Ejakuliacija gali iššaukti tikrą orgazmą, bet gali ir tiesiog iškrovą (sulyginamą su ta, kuri patiriama šlapinantis) ar netgi skausmingus pojūčius. Sėklos išsiveržimo momentu kai kuriuos apima ne jausmas, kad jie aukštumoje, o nesąmoningas savęs paties praradimo pojūtis.
Jeigu ejakuliacija iš tiesų būtų orgazmo sinonimu, kam reikėtų vyrams vargintis bendraujant su partnerėmis? Pakaktų masturbacijos, kuri tuo pačiu apsaugo nuo įvairiausių rizikų, galinčių kilti per meilės pasimatymą.
Reikalas tas, kad viskas, kas svarbiausia, vyksta sąveikaujant su kitu. Orgazmo malonumas nėra vien tik nervų sistemos reakcija. Jis didžiąja dalimi priklauso nuo tos laisvės, kurią mes suteikiame (arba ne) savo jausmams, nuo mūsų gebėjimo atsiverti, nesigėdyti būti tokiais, kokie esame.
Orgazmo pojūčiai niekada nebūna vienodi, jų diapazonas varijuoja nuo saldžių iki nemalonių, jie gali būti kurtinantys, kaip fejerverkas, ar begarsiai, nebylūs. Ne tik moterims prieinama visa šių išgyvenimų gama.
Iš kur apskritai atsirado mitas, kad vyrai negeba patirti subtilesnio malonumo iš sekso? Galbūt jis padeda moterims jaustis užtikrinčiau? Ir kodėl vyrai palaiko savo partnerių įsitikinimą, kad kiekvieną ejakuliaciją lydi orgazmas?
To reikalauja moteriškas visagalybės troškimas: jai malonu manyti, kad vyro malonumas priklauso nuo to, kiek ji jam yra gundanti. Vyrui patinka manyti, kad jo vyriškoji jėga pasireiškia tiksliu jo organizmo darbu, gebėjimu greit užsivesti. Šie mūsų prietarai kaip tik parodo, kas mums kelia nerimą.
Bet šiame pažeidžiamume ir slypi seksualinio gyvenimo žavesys: per savo silpnybes mes vis dėlto pasiekiame malonumą, kuris visada kabo ant plauko.
