Vaikinai ramstėsi į svetimas mašinas, viena mergina nusvirduliavo per kiemą, šiukšliadėžių link, bet jų nepasiekė. Paauglę supykino gatvės viduryje, beveik į aikštelę sukančiam automobiliui po ratais. Laimei, atskubėjęs blaivesnis vaikinas patraukė „damą“ tolėliau.
Praeidama pro juos mačiau, kaip mergina bando išsivalyti vėmalais suteptą striukę, o visai kompanijai čia – graži proga pasijuokti.
Kai priėjau arčiau, pastebėjau, kokie jie jaunučiai. Merginai, kuri ką tik vėmė, tikrai ne daugiau 14 metų. Kai ėjau į laiptinę, jie kiek aptilo. Apsirengę padoriai, jau tikrai ne kokių pijokų vaikai iš kaimo gilumos.
Kol pakilau iki namų ir sugraibiau rankinėje telefoną, nes prieš tai, tiesą sakant, bijojau jį išsitraukti, pažiūrėjau pro langą ir kompanijos kieme jau nebuvo. Matyt, iš mano žvilgsnio suprato, kad nieko gero tikėtis nereikia. Žinoma, pareigūnams apie juos pranešiau, bet vargu ar kuris tą vakarą įkliuvo.
Ilgai negalėjau užmigti. Vis galvojau, kas būtų, jei nors vienas nesugebėtų nukepėstoti iki namų ir užmigtų pusnyje prie -15 laipsnių šalčio. Išgertų dar šiek tiek, vos daugiau už tos ribos, po kurios jau niekas nepadeda. Tai bent būtų tada kaukimo. Vėl kiltų audra žiniasklaidoje. Gal audra net pasiektų prezidentūrą.
Rytą nešdama šiukšles suskaičiavau kieme besivoliojančius aštuonis alaus bambalius. Kadangi mūsų name geriančių kaimynų nėra, vadinasi tiek liko po tos keliolikmečių kompanijos.
O šeštadienį žiūriu žinias ir netikiu savomis akimis. Per jas bene 10 minučių pasakojo, kaip namudinėmis sąlygomis, paprastame daugiabutyje, pasidaryti alaus, ir kaip smagu jį su draugais paskui gerti. Net buvo paminėta, kad su draugais galima per vakarą išgerti apie 20 litrų naminio alaus.
Na, net jei kompanijoje yra 10 žmonių, tai jau išeina po 2 litrus naminio alaus „ant galvos“... Nesuprantu, kodėl tokie reportažai, kada juos gali matyti ir vaikai, laikomi normaliais? O dar reportažo pabaigoje alutis taip gražiai į stiklinę nugurguliavo! Įdomu, kiek matę šį reportažą staiga ėmė ir užsimanė alaus?
Susidaro toks įspūdis, kad degtinė labai blogai, o alus – nekaltas bizalas, nuo kurio nepasigersi, ir kurio galima ragauti praktiškai nuo kūdikystės. Esu ne kartą mačiusi, kaip mamos duoda dar vaikščioti nemokantiems pypliams paragauti „alaus putos“ ar lengvabūdiškai leidžia net gurkštelti iš stiklinės. Esą ,“alus – sveikata“ ir vaikui nepakenks.
Naminukė - toks blogis, kad už jos varymą iki šiol baudžiama. Bet palaukite, alus taip pat ne šventas vandenėlis! Pirmasis alkoholinis gėrimas kaip tik ir buvo alus. Būtent nuo jo prasidėjo žmonijos girtuoklysčių ir su susijusių nelaimių virtinė.
Jei paskaičiuotume, kiek dabar tapusių alkoholikais pradėjo nuo „nekalto“ alučio, tai, ko gero, būtų kas antras. Esu nugyvenusi tiek, kad prisimenu drebančių prasigėrusių smirdalių eiles būtent prie pilstomo alaus.
Baisiausia, kad už tokio „ne visai“ alkoholio, kaip alus ar sidras, „užkimba“ būtent jaunimas. Santykinai pigu. Neatrodo taip pavojinga, kaip, pavyzdžiui, degtinė. Ir nesupykina po pirmo bokalo. O kas degtinės neragavęs, gali ir nuo pirmo stikliuko subloguoti.
Viskas prasideda nuo pirmo bokalo, o baigiasi... Gali baigtis ir pusnyje, sustirus į ožio ragą.
Tai ar reikia rodyti aludarystę, kaip nekaltą hobį ir dar per žinias? Būkim biedni, bet teisingi: alus – taip pat alkoholinis gėrimas. Nuo jo taip pat gali prasidėti gyvenimo griūtis. Neleiskime plauti mums smegenų.
Sekite mus „Facebook“ ir skaitykite daugiau skilties „Bendraukime“ temų.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
