Niekada nebuvote teatre? Nueikite. Tik iš pensininkų legendų girdėjote, kad metalo muzika yra satanistų pramanas, bet nežinote, kas iš tikrųjų tokių koncertų metu dedasi ant scenos? Apsilankykite. Galvojate, kad opera yra nuobodu ir visiems, siūlantiems nueiti, sukiojate pirštu prie smilkinio, nes iškart užmigtumėte, nors tai – tik vienas iš galimų variantų, nes ten nesate net įkėlęs kojos? Eikite.
Tai ne tik įžanga, prieš pradedant kalbėti apie tai, kur šią savaitę verta apsilankyti, tai – ir Naujųjų metų palinkėjimas, nes tikras ir geras skonis formuojamas iš to, ką matėte, o ne iš to, kur nekišite nosies. Be to, renginių gerumas arba blogumas yra ne jų žanre, o kokybėje.
Paulius Ambrazevičius – „Humoro klubo“ komikas, vertėjas
Mano rekomendacija: sausio 2-ąją, penktadienį, krepšinio komanda „Kažkur matyti“, kurioje žaidžia kažkur daugiau ar mažiau matyti žmonės, tradiciškai, jau ketvirtus metus iš eilės, žais su moterų krepšinio komanda „Kibirkštis“, kurios keletą paskutinių sezonų yra Lietuvos čempionės. Tai parodomosios rungtynės, kurių metų renkami pinigai. Jie vėliau skiriami prasčiau gyvenančioms krepšininkėms – už juos perkami kamuoliai, kedai, aprangos ir panašūs dalykai. Šiais metais renginys vyks MRU sporto salėje, o komandoje žais Jonas Vainauskas, buvęs „Lietuvos ryto“ krepšinio komandos vadovas, sporto žurnalistas Mindaugas Rainys, dainininkas Donatas Montvydas, kuris, beje, labai neblogai žaidžia krepšinį ir juda aikštelėje, žaisiu ir aš pats. Dar kalbiname dainininką Vaidą Baumilą, gal pagaliau prisijungs ir Virgilijus Alekna – štai maždaug tokia šutvė kovos prieš moteris.
Manau, visų pirma, žmonėms būtų įdomu pamatyti, kaip Donatas Montvydas atrodo krepšinio aikštelėje, o ir šiaip tai turėtų būti smagus renginys. Tai parodomosios rungtynės, galbūt nieko labai rimto, labiau šou, ką mes darome aikštelėje.
Visada įdomu, kai vyrai žaidžia prieš moteris, nes iš pradžių vyrai lyg ir bando žaisti atsargiau, tačiau kai moterys pradeda prieš juos kovoti kaip prieš lygiaverčius priešininkus, prasideda tikra kova.
Mano patirtis: aš esu aplankęs daug įvairiausių koncertų, nes labai mėgstu muziką, tačiau labiausiai įsiminė 2005-aisiais ar 2006-aisiais dabar jau seniai nebeveikiančiame pankų klube „Green club“ vykęs grupės „Los Fastidios“ koncertas. Manau, tai iki šiol geriausias gyvenime matytas renginys. Ten buvo daug žmonių ir labai mažai vietos, visi susispaudę, o prakaitas varvėjo varvėjo ant šalia stovinčių, bet visi taip išsišėlo, kad tai atsimenu praėjus ir aštuoneriems metams.
Kalbant apie nevykusius renginius, man visuomet nesusipratimas būna sportininkų, ypač krepšininkų, sutikimai. Žinoma, jie suorganizuoti per porą dienų, todėl tikėtis daug ir nereikia, tačiau ten jaučiamas kažkoks nejaukumas: visi nepasiruošę, kažkas dainuoja pagal fonogramą, šokinėja, viskas visada tęsiasi ilgiau negu buvo planuota, žodžiu, tai visada kažkokia betvarkė. Kiekvieną kartą ten apsilankęs keikdavausi, kad gal geriau jau nereikėjo, nes nieko gero ir nieko įdomaus nepamatydavau.
