Realybės šou „Kelias į žvaigždes“ išgarsėjusi Agnė Petravičienė (48 m.) visai neseniai pranešė apie džiugius pokyčius savo gyvenime ir pasikeitusį statusą – ji tapo močiute.

Regis, net ir praėjus dviem dešimtmečiams po pirmojo pasirodymo projekte, A. Petravičienė vis dar mėgaujasi išskirtiniu gerbėjų dėmesiu.

Iki šiol ne vienas žavisi jos balsu, energija ir charizma, tačiau dar labiau gerbėjams smalsumą kelia detalės apie jos asmeninį gyvenimą.

Kita vertus, kad ir kiek dėmesio sulauktų, Agnė nelinkusi atvirai kalbėti apie savo vidinį pasaulį – gerbėjams ji parodo tik tiek, kiek norisi, neretai išlaikydama sau būdingą paslaptingumą.

[[ge:lrytas:lrytas:38424514]]

Kad ir kaip bebūtų – būna išimčių. Tokią išimtį ji padarė atvirame interviu portalui Lrytas, kuriame atsivėrė apie netikėtą naujieną, gautą iš vienturčio sūnaus, ir kokiomis nuotaikomis ji dabar gyvena.

– Agne, pradėkime nuo naujausios žinios – neseniai pranešėte apie naują savo statusą – tapote močiute. Sakykite, kaip jaučiatės tapusi tokia jauna močiute?

[[ge:lrytas:lrytas:39785388]][[ge:lrytas:lrytas:39756721]][[ge:lrytas:lrytas:39027943]]

– Na, ne tokia aš ir jauna (šypsosi). Po mėnesio švęsiu „tik“ 49-ąjį gimtadienį. O jausmas keistas... Tiesiog suvoki, kad laikas labai greitai prabėgo. Visada jaučiausi mama, o dabar ir močiutė. Na, sunku žodžiais išreikšti...

– Ar prisimenate tą dieną, kai sužinojote, kad tapsite močiute? Kaip viskas atrodė?

– Taip, labai gerai prisimenu. Tą dieną sūnus paskambino ir pasakė, kad nori trumpam užsukti išgerti arbatos. Galvoju, nuo kada jie čia nori trumpam arbatos? Na ir atėjo gerti tą arbatą…

Kažką kalbėjome apie eilinius dalykus ir tiesiog vienu momentu man padavė laišką, sako: „Pažiūrėk kokį laišką gavom“. Aš tiesiog jį paėmiau, pradėjau skaityti, tik iš pradžių niekaip nesupratau, kas ten rašoma.

Ir tik pamačius užrašą „Gandrų paštas“, viską supratau… Pati savęs nepažinau. Aš susigraudinau. Tuomet tiesiog apsikabinau marčią ir pasveikinau.

[[ge:lrytas:lrytas:39798656]]

– Apie savo sūnų kalbate ne taip ir dažnai. Koks ryšys judu sieja, ar dažnai su juo matotės?

– Nemėgstu daug pasakoti apie sūnų, tiesiog jis turi turėti savo gyvenimą ir ne viešą. Užtenka, kad jau mama ir taip pasigiria anūku. Mūsų ryšys yra gražus ir sveikas – ir nors jis mano vienintelis vaikas, nesu išprotėjusi vienturčio mama, kuri lenda į jo gyvenimą. Jis turi šeimą ir aš nesikišu. Jei ko paklausia – savo nuomonę pasakau.

Matomės irgi saikingai, nors jis gyvena tik kitoje gatvės pusėje. Jis tiesiog šalia įsigijo namus, paliko didmiestį ir grįžo gyventi į savo miestą. Na, dabar programuotojai gali dirbti iš bet kur.

– Ar šis statuso pasikeitimas atnešė kokių nors pokyčių jūsų gyvenime? Galbūt dabar į viską ėmėte žvelgti visai kitokiomis akimis?

