Turbūt nėra nė vienos alaus rūšies, kurios nebūtų ragavęs rinkodaros, ryšių su visuomene, reklamos, turizmo ir ekonomikos plėtros konsultantas A. Lubanskis.
Daugiau nei prieš 20 metų Singapūre tarptautinį Skystosios duonos klubą įkūręs A. Lubanskis su bendraminčiais keliauja po visą pasaulį – jie ragauja unikalaus kiekvieno krašto alaus ir susipažįsta su jo gaminimo subtilybėmis.
A. Lubanskis įsitikinęs, kad alus – tai ne tik gėrimas, bet ir savotiška bendravimo kultūra.
Klubui priklauso įvairiose pasaulio šalyse gyvenantys verslininkai, kuriuos vienija ne vien alaus pomėgis, bet ir verslas.
„Nesame girtuokliai. Mums įdomu, kaip verdamas alus, kuo jis skiriasi įvairiose šalyse. Įdomiausia lankytis vienuolynuose, kuriuose alus gaminamas jau šimtmečius. Bet mes ne tik ragaujame alų.
Mūsų klubas padeda palaikyti ryšius su skirtingų tautybių, įvairių sričių verslininkais, vadovais. Galiu mūsų klubą pavadinti verslo tinklu. Vieni kitiems visada padedame”, – pasakojo A.Lubanskis.
Į Lietuvą jis atskrido iš Austrijos, kurioje kelias dienas su kitais klubo nariais ragavo austrišką alų.
Į motinos gimtinę Aleksas atskrido vienas. Jo suburti alaus mėgėjai Lietuvoje kol kas nesilankė. Daugumai vyrų Lietuva – tolimas kraštas.
Tik ne A.Lubanskiui. Pasaulį išmaišęs australas džiaugiasi, kad šiais laikais keliauti nebrangu ir patogu.
Praėjus porai viešnagės Lietuvoje savaičių A.Lubanskis jau žinojo populiariausias Vilniaus aludes. Ten jis lankėsi su giminaičiais, draugais.
„Lietuviškas alus – labai geras. Paragavau „kožno” alaus. Buvo labai įdomu. Lietuvoje yra net 500 alaus rūšių. Australijoje – tik 30”, – lygino A.Lubanskis.
Paklaustas, kurios šalies alus jam skaniausias, Aleksas diplomatiškai išsisuka: „Žmonės renkasi alų pagal klimatą. Australai išgeria daug alaus, nes vietos alus – nestiprus.
Ne taip kaip, pavyzdžiui, juodasis 19 laipsnių stiprumo vokiškas alus. Aš mėgstu tamsųjį alų, tačiau išskirti vieno skaniausio negaliu.”
Jau daug metų A.Lubanskis kas vakarą išgeria bokalą alaus. Mėgstamo gėrimo vyras neatsisakė net ir gydydamasis ligoninėje.
„Sergu vėžiu. Šiemet net 12 savaičių praleidau ligoninėje. Bet net ir ten gaudavau alaus. Gydytojai neprieštaravo”, – pasakojo A.Lubanskis.
Alaus jis neatsisakė ir sportuodamas – vyras ne vienus metus žaidė profesionalioje Australijos regbio lygoje.
Aleksas juokdamasis prisiminė, kaip po sunkios rytinės treniruotės su kolegomis stoviniuodavo laukdamas, kol bus atidarytas baras. Net ir pusę septynių ryto norėdavosi išgerti alaus.
Sportinius gebėjimus A.Lubanskis paveldėjo iš motinos. Dar gyvendama Lietuvoje ji kelissyk buvo pripažinta Žemaitijos bėgimo čempione.
„Dėl gebėjimo greitai bėgti mama buvo pelniusi mažos žiurkės pravardę”, – juokėsi A.Lubanskis.
Ūkininkų iš Mažeikių dukters Aleksandros ir Lietuvoje studijavusio lenko Zbignievo sūnus visuomet jautė tvirtą ryšį su Lietuva.
Nors gimė Vokietijoje, pabėgėlių stovykloje, ir daugiau nei pusę gyvenimo apie Lietuvą girdėjo tiktai iš motinos pasakojimų.
Pirmą kartą Lietuvoje Aleksas apsilankė 1980-aisiais prieš Maskvos olimpines žaidynes.
Turizmo agentūra, kurioje dirbo, rengė keliones į sporto šventę. Aleksas nepraleido progos aplankyti motinos gimtinę.
Tąkart jis pirmąsyk sutiko savo pusseserę, Vilniuje gyvenančią advokatę Leonorą Vasiliauskienę.
Dabar pusseserė visuomet lydi į Lietuvą atvykusį A.Lubanskį – jie keliauja į Žagarę, Šiaulius, Darbėnus – ten gyvena nemažai australo giminių.
