Tai antroji mano istorijos dalis.
Senelės pamokslai
„Tu ką nors neseniai palaidojai?“ – netikėtas klausimas privertė susigūžti.
„Ne, – atsakiau. – Nepalaidojau.“
„Tai kodėl esi juodai apsirengusi?“ – tardė senelė, kurią slaugiau prieš kelerius metus Vokietijoje.
„Aš visada vaikštau juodai apsirengusi. Man atrodo, kad tai pats praktiškiausias rūbas“, – truktelėjau pečiai ir bandydama išvengti diskusijos pasislėpiau kitame kambaryje apsimetus turinti neatidėliotino darbo.
Senelė suprato mano gudrybę ir šūktelėjo pavėjui: „Todėl tu ir esi tokia nelaiminga – kad pasaulį matai tik juodai.“
Kitame kambaryje pasivaipius iš močiutės komentaro jai nematant garsiai šūktelėjau atgal: „Aš pasitaisysiu.“
„Pasitaisys ji, matai, – piktai pakartojo senelė mano žodžius. – Nieko tu nepasitaisysi. Grįžk atgal. Ir nepamiršk pasiimti su savimi kortų kaladės.“
Per kūną perėjo šiurpuliukai. Ir vėl kankins savo pamokslais. Tuo metu kiekviena senelės pastaba man buvo lyg peilis į širdį. Todėl stengiausi kaip įmanydama išvengti tokių pasisėdėjimų. Tačiau man tai sunkiai sekėsi. Močiutė kiekvieną dieną mane pasigaudavo ir skaitydavo moralus. Visada pykau dėl to viduje.
Lengva jai moralizuoti, kai jai gyvenime niekada nieko netrūko. Gyveno ir gyvena visą gyvenimą be jokių rūpesčių kaip pas Dievą užantyje. O tu čia vargsti, vargsti ir niekada iš balos neišbrendi. Kokia neteisybė! Aišku, viso to garsiai nepasakiau, pabambėjau savyje ir pasiėmus kortas prisėdau šalia močiutės.
Močiutė buvo protinga. Labai protinga, kaip savo amžiui – jai buvo 92 metai. Įsivaizduoju, koks žvalus buvo jos protas, kai ji buvo jaunesnė.
Ji iš karto pastebėjo mano nepasitenkinimą ir nekreipdama dėmesio pradėjo savo liturgiją.
„Kaip tu sėdi? – gavau pirmą pastabą. – Išsitiesk. Kam nuleidai pečius? Atrodai kaip sena boba. Ir kas pas tave per šukuosena? Vat pas mane anksčiau dirbo slaugė, visų slaugių slaugė, tai ji save gerai prižiūrėjo. Kiekvieną rytą atsikėlus makiažą pasidarydavo, plaukus susukdavo. Apsirengdavo gražiai. O tu vaikštai kaip šmėkla su riebaluotais plaukais ir gąsdini mane.“
„Esu sveikuolė, – atšoviau. – Nepripažįstu jokios chemijos ir prievartos prieš savo kūną.“
„Vai vai, – pasimaivė močiutė. – Esi tinginė, o ne sveikuolė ir tuo viskas pasakyta. Palinkėjus jai mintyse negerų dienų, išdalinau kortas. Bet senelė lošti šį kartą nebuvo nusiteikusi. Ji paprašė atidaryti rūbų spintą ir išimti iš jos keletą suknelių.
„Matai, – sako ji, – kokios gražios šios suknelės! Žinai, kiek kainavo? Ana balta su blizgučiais – 4000 markių. O ta su gėlytėmis – 5000 markių.“
Vokietijoje tuo metu buvo dar markes. Ne eurai. Ir šios suknelės buvo pasiūtos pagal individualų užsakymą. Kitų tokių pasaulyje nerasi. Pačiupinėjau tas sukneles. Nieko ypatingo nepamačiau, bet džiaugsmingai pasidyvinau.
Močiutė, pamačiusi mano reakciją, pradėjo garsiai kvatoti.
