskiriamos. Kai buvome dvejų metų, tėtis mus abi mokė plaukti. Po to kartu lankėme plaukimo treniruotes, vėliau abi pasukome į penkiakovę.
Mums nepabosta kartu leisti laiką. Kai susipykstame dėl smulkmenų, po dešimties minučių susitaikome ir vėl esame geriausios draugės”, – viena per kitą pasakojo seserys.
Jos gyvena vienu ritmu: kartu eina į mokyklą, po jų – į treniruotes, iš kurių drauge grįžta namo. Dvynės ir į varžybas vyksta kartu.
Namuose Ieva ir Emilija dalijasi vienu kambariu, kartu ruošia pamokas. Abiem geriau sekasi tikslieji mokslai. Seserys už kontrolinius darbus dažniausiai gauna vienodus pažymius arba jie neretai skiriasi tik vienu balu.
Dvynės mano, kad jų keliai išsiskirs, kai jos sukurs šeimas. Ištekėjusios jos netgi nenorėtų gyventi viename name, nes būtų neįdomu. Joms atrodo, kad atsiskyrus vienai nuo kitos gyvenimas taptų spalvingesnis.
Dabar dvynės taip stipriai suaugusios savo mintimis, įpročiais ir gyvensena, tarsi būtų tapusios vienu žmogumi.
„Kartais net keista, kad artimas ryšys yra toks stiprus. Net per varžybas prie starto linijos dairausi, kur yra sesuo. Bijau, kad nepavėluotų. Oro uoste ją taip pat seku akimis. Neramu, jei pasiklys”, – prisipažino I.Serapinaitė.
Anksčiau seserys svajojo susipažinti su dvyniais, tačiau taip neatsitiko. Kiekviena jų jau turi širdies draugą.
„Meilė sportui ne trukdo, o tik padeda. Turime dar didesnį palaikymą”, – įsitikinusios sportininkės.
Gali atsitikti ir taip, kad seserų keliai išsiskirs baigus gimnaziją. Merginos dar nežino, kokias studijas rinksis, bet abiem patiktų ateityje dirbti grožio srityje. Pasaulio čempionė norėtų tapti kosmetologe.
Ieva ir Emilija – panašios kaip du vandens lašai. Anksčiau jas daug kas painiodavo. Kad skirtųsi nuo sesers, Ieva šviesiai nusidažė plaukus.
Tačiau dvynės vienodus rūbus vilkėjo tik vaikystėje. Dabar jos rengiasi skirtingai. „Kam pirkti vienodus rūbus? Juk įsigijusios skirtingų drabužių galime viena iš kitos pasiskolinti”, – gudrybėmis dalijosi dvynės.
Špagos kaitina kraują
Serapinaitėms iš visų penkiakovės rungčių – plaukimo, šaudymo, fechtavimosi, jojimo ir bėgimo – labiausiai patinka fechtavimasis.
Dvynės pasižymi greita reakcija, o dūriai špaga, už kuriuos skiriami taškai, joms suteikia daugiausia adrenalino ir džiaugsmo.
„Fechtuojantis nereikia daug fizinių jėgų. Svarbiausia – psichologinis nusiteikimas, taiklumas, staigumas”, – sakė Emilija.
Ieva geriau fechtuojasi negu Emilija. „Aš labiau nervinuosi mojuodama špaga. Sesuo fechtuojasi užgniaužusi emocijas”, – pažymėjo Emilija.
Jojimas dvynėms patinka, bet ši rungtis joms nėra lengva. „Joti neišmokstama per savaitę. Reikia mažiausiai metų, kad priprastum prie žirgo, išmoktum jį valdyti”, – patikino pasaulio jaunių penkiakovės čempionė.
Seserims sunkiausia – bėgimas. Juodvi bėga panašiu ritmu. Tačiau Emilija už seserį greitesnė plaukimo takelyje.
Nors dvynės vienodai treniruojasi, niekada nenutinka taip, kad kartu kirstų finišo liniją.
Užaugo sportiškoje šeimoje
Prieš puspenktų metų Ievą ir Emiliją su fechtavimusi supažindino jų tėvas, Lietuvos policijos mokyklos viršininko pavaduotojas Valdas Serapinas. Pareigūnas savaitgaliais lankė fechtavimosi treniruotes. Dukros sykį paprašė ir jas ten nusivesti. Mergaitės susidomėjo fechtavimusi. Kadangi dukros jau lankė plaukimą, o laisvalaikiu bėgiodavo sostinės Vingio parko takais, tėvas pamanė, kad joms patiktų šiuolaikinė penkiakovė.
Seserys penktus metus lanko penkiakovės treniruotes. Meistriškumo jas moko treneris Artūras Kalininas. Šis specialistas dvynėms padėjo sėkmingai pasirengti pasaulio jaunių čempionatui.
Sportui neabejinga ir penkiakovininkių motina, Policijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos Personalo valdybos Mokymo skyriaus vyresnioji specialistė Rasa Serapinienė, praeityje pelniusi prizines vietas dziudo varžybose.
Už dvynes metais vyresnė sesuo Dovilė nuo mažens lankė plaukimą, tačiau į profesionalųjį sportą nepasuko. Ji plaukimą iškeitė į šokius – lindihopą.