Vos tris sykius Lietuvoje viešėjęs vyras džiaugėsi kas kartą sutinkantis vis daugiau giminaičių. Juos Aleksas kviečia atvykti į Australiją, tačiau kol kas dar nė vienas nesiryžo tolimai kelionei.
„Visi dejuoja, kad toli. O man netoli?” – juokdamasis klausė A.Lubanskis. Šįkart jo kelionė automobiliu iki Žemaitijos nepraėjo be nuotykių. Australą net du kartus sustabdė policininkai.
Užsikalbėjęs su pussesere jis pamiršo, kad Lietuvoje greitis matuojamas ne myliomis, o kilometrais, ir viršijo jį. Atsiprašęs pareigūnų Aleksas išsisuko be baudos.
Antrą kartą sustabdytas taip lengvai neišsisuko. Už tai, kad važiavo neįsijungęs automobilio žibintų, vyras suplojo 50 litų baudą.
„Niekaip nesupratau, kam dieną reikia šviesų. Australijoje, jeigu nedega gatvės žibintai, jungti automobilio šviesų nereikia.
Na, bet nieko – bus dar vienas mažas dalykas, priminsiantis man Lietuvą”, – pro ūsą šypsojosi A.Lubanskis.
Motinos gimtinės ir lietuvių kalbos jis niekuomet nepamiršo. Net kai ištisus metus neturėdavo su kuo lietuviškai pasikalbėti.
„Kai su motina palikome Vokietiją, mokėjau keturias kalbas – lietuvių, lenkų, latvių ir vokiečių.
Matyt, esu gabus kalboms. Dirbdamas graikų laive per trumpą laiką išmokau graikiškai. Singapūre, Indonezijoje taip pat susikalbėdavau su vietos gyventojais.
O mano lietuvių kalba skamba kitaip nei tikrų lietuvių. Senoviškai”, – juokėsi A.Lubanskis.
Aleksas iki šiol lietuviškai kalba, rašo, skaito. Nors mamos, su kuria dažniausiai bendravo šia kalba, tarp gyvųjų nėra jau 36 metus.
Tačiau motinos įdiegta meilė Lietuvai, jos kultūrai, tradicijoms liko. Aleksui visuomet suvirpa širdis matant plevėsuojančią lietuvišką trispalvę.
Buvęs profesionalus regbio žaidėjas visuomet įdėmiai stebi lietuvių sportininkų pasirodymą ir juos visa širdimi palaiko.
Net kai krepšinio aikštelėje susitinka Lietuvos ir Australijos aukštaūgiai, A.Lubanskio širdis labiau linksta prie „žaliųjų” komandos.
„Esu lietuvis, todėl stengiuosi palaikyti lietuvius. Dėl lenkų nesistengiu”, – šyptelėjo ūsuotasis grafas.
A.Lubanskis neslepia – tėvo šaliai tokių sentimentų kaip Lietuvai jis nejaučia.
Matyt, todėl, kad net 60 metų tėvo nematė ir nieko apie jį negirdėjo.
Kai A.Lubanskis su motina iš Vokietijos pabėgėlių stovyklos patraukė į Australiją, jo tėvas pasuko kita kryptimi – į JAV.
„Esu laimingas, kad mes su mama neišvažiavome į Ameriką. Negalėčiau ten gyventi. Man ten nepatinka.
Australija – visai kas kita. Puikus klimatas, neturime tokių didelių problemų, žmonės atsipalaidavę”, – pasakojo pašnekovas.
Jo tėvas iki šiol gyvena Jungtinėse Valstijose. A.Lubanskis tik visai neseniai po ilgų paieškų Čikagoje surado savo tėvą.
„Kai prieš porą metų nuvažiavau su tėvu susitikti pirmą kartą, jis manęs paklausė: „Kodėl taip ilgai manęs neradai?” Atkirtau: „O tu manęs ar ieškojai?” Nežinau, kodėl jis to nedarė – tai jo reikalas.
Bet aš ieškojau daug metų. Dažnai lankydavausi Amerikoje, ten būdamas telefonų knygas pavartydavau, bet man nesisekė. Pasirodo, tėvas, kaip ir aš, naudoja ne savo pirmąjį vardą, bet vidurinį – Waclawo”, – pasakojo A.Lubanskis.
91 metų sulaukęs jo tėvas turi sukūręs kitą šeimą.
A.Lubanskis pasakojo, kad tik jis, pirmasis sūnus, iš tėvo paveldėjo grafo titulą.
Tačiau garbingu titulu lietuviškų šaknų turintis vyras nei pernelyg didžiuojasi, nei jo sureikšmina.
„Titulu sotus nebūsi. Be to, Australijoje titulai niekam neįdomūs. Mat nemažai į šią šalį atvykusių imigrantų iš Europos prisistatydavo grafais, kunigaikščiais. O po kiek laiko paaiškėdavo, kad iš tiesų jie jokių titulų neturi”, – pasakojo A.Lubanskis.
Vis dėlto grafo titulas kartais praverčia. Bent jau Europoje ir Azijoje.