„Kvailele, – sako, – tu galvoji aš nematau, kad tau jos nepatinka? Matau. Jos ir man nepatinka. Ir žinau, kad jos nevertos tokių didelių pinigų. Tačiau užimdama aukštas pareigas visuomenėje privalėjau palaikyti savo įvaizdį siūdama rūbus tik pas garsius dizainerius. Ir, žinai, aš visai negailiu prarastų pinigų. Nes su tomis suknelėmis aš buvau tikra pobūvių karalienė. Linksma, graži ir užvedanti. Tokia, kokia tu niekada nebūsi. Žinau kodėl? Todėl, kad esi bailė. Bijai pasakyti savo nuomonę.“
„Aš nebijau, – paprieštaravau. – Aš tiesiog esu mandagi.“
„Reikia būti ne mandagiai, o teisingai, – mokė toliau senelė. – Ir principingai.“
„Aš ir taip esu principinga“, – nedrąsiai paprieštaravau. – Negeriu va, nerūkau, nors ir kiek mane vertė kiti tą daryti.“
„Geriau tu būtum rūkiusi ir gėrusi, bet drąsi, – atkirto senelė. – Turėjau slaugę, kuri ir rūkė, ir gėrė, bet užtat ji žinojo, ko nori iš gyvenimo. Su ja buvo linksma ir smagu. O su tavimi tikra nuobodybė. Todėl ji yra laiminga gyvenime, o tu verki vakarais. Ko verki vakarais? Bijai manęs?“
„Bijau, – atsakiau. – O kaip nebijosi? Jūs gi pati sakėte, kad jei aš kaip nors pasipriešinsiu ar ką nors ne taip padarysiu, iš Berlyno neišvažiuosiu. Nes esate galingiausios pasaulyje organizacijos narė, Berlyno ložės masonų prezidentė ir turite stiprų užnugarį.“
„Esu, – pritarė senelė. Todėl turi manęs klausytis. Klausytis, o ne bijoti. Supranti?“
„Kai esame iš skirtingų barikadų pusių, mums sunku vienai kitą suprasti“, – pabandžiau užbaigti pokalbį.
Senelei tokia pokalbio baigtis reikštų pralaimėjimą. Pralaimėti ji nemokėjo. Todėl tikėdamasi mane pažeminti, pradėjo egzaminuoti.
„Nagi, – sako, – jei tu manai, kad jau esi tokia protinga, kokia dediesi, atsakyk į kelius klausimus. Kaip atsiranda vaivorykštė, kur išskrenda paukščiai, kokia yra didžiausia planeta ir kas yra Amerikos prezidentas.“
Atsakiau be klaidų, bet senelei atsakymai įspūdžių nepadarė. Ji išdalino kortas ir mes pradėjome pagaliau lošti žaidimą „Romme“.
Žaidimo pamoka
Močiutė visada akcentavo, kad šį žaidimą žaidžia tik labai protingi, aukštas pareigas užimantys žmonės, turintis loginį mąstymą ir kad tokiems kaip aš, žemesnio sluoksnio atstovams, laimėti žaidime nėra jokių galimybių. Panašiai kaip realybėje – laimi tik galingieji.
Tą kartą aš išties pralaimėjau. Ir dar kelis kartus. Bet tik todėl, kad aš išsigandau, nes nepasitikėjau savo jėgomis. Vėliau, užpykus ant senelės ir norėdama ją įskaudinti, o ji visada įsiskaudindavo pralaimėjus, laimėdavau mėgaudamasi jos kančiomis. Pasirodo, ir silpnesniems sekasi, jei tik jie nustoja bijoti pranašesnio...
Tai buvo pirma pamoka, kurią išmokau iš turtingos senelės – nebijok! Mano gyvenime baimė išties užima labai svarbią vietą ir lydi visose gyvenimo srityse. Aš bijau būti išskirtinė, pastebėta, bijau suklysti, laimėti ir pralaimėti. Bijau apginti savo nuomonę. Bijau prarasti pinigus, statusą, laisvę. Aš net rengtis bijau gražiais šviesiais rūbais, kad nesugadinčiau netyčia, kaip vaikystėje, ir kad niekas neatkreiptų dėmesio. Ir įsimylėti bijau, kad niekas neišduotų. Turbūt po viso to ir nesistebiu, kodėl mano gyvenimas buvo toks nelaimingas...
Ką gi. Supratus savo problemą aš dirbu su ja. Kol kas sekasi neblogai.
Gal ir jūsų gyvenime yra per daug baimės? Meskite ja šalin ir tapsite ne tik laimingais, bet ir turtingais. Bent jau taip mane mokė Berlyno močiutė. Ji dar daug ko mane išmokė. Bet apie tai jau kitose mano istorijose. Nepražiopsokite tęsinio.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
