Lena Andersson

Garsiosios meilės istorijos, tokios kaip, tarkime, Tristano ir Izoldos, Romeo ir Džuljetos ar Getsbio ir Deisės, žinomos ne vienai kartai. Jos panašios, bet kartu ir labai skirtingos, apimančios kuo plačiausią patirčių spektrą, Rodosi, ką naujo galima pasakyti apie šį vieną stipriausių žmogaus jausmų? Ir vis dėlto kartais tenka gerokai nustebti, susidūrus su netikėtu požiūriu į dviejų žmonių santykius. Tokia nuostaba apima atsivertus lietuviškai ką tik pasirodžiusį garsios švedų žurnalistės Lenos Andersson romaną, pavadintą skandinaviškai paprastai: „Estera – romanas apie meilę“. Jis pradedamas nuo... įstatymo, apibrėžiančio savivaldžiavimo sąvoką. Ką gi tai turi bendro su meile? – norom nenorom sukirba klausimas. Pasirodo, turi, ir mes tai, tikėtina, žinojome, tik nedrįsome sau pripažinti. Ne paslaptis, kad įsimylėję žmonės dažnai praranda gebėjimą kritiškai mąstyti ir pasiduoda ne tik svaigiai akimirkos saviapgaulei, bet ir skausmingoms ilgalaikėms iliuzijoms. O šios kartais veda prie priklausomybės, kuriai paklūsta ir šalčiausi protai. Pasak romaną analizavusių literatūros kritikų, dauguma moterų išgyveno panašią istoriją. Bet mažai jų papasakotų ją taip gerai, kaip tai padarė L. Andersson, todėl skaitant šią knygą skruostai kaista ne tik dėl herojės, bet ir dėl pačių skaitytojų asmeninės patirties. Knygos autorė skyrė nemažai laiko bei pastangų, kad suprastų dėsnius, kuriais grindžiami vyro ir moters santykiai – kai vyras, savo ar ne savo valia sužavėjęs moterį ir ja pasinaudojęs, po to jos nei atstumia, nei kuo nors jai įsipareigoja. O moteris nenori ar jau nebegali blaiviai mąstyti...