– Taip, tikrai atnešė. Vyras dabar vadina mane babce (šypsosi). O jei rimtai, jokių kitų „akių“ man neatsirado, va jei būtų tekę tokių metų pačiai pagimdyti, tai tikrai gal galvoj viskas persiverstų ir stogas nulėktų, na, o dabar viskas natūraliai. Močiutė tai močiutė, smagu.

[[ge:lrytas:lrytas:39798658]]

– Ar jau turite kokių nors „močiutiškų“ planų gimus kūdikiui? Galbūt numegzite jam vilnones kojines, nupirksite kokį nors daiktą, o gal jau žiūrite į tolimą ateitį ir planuojate, ko jį išmokysite?

– Nieko nevaidinsiu ir pripažinsiu – jokių planų kol kas neturiu, nes esu ne mama, o močiutė. Taip sakant, esu antrame plane. Jam tik kelios dienos, tad jei ir atsiras planų, gal tada, kai paūgės, o dabar – tai ką gi… Man dar reikia laiko prie jo priprasti, o kai paaugs, žinoma, kad kažko jį ir pamokysiu.

O dėl kojinių – gal labai negražu, bet aš nemezgu, nors ir moku. Aš pati iš savęs juokiuosi sakydama, kad mano pirštai šiam gyvenime skirti trims dalykams: nurodinėt, grot ir laikyt mikrofoną (juokiasi).

– Ne paslaptis, kad močiučių būna visokių… Vienos būna griežtos ir kišasi į vaiko auginimą, o kitos į viską žiūri gerokai paprasčiau. Sakykite, kokia Jūs ketinate būti močiutė?

– Nesiruošiu imtis kažkokios rolės, nes kokią aš turiu teisę kištis? Ne aš jį išnešiojau, ne man jį augint, mano darbas ir pareiga yra tik pasidžiaugti, o jei prašys pagalbos – padėti.

Noriu pasakyti, kad kokia buvau Agnė, tokia ir likau. Žinoma, anūko gimimas įnešė daug džiaugsmo, bet tai neapvertė mano gyvenimo aukštyn kojomis.

– Ar tapimas močiute bent kažkiek panašus į tapimą mama? Kuo, Jūsų akimis, skiriasi šie du gyvenimo momentai?

– Man tai yra du visiškai skirtingi dalykai. Tapimas mama yra daug laimės, streso ir begalinė atsakomybė, o tapimas močiute – truputis streso ir daug laimės.

– Šiek tiek nukrypstant nuo temos, sakykite, kuo gyvenate pastaruoju metu? Kaip atrodo Jūsų dienos, kokiomis veiklomis užsiimate? Galbūt turite kokių nors naujų užmojų?

– Nemėgstu daug kalbėti tokiomis temomis, bet jei trumpai – aš tiesiog dirbu, padainuoju, kuriu, keliauju, džiaugiuosi gyvenimu, mėgaujuosi laisve. Esu laiminga, kad nereikia imti nei paskolų, nei statyti namų, nei virti nuo ryto iki vakaro. Dabar mano auksinis laikas – mėgaujuosi juo.

[[ge:lrytas:lrytas:39798808]]

– Nors nesate linkusi dalintis detalėmis apie asmeninį gyvenimą ir meilės reikalus, tačiau paklausiu paprastai – ar šiuo metu esate patenkinta savo santykiais ir, apskritai, ar jaučiatės laiminga?

– Būna visaip, nes mes – moterys (juokiasi). Vieną dieną galime jaustis laimingos, o kitą – ne visai. Tikriausiai, kad viskas dažnai priklauso nuo mėnulio fazės ir nuo to, kokia nusprendei būti (šypsosi). Kai jaučiuosi nelaiminga – dažniausiai skiriuosi (juokiasi).

Agnė Petravičienė atvirai – apie šeimą sudrebinusius pokyčius: „Nieko nevaidinsiu ir pripažinsiu“