Pokalbio metu V.Mičiulienė su šiluma prisiminė savo tėtį. Aktorė pasakojo istoriją iš laikų, kai kartu su juo važiavo grybauti. Nors tėvas tuo metu jau buvo praradęs regėjimą, jam pavyko rasti ilgai ieškotą grybą.
„Mačiau, kaip tėtis jį glostė. Jis išrovė ir pabučiavo tą raudonviršį. Mes važiavom namo ir jis sako: „Neskubėk, atidaryk langą“. Atidariau. Ir jis iškišo tą grybą ir sako: „Važiuok labai pamažu“. O tą dieną gatvės tuščios. Ir jisai sako: „O ką žmonės? Ką žmonės?“ O nei vieno žmogaus. Sakau: „Juokiasi visi“. O jis atsakė: „Tai va. Ir sako: grybų nėra. Aklas žmogus ir tas surado, žiūrėkit“. O gatvės tuščios, tuščios... Mes atvažiavom, išlipom. Sakau: „Einam“, jis sako: „Žinai, aš pasėdėsiu ant suoliuko“. Jis vėlai vakare su tuo grybu parėjo. Jis sėdėjo, nes jam tai buvo pergalės ženklas.
Va todėl grybai man labai daug ką reiškia, nes jie simbolizuoja tai, kad visada reikia ieškoti, rasti ir atradus džiaugtis savo pergale. Taip tėtis išmokė. Jis buvo mano mokytojas“, – pasakojo V. Mičiulienė.
Dainius Novickas – apie olimpinius medalius, tėvystę ir tragišką mamos mirtį
Aktorė atviravo, kad itin stiprus ryšys ją siejo ir su mama. Tačiau jos neteko dar studijų metais. Ji kovojo su sunkia liga.
„Mano mama buvo oras. Kaip mes vertinam orą? Kai jis yra, mes jo net net nejaučiam. Ir kai jisai dingsta, suprantam, kiek jis mums svarbus. Kiek mano tėtis buvo egoistas, aš buvau egoistė, o mama mums tarnavo. Tai buvo žmogus, kuris atidavė visą save, kol paskui pati sudegė“, – teigė V. Mičiulienė.
Susiję straipsniai
Pasak aktorės, tik po šios netekties ji suprato, kiek daug jai reiškė mama.
„Va tada man žiauriai trūko mamos ir galvoju, kad aš nevertinau mamos, nes nesuvokiau, kiek ji svarbi. Ji viską darė, kaip aš norėjau. Mane lepino be proto. Aš turėjau viską, kas geriausia“, – pasakojo ji.
Pokalbio metu V.Mičiulienė prisiminė ir vieną vaikystės nutikimą, kuris tik per plauką nesibaigė tragediškai. Moteris pasakojo, kad tuomet pagalvojo galėjusi nunuodyti savo tėvus.
„Negalima apgaudinėti tėvų ir reikia išmokti pamokas ir eiti į mokyklą tada, kada reikia. O aš nenorėjau eiti ir suvaidinau, kad sergu ir pasakiau, kad turiu temperatūros. O mama, kadangi buvo medicinos seselė, sako: „Įrodyk, įrodymas yra termometras“. O ten juk nieko, o mama virė obuoliukų kompotą, kurį aš labai mėgau. Ir kai ji nematė, aš įkišau, ištraukiau termometrą ir žiūriu gi – pusės nėra. Tada supratau, kad labai noriu į mokyklą, sakau, nieko nėra, viskas, aš išeinu, išeinu ir galvoju: oho, kas dabar bus? Bet tai, kad pasakyti, kas atsitiko, net nešovė į galvą.
Sugrįžtu, pietūs, aš valgau ir įpila, sako: „Tavo mylimas kompotas.“ Sakau: „Ne, nenoriu.“ Kaip tai nenori? Ne. Ir aš taip žiūriu – ir mama, ir tėtis geria, ir galvoju: aš žinau, kad tai yra nuodai. Sakau: jie numirs, nenumirs, bet nu aš negaliu pasakyti, o jeigu numirs, ką aš darysiu? Ir taip kokias dvi tris dienas ateinu, pasižiūriu – gyvi, stebiu, ir galvoju: nu va, išgyveno tris dienas, jau turėjo išsivaikščioti“, – vaikystės išdaigą su šypsena prisiminė V.Mičiulienė.