Šeimoje esame trys seserys. Esu vidurinioji. Mamos netekau būdama penkiolikos. Liko tik tėtis, kuris mumis rūpinosi ir rūpinasi iki šiol. Pirma į užsienį išvažiavo vyriausioji sesuo, likom su mažąja dviese ir su tėčiu.
Vėliau atėjo laikas man. Sukako 19 ir aš pakėliau sparnus, išvykau paskui vyresniąją seserį. Nesvarbu, kur vykom, ką dirbom. Tačiau pabuvus beveik metus užsienyje iškeliavau iš Lietuvos be atgalinio bilieto.
Tada per vasarą susiradau savo būsimą vyrą, kol kas sužadėtinį. Mes užsienyje jau beveik trejus metus. Ir niekas nesupras, koks skausmas raižo mano širdį. Negaliu stebėti, kaip auga mano sūnėnas. Kiekvieną kartą grįžusi į Lietuvą matau vis daugiau žilų plaukų tėčio galvoje. Negaliu padėt savo šeimai taip, kaip norėčiau ir negaliu būti su ja - nebegaliu, nebemoku gyventi Lietuvoje.
Kiekvieną kartą grįžusi namo būnu pati laimingiausia, nes visi, ką labiausiai myliu, būna šalia. Bet nebenoriu jausti to skausmo kiekvieną kartą išvykstant. Visgi nieko negaliu pakeisti. Reikia galvoti ir kurti sau ateitį ten, kur esu, nes Lietuvoje jos nematau. Ir nežinau, kas dėl to kaltas, ir ar iš vis reikia čia kaltų ieškoti.
***
Ši istorija – socialinės kampanijos „Mama, sugrįžk namo“ dalis. Nori pasidalinti savo istorija ar patarimais? Rašyk mums adresu bendraukime@lrytas.lt arba atsiųsk čia.