Esu labai artimai susijusi su šia istorija, nes pastaruosius ketverius metus su Tomu gyvenome kartu, pernai gruodžio 3-iąją susilaukėme sūnaus Luko. Nebuvau linkusi viešai kalbėti apie mūsų šeimą ištikusią nelaimę, vengiau viešumo ir dėl detalių, kurias sužinojau perskaičiusi baudžiamąją bylą.
Anūko neaplankė
Tačiau neseniai viešumoje pasirodęs Zosės Bagdonienės mama-pasake-kokios-pagalbos-sulauke-is-kariuomenes-8451364/"="">mama-pasake-kokios-pagalbos-sulauke-is-kariuomenes-8451364/"" target="_blank">laiškas privertė pakeisti šią nuostatą. Perskaičiusi Tomo motinos pasirašytą laišką buvau šokiruota, nes netikėjau, kad galima taip įžūliai meluoti.
Pirmiausia, netikiu, kad ši moteris pati surezgė laišką. Manau, kad jis viešumoje atsirado kariuomenės iniciatyva, nes kilęs skandalas pakenkė jos interesams, įvaizdžiui.
Seniai žinojau, kad Tomo motina manęs nemėgsta, žinojau, kad jai mielesnė buvusi marti. Žinojau, kad poniai Zosei svetimas ir mudviejų sūnelis, kurio nuo praėjusių metų gruodžio ji taip ir nerado laiko aplankyti. Pirmą kartą jį išvydo Vokietijoje, kai atvažiavome pas sužeistą Tomą.
Neslėpsiu, labai nenorėjau, kad Tomas išvažiuotų į mokymus. Mūsų Lukučiui buvo vos pusantro mėnesio, todėl norėjau, kad jo tėvas būtų greta. Juolab, kad Tomas buvo puikus tėvas, ir ne tik mudviejų vaikui, bet ir abiem iš ankstesnės santuokos. Netgi stebėdavausi, kaip jis rūpinasi savo vaikais, eina į susitikimus, vedasi į kavines, kiną, neša dovanas. Patylomis didžiuodavausi savuoju Tomu, nes tokių vyrų daugiau tiesiog nežinojau!
Antstoliai išsivežė automobilį
Pirmą akibrokštą iš ponios Zosės patyriau pavasarį, kai Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Kauno klinikų medikai nutarė išsiųsti Tomą į slaugos ligoninę. Su manimi tai nebuvo derinta, manau, kad apie tai nežinojo ir ponia Zosė, kuri su kariuomenės atstovais tarėsi dėl Tomo išgabenimo į Vilniaus ligoninę.
Kai kauniečiai išgabeno Tomą į slaugos ligoninę, ponia Zosė sukėlė didžiulį triukšmą ir apkaltino, kad, neva, aš pagrobiau jos sūnų. Kalbos nebuvo tuščios, ji parašė ir pareiškimą policijai. Tiesa, viskas netruko paaiškėti, ji manęs nenorom atsiprašė, bet aplinkiniams iki pat šiol yra sekamos istorijos apie baisiąją pagrobėją Astą.
Ne mažesnis akibrokštas buvo žinia šių metų balandį, kai išgirdau, kad buvusi Tomo žmona kreipėsi į teismą ir prisiteisė alimentus. Labai nustebau, nes žinojau, kad jis rūpinasi buvusia šeima, nuolat moka alimentus. Be to, per skyrybas 2014 m. jis buvusiai žmonai ir vaikams paliko ir savo vardu įregistruotą butą.
Iki šiol nesuprantu, kodėl ta moteris dėl neva negautų alimentų nesikreipė anksčiau? Kodėl sulaukė momento, kai Tomas buvo pripažintas neveiksniu?
Nepaisant to, iš Tomo buvo priteista beveik 7 tūkstančiai eurų. Žinoma, viskas tuo nesibaigė – į mano mamos namus rugsėjį įvirtę nekviesti svečiai su antstoliu išsivežė Tomo automobilį „Ford S-Max“.
Šią mašiną Tomas pirko, kai gyveno kartu su manimi. Jis netgi prieš mokymus automobilį paliko namų kieme, kad gyvenimas man ir sūneliui būtų patogesnis, o pats į bazę išvažiavo išsikvietęs taksi.
Automobilis buvo atimtas po to, kai aš irgi kreipiausi į teismą dėl alimentų. Iškart palikau labai bloga poniai Zosei, nors negaliu pretenduoti į jokią socialinę pagalbą, jei iš vaiko tėvo nebandysiu prisiteisti pinigų vaiko išlaikymui. Suprantu, kad Tomo motina manęs nemėgsta, bet nesuprantu, kodėl vertinant tą patį veiksmą taikomi dvejopi standartai – aš bloga, o buvusi marti – gera.
Dalį pašalpos atidavė
Skaudu ir dėl to, kad mudu su sūneliu nebegalime aplankyti Palangoje esančio Tomo, kuriam atliekama reabilitacija. Prie lovos prikaustytam žmogui jį slauganti motina prikalbėjo tiek, kad jis nebenori matyti net sūnelio. Apie nuolatinį juodinimą girdžiu iš draugų, pažįstamų – dauguma jau girdėjo tų pramanytų siaubo istorijų.
Džiaugiuosi, kad kariuomenė padeda Tomui, rūpinasi gydymu, reabilitacija. Žinau, kad draugas laisvalaikiu suremontavo jo motinos būstą, kad jis būtų pritaikytas neįgaliajam. Todėl keista buvo skaityti, kad neva buvo kažkur paskelbta, jog kariuomenė nesirūpina Tomu.
Manau, kad teisintis suskubta dėl kitos priežasties. Žurnalisto tyrime buvo paskelbta daug visuomenei negirdėtos ir akis badančios tiesos, kas iš tiesų įvyko Vokietijoje. Esu susipažinusi su byla, ir galiu patvirtinti – visa tai vyko, karininkai ir patys gėrė, ir leido gerti kitiems.
Kadangi žinau viską, stebiuosi, kad teisiamųjų suole yra tik Tomą sužalojęs karys savanoris. Greta turėtų būti dar bent keli kapitonai, kurie atsipirko labai švelnia nuobauda – buvo tik atleisti iš tarnybos. Juk būtų pakakę vieno karininko ištarto žodžio ir tų ristynių nebūtų buvę.
Susirūpinusios ponios Zosės laiške buvo nusistebėta, kad aš neva gviešiuosi pinigų, pareiškiau ieškinį Tomą sužalojusiam tarnybos draugui. Taip, pareiškiau ieškinį, nes Tomas pats negalėjo to padaryti, o dabar visos teisės be jokių prieštaravimų perleistos jo atstovei motinai.
Kad man nėra svarbiausi pinigai, ponia Zosė turėjo puikią progą įsitikinti, kai mudviejų su Tomu darbovietė skyrė pašalpą. Trečdalį pinigų pati neraginama pervedžiau į ponios Zosės sąskaitą.
Todėl graudu skaityti sąmokslo teorijas apie SMS žinutes, kuriomis neva gviešiausi ar gviešiuosi kažkokių pinigų. Poniai Zosei norėtųsi pasakyti vieną tiesą: menkinant ir juodinant kitą žmogų geresniu netampama...
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
