Uzbekų ir azerbaidžaniečių restoranas „Karavan Saray”, įsikūręs Pilies gatvėje tarp suvenyrų parduotuvių, buvo daugiau remontuojamas ir pertvarkomas nei Vilniaus gatvės prieš prasidedant Lietuvos pirmininkavimui Europos Sąjungos Tarybai.
Aš įsikūriau Vilniaus senamiestyje prieš dvejus metus, ir per tą laiką restoranas buvo uždaromas, perdažomas, atnaujinamas, pervadinamas, vėl atidaromas porai mėnesių ir vėl uždaromas.
Per tą laiką, kol juos stebėjau, iš pradžių ten buvo kebabų kioskas (geriausių kebabų Vilniaus mieste, jų nė negali lyginti su tais pažliugusiais salotų ir majonezo ryšuliais, kuriais prekiauja jaunimo mėgstamas kioskas ant Tauro kalno).
Kai kurių dalykų ten niekada nebūdavo, ir jie paprašyti pasipiktindavo, lyg būtum ne patiekalo iš jų pačių valgiaraščio paprašęs, o klausęs, ar gali jo seserį nusivežti savaitgaliui prie jūros.
Paskui ten buvo Azerbaidžano restoranas, dar vėliau – vėl kebabų kioskas, bet be kebabų (jie liepdavo visiems eiti į jų kioską K.Sirvydo skverelyje). Galiausiai vėl viską nudažė ir perdarė ir liko uzbekų ir azerbaidžaniečių restoranas per du aukštus (pirmajame aukšte ir rūsyje).
Mes įsikuriame pirmajame aukšte, prie didelio lango į gatvę. Pro šalį eina minios turistų (Dieve mano, kaip visi prastai apsirengę – prieš dvidešimt penkerius metus turistas Lietuvoje išsiskirdavo gražiais drabužiais, o dabar ratas apsisuko), stūgaudamas vaikšto save kunigaikščiu Vildaugu vadinantis veikėjas su pypke.
Šis senamiesčio patriarchas akivaizdžiai paseno: anksčiau prie vilniečių ir miesto svečių sėsdavo kalbėtis, o dabar jau tik staugia kaip vilkas ant kalno iš Gedimino sapno.
Sėdint prie lango galima stebėti, kaip darbuotojai išsmunka parūkyti tarpuvartėje. Šeimininko šį sykį nėra: kai jis būna, jis užima geriausią vietą lauke, kur bendrauja su atėjusiais draugais ar giminaičiais.
Akivaizdžiai perimamos geriausios tradicijos iš lietuviškų „mažų mielų šeimos restoranėlių”, kur dirbama dėl savęs, o ne dėl kliento.
Kitoje gatvės pusėje pasieniu savo kūrybą išsidėliojo liūdniausias šios gatvės dailininkas: jis turi begales paveikslų su karikatūriškais katinėliais – vairuojančiais automobilius, miegančiais, besipešančiais ir besimylinčiais.
Šio kūrėjo noras tapyti katinus toks pat didelis, kaip ir nesupratimas apie savo darbų beviltiškumą. Į tuos darbus žiūrint norisi, kad greičiau ateitų žiema, ir jis juos sukūrentų krosnyje.
Nukrypau nuo temos, paragaukime maisto. „Chomus” (lietuviškai dar vadinamas humusu) kainuoja 10 litų. Valgiaraštis skelbia, kad tai avinžirnių tyrė su sezamų aliejumi ir prieskoniais, kuri „suteiks energijos visai dienai”.
Jei būčiau širšė, gal ir suteiktų energijos visai dienai, bet užtepėlė atnešama antpirščio dydžio dubenėlyje. Sezamų aliejus? Galbūt, nors mums atrodo, kad žemės riešutai. Gamintas vietoje? Na, gal. Bet iki pakuoto izraelietiško humuso niekaip netraukia.
Duona, sako, kepta vietoje. Gali būti, tik šiek tiek pailsėjo tarp kepimo ir patiekimo – ji šalta ir kieta.
„Dolma” (17 Lt) – jautienos ir avienos balandėliai vynuogių lapuose – atnešti labai akivaizdžiai skiriasi nuo vaizdelio valgiaraštyje. Oficialioje nuotraukoje – dideli, ilgi, o čia lėkštėje padėti keli mažutėliai kąsneliai, sušio dydžio.
„Būtinai reikia paragauti”, – tikina valgiaraštis. Kitas ginčytųsi. Mes ragaujame.
Mėsos įdaras blankus, vynuogių lapai kieti ir gysloti.
Artimųjų Rytų restoranuose visame pasaulyje tai žinomas patiekalas, ir mes gerai prisimename, koks jis turi būti. Ne toks.
Mėsos sriuba, tipiškas Vidurinės Azijos patiekalas (14 Lt), sukelia minčių apie tai, koks turbūt būtų plovas, kurį siūlė padavėja, bet mes jo nenorėjome.
Sriuba labai labai sodri ir labai labai riebi. Blizganti taukais. Tokia ir turi būti, bet tik reikia, kad įspėtų. Suvalgęs pusę dubenėlio riebalus burnoje ir ant lūpų jauti pusę dienos, jie nenusiplauna niekuo.
Tai gerai pagamintas patiekalas, bet labai jau ne mūsų skonio. Tačiau jei kas mėgsta riebiai valgyti, patiks.
Kaip pagrindinį patiekalą užsisakau liuliakebabą (29 Lt). Paprastai tai būna kapotos mėsos gabalas, dailiai suformuotas į taisyklingą dešrelę ir keptas ant iešmo.
Čia irgi laukiame to paties spręsdami iš nuotraukos valgiaraštyje. Kai atnešė, prisiminiau amerikiečių keliautojo ir rašytojo Billo Brysono patarimą: niekada neik į restoranus, kur rodo patiekalų nuotraukas, o jei eini, netikėk nuotraukomis.
Lėkštėje drybsojo keptuvėje kepti, ne, tiesiog susvilinti, sausi ir apanglėję maltos jautienos kotletai, netaisyklingos formos ir ne tokio, kokio turėtų būti, skonio.
Taip nemokšiškai pagaminto patiekalo jau seniai nevalgiau. Tokią puotą pasidaryti gali tik beviltiškas viengungis vieno kambario bute, šį patiekalą palydėdamas tablete, kuri padeda virškinti.
Dviese papietavome už 77 litus ir palikome arbatpinigių. Įvertinimas? Viena žąsis iš penkių.
Gal, būdami kur nors provincijos miestelyje, kur patiekalai ir standartai paprastesni, jie gautų dvi – ne daugiau. Bet čia – Vilniaus centras, taip vaišinti svečių negalima. Geriau jūs būtumėte, kaip ir anksčiau, gaminę kebabus išsinešti. Kai kada pokyčiai – ne į gera.
Andrius Užkalnis rašo portale laukineszasys.lt