Iš vaikystės pamenu Arvydo Vilčinsko koncertą 1992-aisiais, kuris vyko netoli mano gimtojo Liepalotų kaimo, Lukšių miestelyje, kultūros namuose, kurie man atrodė milžiniški, nors ten tilptų gal kokie 300 žmonių. Pamenu, jam grojant, buvo labai daug dūmų, kurie man labai nepatiko, tačiau koncertą tikrai įsiminiau.
O kalbant apie vėlesnius laikus, Šakiuose kiekvieną vasarą vykdavo šventė, kur atvažiuodavo įvairių grupių. 1997 metais ten grojo Andrius Mamontovas. Jei į „Youtube“ paiešką įvestumėte „Vaikystės stogas gyvai“, galėtumėte rasti vaizdo įrašą iš to koncerto, kuriame buvau ir aš pats. Tai irgi įsiminęs reginys.
Tomas Varnagiris – muzikantas, gitaristas
Mano rekomendacija: šventiniu laikotarpiu gausu daug trankių renginių, kurių metu galima pašėlti ir išsikrauti, todėl natūralu, kad po visų linksmybių kyla noras paklausyti ko nors ramaus bei gerai pažįstamo. Pastebėjau, kad bėgant metams pasikeitė ir mano paties norai – prieš 15 metų vargu ar būčiau siūlęs apsilankyti panašiame renginyje, bet prabėgus tam tikram laikui, daug kas atrodo kitaip. Yra tekę matyti daug puikių koncertų, visus juos vardinti būtų beprasmiška. Tarp jų yra daug skirtingų stilių ir atlikėjų. Vieni jų buvo labai sunkūs heavy metal stiliaus, kiti labiau popsiniai, bet vis tiek verti dėmesio. Todėl dabar labai nuoširdžiai rekomenduočiau gruodžio 30-ąją Birštone vyksiantį koncertą „Vizijos pagal Vivaldi“ – pats čia mielai apsilankyčiau, jei tik būtų laiko. Sakyti, kad nieko daugiau nevyksta, būtų netiesa, tačiau šią savaitę nieko atimančio amą sau neradau. Žinoma, šventiniu laikotarpiu koncertuoja daug mano draugų bei pažįstamų muzikantų, aš pats taip pat, tačiau kalbėdamas apie juos negalėčiau būti objektyvus, todėl ir pasirinkau šį koncertą. Ten skambės Antonio Vivaldi šedevras „Metų laikai“, su kuriais ir pats esu ne kartą susidūręs, o smuikininkas Mikkelis Futtrupo, tikiu, bus puikus solistas. Jei norite apsilankyti gražiame renginyje su gražia muzika, manau, čia nueiti verta.
Mano patirtis: kadangi nemažai groju, man gero renginio kriterijai yra kiek kitokie, nei klausytojui, kuris su muzika nėra taip tiesiogiai susijęs, kaip aš. Manau, kad daugeliui muzikantų yra taip pat. Nuėjus į koncertą man visuomet svarbiausia būna garso kokybė. Atlikėjas gali būti nuostabus, visam pasauly pripažinta žvaigždė, bet jeigu garsas prastas, visi jo nuopelnai tampa sunkai girdimi. Geriausias to pavyzdys man buvo Ozzy Osbourne koncertas Vilniuje: garsas – katastrofa, todėl ir renginys, mano galva, nekoks. Tačiau buvau matęs šio atlikėjo pasirodymą Prahoje, festivalyje „Ozzfest“, ir ten viskas buvo tobula. Taigi, man geras renginys yra tas. kuriame grojama muzika skamba ir klausosi maloniai, kai jos klausymas nesukelia noro eiti prie garso operatoriaus pulto ir duoti jam į galvą. Ypač tuomet, kai už bilietą sumoki 150 litų. Manau, kad barokinės muzikos koncerte toks noras tikrai nekils.
Emilis Vėlyvis – režisierius
Mano rekomendacija: rekomenduočiau sausio 3-ąją vyksiantį spektaklį „Išvarymas“, o jei nespėjate jo aplankyti šį šeštadienį, jis rodomas gana dažnai. Tai – fantastiškas renginys visomis prasmėmis. Jis pakankamai ilgas, bet nenuobodus, atskleidžiantis daug jaunųjų aktorių talentų. Tema labai aktuali nūdienai, mano galva, tai idėja, kuri tokia bus dar mažiausiai dešimtmetį. Spektaklis kaip ir filmas – jame žavi visuma: garso takelis, pastatymas, Oskaro Koršunovo vizija, aktorinis ansamblis, idėja, tema. Iš tiesų, komentuodamas teatrą ir spektaklius, aš esu didelis skeptikas, tačiau šį kartą galiu sakyti, kad net ir tie, kurie nemėgsta vaikščioti į teatrus, tikrai nenusivils.