A.Lubanskis pamena ne vieną anekdotinę situaciją, į kurią papuolė dėl savo titulo ir pavardės.
Kartą Berlyne lenkas taksistas pamanė, kad Aleksas – garsiausio visų laikų Lenkijos futbolininko Wlodzimierzo Lubanskio giminaitis.
Humoro jausmo nestokojantis grafas giminystės nepuolė neigti ir prisistatė futbolininko pusbroliu. Nudžiugęs taksistas net atsisakė paimti pinigus už kelionę.
Kartą panaši situacija susiklostė ir Londone. Tik tąkart bilietų pardavėjas ne tik neėmė pinigų, bet savo pagarbą grafui „pan Lubanski” pareiškė net atsistojęs.
Azijoje grafo titulas A.Lubanskiui padėjo plėtoti verslą. Pavyzdžiui, kai jis Indonezijoje surado gražią vietą naujam kurortui, į ją daug neklausinėdamas investavo baronas iš Bavarijos.
Grafas A.Lubanskis neturi lietuviško paso. Kai prieš keletą metų norėjo tokį gauti, sužinojo, kad tai įmanoma tik atsisakius australiškojo.
„Jeigu jau taip, tai kam man lietuviškas pasas? Vis tiek čia galiu atvažiuoti. Šiais laikais į pasą beveik niekas nebežiūri”, – samprotavo A.Lubanskis.
Lietuvoje jam patinka, bet gyventi visą laiką nenorėtų.
„Gyvenimas Australijoje kitoks. Ne tik dėl saulėtų orų, bet ir žmonių požiūrio į daugelį dalykų”, – aiškino A.Lubanskis.
Savo šeimos vyras neturi. Gyvendamas Vietname buvo susituokęs su vietine mergina. Tačiau santuoka nebuvo laiminga.
Visą pasaulį išmaišęs A.Lubanskis įsitikino, kad skirtingų kultūrų žmonėms išlaikyti darnius šeiminius santykius sunku.
Pusšeštų metų jis turėjo draugę lietuvaitę, bet ir vėl nepasisekė, o po to vyras jautėsi per senas šeimai kurti.
„Gal savanaudiška taip sakyti, bet jei būčiau turėjęs šeimą, nebūčiau tiek daug keliavęs, tiek visko išbandęs”, – kalbėjo A.Lubanskis.
Jo gyvenamųjų vietų bei darbų sąrašas – tikrai ilgas. Australija, Singapūras, Vietnamas, Didžioji Britanija, Norvegija.
Aleksas vadovavo turizmo agentūroms, tarptautinei aviacijos kompanijai, dirbo brokeriu, policininku, apsaugininku.
„Neplanuoju savo gyvenimo, bet naudojuosi kiekviena galimybe”, – sako A.Lubanskis.
Dabar alaus mėgėjas apsistojęs nedideliame, jaukiame Kasino mieste Pietryčių Australijoje. Vos šiek tiek daugiau nei 10 tūkstančių gyventojų turintis Kasinas – vienas didžiausių jautienos tiekimo centrų Australijoje.
Prieš porą metų A.Lubanskis atgaivino populiarią miesto šventę Jautienos savaitę ir ją kelerius metus rengė.
Lietuvio namuose kartais garuoja cepelinai ar koldūnai – išsiverda pats. Motinai virtuvėje padėdavęs Aleksas pats tapo puikiu kulinaru.
Savo bičiulius jis dažnai nustebina gardžiausiais įvairių pasaulio virtuvių patiekalais.
Gyvendamas Singapūre Aleksas susipažino su garsiu šveicaru virtuvės vadovu Rolandu Sollbergeriu – jo patiekalais gardžiavosi aktoriai Brigitte Bardot, Marlonas Brando, Johnas Wayne’as, JAV prezidentas Richardas Nixonas, Brunėjaus sultonas.
Kai R.Sollbergeris buvo pakviestas ruošti penkiasdešimtmečio puotos roko grupės „The Rolling Stones” gitaristui Keithui Richardsui, jam talkino ir A.Lubanskis.
Dabar jis ir pats galėtų atidaryti savo restoraną. Tačiau, pasak Alekso, restoranų verslas – sunkus. Jau kurį laiką jam norisi gyventi ramiau – ilsėtis, mėgautis saule, žvejoti ir ragauti alų.
Vėžio diagnozė vyrą privertė dar labiau vertinti kiekvieną akimirką.
„Gyvenime buvo daug situacijų, kai tik dėl laimingo atsitiktinumo pavyko likti gyvam. Po visų tų kartų išmokau džiaugtis gyvenimu ir jį labai branginu.
Visada sau sakau – gyvenk šia diena, nes rytojaus gali ir nebūti. Gal ir ši mano viešnagė Lietuvoje paskutinė”, – merkdamas lūpas į lietuvišką alų šyptelėjo A.Lubanskis.