Šeštadienį, lapkričio 7-ąją, Krokuvos centre įvykęs išpuolis sukrėtė visą Lenkiją. Į istorinę miesto Turgaus aikštę automobiliu įvažiavęs ginkluotas vyras pradėjo šaudyti į praeivius. Per išpuolį žuvo šeši žmonės, dar keliolika buvo sužeisti. Užpuoliką pašovė ir sulaikė policijos pareigūnai.
Lenkijos teisėsauga aiškinasi nusikaltimo aplinkybes ir motyvus. Tuo metu viešojoje erdvėje netrukus po tragedijos ėmė plisti įvairios nepatvirtintos istorijos, klaidinantys pranešimai ir suklastoti vaizdai.
Būtent ši informacinė aplinka privertė susimąstyti D. Žeimytę-Bilienę. Socialiniame tinkle paskelbtame įraše žurnalistė iškėlė klausimą, kiek pavojingas gali tapti pasaulis, kuriame faktai vis dažniau susimaišo su melu, sąmokslo teorijomis ir dirbtinio intelekto kuriamomis iliuzijomis.
Ji taip pat prisiminė prieš dešimtmetį Jungtinėse Amerikos Valstijose plačiai nuskambėjusią istoriją, kai nepagrįsta sąmokslo teorija paskatino ginkluotą vyrą imtis veiksmų realiame gyvenime.
Vis dėlto žurnalistė pabrėžė nenorinti spėlioti, kas galėjo paskatinti šaudynes Lenkijoje. Savo įrašu ji pasidalijo platesniais apmąstymais apie visuomenės pažeidžiamumą informacinio triukšmo akivaizdoje.
Susiję straipsniai
„Tragedija Lenkijoje privertė dar kartą susimąstyti apie tai, kokioje keistoje ir vis tirštėjančioje atmosferoje šiandien gyvename. Joje susimaišę faktai, melas, sąmokslo teorijos, dirbtinio intelekto kuriama tikrovės imitacija, socialinių tinklų algoritmai, baimės, pyktis ir neapykanta. Visa tai taip persipynę, kad kartais darosi sunku atskirti, kas tikra, kas išgalvota, o kas sąmoningai sukonstruota. Baisiausia, kad mes visi ta pačia atmosfera kvėpuojame.
Vieni gebame atsirinkti. Kitiems tai sekasi sunkiau. O kai žmogus dėl vienokių ar kitokių priežasčių yra linkęs į perdėtą įtarumą, sąmokslo teorijas ar iškreiptą pasaulio suvokimą, tokia aplinka gali tapti ypač pavojinga.
Nežinau, kas tiksliai vyko Lenkijoje šaudžiusio žmogaus galvoje ir kas jį paskatino taip pasielgti. Nenoriu spėlioti, kol nėra aiškių faktų. Tačiau ši tragedija man priminė prieš dešimtmetį Amerikoje nutikusią „Pizzagate“ istoriją. Tuomet internete išplitusi visiškai nepagrįsta sąmokslo teorija apie tariamai vienoje Vašingtono picerijoje laikomus ir išnaudojamus vaikus paskatino žmogų su ginklu nuvykti jų „gelbėti“. Tikrovėje nebuvo nei tų tariamai ten laikomų vaikų, nei įsivaizduojamo nusikaltimo. Tačiau to žmogaus sąmonėje ši istorija jau buvo tapusi tikrove.
Būtent čia, man atrodo, slypi viena didžiausių mūsų laikų problemų.
Virtualioje erdvėje mes vis dažniau ne tik dalijamės informacija. Mes ten susikuriame ištisus pasaulius. Su savais herojais, priešais, grėsmėmis ir tiesomis. Algoritmai mums nuolat pateikia vis daugiau to, į ką reaguojame. O stipriausiai dažnai reaguojame į tai, kas gąsdina, piktina ar šokiruoja. Taip pamažu susiformuoja aplinka, kurioje žmogui gali tapti sunku atskirti internetines istorijas nuo realaus gyvenimo.
Nenoriu teigti, kad socialiniai tinklai savaime paverčia žmones smurtautojais. Kiekviena tragedija turi savas priežastis ir aplinkybes. Tačiau negalime ignoruoti klausimo, ką nuolatinis gyvenimas tokioje aplinkoje daro mūsų gebėjimui kritiškai mąstyti.
Ypač dabar, kai dirbtinis intelektas leidžia vis lengviau kurti įtikinamus vaizdus, balsus, istorijas ir net ištisus neegzistuojančius įvykius. Ir tai liečia ne tik žmones, kurie tiki sąmokslo teorijomis. Nė vienas nesame visiškai atsparus informaciniam triukšmui, manipuliacijoms ar savo pačių įsitikinimų patvirtinimo paieškoms. Galbūt šiandien mums visiems labiausiai trūksta ne informacijos, o gebėjimo nuo jos atsitraukti. Sustoti, suabejoti, pasitikrinti ir prisiminti, kad pasaulis yra gerokai didesnis už tai, ką matome savo ekranuose. Ir kad už viso šio triukšmo yra tikri žmonės, tikri gyvenimai ir tikros tragedijos. Stiprybės, Lenkija!“ – rašė ji.