Manau, kad emigracijos tema vienaip ar kitaip yra palietusi kiekvieną šeimą – vienus skaudžiau, kitus gal ne taip, tačiau ten nėra kažkokio specifinio temos nagrinėjimo, kad žmonės, tiesiogiai nesusidūrę su šia tema, nesuprastų spektaklio. Ten nagrinėjamos bendražmogiškos vertybės, taip pat įdomus ir patrauklus pats žanras. Manau, žiūrovų amžiaus amplitudė, net ir išsilavinimo paletė, čia gali būti plati ir visi tikrai pagaus reikalo esmę.
Tai – neoklasika, kur jaučiama Oskaro Koršunovo ranka, jo pasakojimo būdas man patinka. Kaip jau minėjau, esu vienas tų didžiųjų skeptikų, todėl jei jau aš apie tai nuoširdžiai sakau, kad verta, tie, kurie nevaikšto į teatrą, ir į tai žiūri kaip į trijų ar keturių valandų bendrą planą, nenusivils. Spektaklis trunka tikrai ilgai, tačiau neprailgsta. Taigi, tikrai atsakingai, duodamas nukirsti galvą ir kitus organus, rekomenduoti šį renginį.
Taip pat su „Antimi“ įgyvendinome bendrą projektą ir galima sakyti sukūrėme naują žanrą, naują formatą muzikiniame pasaulyje. Kadangi koncertai „ANTIS: Zombiai atrieda atidunda!“ bus vieninteliai ir neturės pakartojimo, tiesiog rekomenduočiau ateiti ir pasižiūrėti.
Pirmasis blynas buvo prieš savaitę pristatytas Šiauliuose ir sulaukė daug gerų atsiliepimų, nuomonių, sukėlė diskusijas. Dar laukia du koncertai – Vilniuje ir Kaune. Kiek žinau, vietų nėra likę daug, todėl tai tikrai ne reklama, tačiau tie, kas norėtų „Antį“ pamatyti kitokią, labiau teatralizuotą, su siužetu, turėtų apsilankyti. Tai – savotiškas teatro rokas, naujas formatas, kurį labai sunku įvardinti. Renginys truks apie tris valandas ir tikrai neleis nuobodžiauti.
Mano patirtis: Jeigu kalbant apie koncertus, didžiausią įspūdį man tikriausiai padarė grupės „Rammstein“ pasirodymas. Tačiau aš nesu toks tipas, kuris labai seka, kas vyksta, ir laukia tų renginių. Paprastai į juos įšoku paskutinę minutę – kažkas mane pakviečia ar nusiveda ir tada man patinka arba ne. O daugiausiai man tenka būti kino teatre.
Blogų renginių gal ir buvo pasitaikę, gal ir galvojau, kad geriau būčiau nuėjęs kažkur kitur, tačiau tai neįstrigo ir nuoskaudų nelaikau.
Prisimenant vaikystę, kaip ir visiems mažiems vaikams, pasitaikydavo prievartinio ėjimo į renginius. Mokykloje mes eidavome į Lietuvos nacionalinį operos ir baleto teatrą, tačiau tai darydavome visai ne dėl to, kad būtų labai įdomu, o tam, kad galėtume praleisti pamokas. Tai buvo prieš šimtą metų. Rodydavo „Spragtuką“ ar „Gulbių ežerą“ ir tuo metu tai buvo patys nuobodžiausi renginiai, kuriuos galėčiau įvardinti. Man nepatiko, bet buvo klasiokų, kuriems tai tiko, jie mėgdavo ten vaikščioti ir žavėdavosi. Tai galima pavadinti gastronominiu vertinimu be argumentų. Tiesa, nei operos, nei baleto aš nemėgstu iki šiol, šie žanrai manęs netraukia.
