Būsimas kulinaras D.Latyšovičius jau įgijo nemenkos patirties virtuvėje – vasarą vilnietis dirbo virėju viename Nidos restorane, o prieš tai kelerius metus šeštadieniais praktikos sėmėsi žinomuose sostinės restoranuose.
Deividas plušėjo restoranuose, kurie Lietuvoje patenka į geriausių trisdešimtuką.
„Kai ateidavau padirbėti, manęs klausdavo, ar turiu patirties. Sakydavo: „Parodyk, ką gali.“ Kai buvau penkiolikos metų, ploviau indus, dirbau virėjo padėjėju, vėliau prisiėmiau daugiau atsakomybės – priimdavau produktus, apmokiau naujokus. Jau senokai esu virėjas“, – patikino Deividas, susiruošęs vykti į Valensijos regione Ispanijoje esantį Kasteljon de la Planos miestą.
Čia įsikūręs Gasmos universitetas, kuriame Deividas gastronomijos ir kulinarijos mokslus krims ketverius metus.
„Suvokiu, kad nelabai tradiciškai pasirinkau, bet licėjuje mokiausi dėl sustiprinto anglų kalbos dėstymo. Dabar matau, kad įgytas žinias pritaikysiu kulinarijoje, nes tai sritis, kuriai reikia išsilavinimo, gebėjimo greitai ir kokybiškai mokytis. Studijuojant laukia daug savarankiško darbo“, – patikino D.Latyšovičius.
Vaikinas instagrame seka vieną užsienio gastronomijos specialistą, turintį fizikos, biologijos žinių, nors jo darbui tai nėra būtina, bet padeda geriau jį suprasti.
Deividui taip pat visada atrodė, kad negalima sustoti mokytis, reikia mokytis tai, kas įdomu, ir nesvarbu, kad mokyklos suole įgijai kitų žinių – ne kulinarinių. Kitos žinios gali labiau padėti suprasti kulinarijos pasaulį.
Rinkdamasis studijas buvęs licėjaus auklėtinis žinojo, kad Gasmos universitete įgis naujų žinių bei patirties. „Norėjau rimtai užsiimti kulinarija, ieškojau universiteto, kuris labiausiai atitiktų mano lūkesčius“, – pasakojo Gasmos universiteto pirmakursiu tapęs vilnietis.
Deividas susipažins su kulinarinėmis technikomis ir ką iš tikrųjų reiškia maistas, kaip jį kūrybiškai paruošti. Vilnietis viliasi įgyti gastronomijos vadybos ir verslo žinių.
Universiteto studijų programa parengta taip, kad jį baigęs studentas galėtų kurti savo maisto imperiją. D.Latyšovičius dar nežino, ar baigęs mokslus norėtų tapti restorano savininku. Bet gavęs bakalauro diplomą norėtų dirbti su kulinarų komanda, jai vadovauti ir drauge kurti patiekalus, produktus ar paslaugas.
Bet pirmiausia su kulinarija Deividas susipažino savo namų virtuvėje, o būdamas septynerių tėvams iškepė sluoksniuotos tešlos sausainių, perteptų šokoladinių ledų sirupu, apibarstytų spalvotais pabarstukais.
Tėvai žiūrėdami televizorių pasiskundė, kad nėra nieko saldaus. Tuomet Deividui toptelėjo mintis nueiti į virtuvę ir ką nors saldaus pagaminti. Sūnus iš šaldytuvo paėmė pirktinės šaldytos sluoksniuotos tešlos ir netrukus iškepė sausainių.
Tačiau Deivido šeimoje neruošiami keli vakarienės patiekalai ir nebūtinai visi kartu turi susėsti prie stalo, nes šeimos nariai turi nemažai veiklos, skirtingu laiku sugrįžta namo.
„Gaminti pradėjau savaime. Negalėčiau savęs septynmečio paklausti, kaip ėmiausi gaminti“, – tvirtino vaikinas.
Įgūdžių jis įgijo tik daug kartų ruošdamas maistą, vėliau receptų sėmėsi iš interneto vaizdo kanalo „YouTube“, molekulinės gastronomijos kūrėjo brito Hestono Blumenthalio ir jo kulinarinių laidų.
Būdamas vyresnių klasių moksleivis Deividas šeimoje tapo atsakingas už valgio gaminimą.
Tėvai prašydavo paruošti kokių nors patiekalų, o sūnui buvo svarbiau patenkinti norą gaminti ir mokytis.
„Jiems pasisekdavo, kad namuose būdavo ko nors skanaus pavalgyti“, – šypsodamasis tikino Deividas.
Šeimai labiausiai pasisekdavo per didžiąsias šventes, nes sūnus suruošdavo degustacines vakarienes, maistas atspindėdavo tam tikrą temą.
Praėjusių Kalėdų stalo vaišių idėja buvo ilgesys – Deividas atsigręžė į tuos produktus, kuriuos šventėms rinkdavosi tėvai, seneliai. Anksčiau per Kalėdas buvo mandarinų ar ananasų nepriteklius, mažai kas šių vaisių galėdavo įsigyti šventėms.
„Laikas pasikeitė, sunkmetis baigėsi, bet valgant iš šių vaisių paruoštą patiekalą apima ilgesys“, – įsitikinęs desertą šeimai ruošęs D.Latyšovičius. Jis patiekė su gvazdikėliais troškintų mandarinų, plonai pjaustytų ananasų su peletrūnų lapais.
„Nepasakyčiau, kad tai buvo labai vykęs patiekalas, tai buvo labiau eksperimentas. Tuo metu man labiau rūpėjo idėja, o ne patiekalas“, – šyptelėjo skanėsto autorius.
Kūčioms Deividas tradicinę silkę pataluose pagamino kiek kitaip, negu įprasta.
„Ilgesį juk sukelia prisimintos tradicijos“, – sakė pašnekovas.
D.Latyšovičius iš burokėlių pagamino traškučių – sutrintus burokėlius išdžiovino.
Kitus burokėlius vaikinas patroškino, supjaustė kubeliais, sumaišė su avietėmis. Ant viršaus buvo sudėti silkės gabaliukai, ridikų griežinėliai, krienai.
Šįmet Velykos buvo švenčiamos karantino sąlygomis, todėl Deividas ruošė kuo paprastesnes vaišes.
„Tematikos nebuvo, šventėme paprastai, šeimyniškai. Maistas buvo skirtas alkiui ir troškuliui patenkinti, skaniai pasistiprinti“, – nusijuokė pašnekovas.
Deivido mama margino kiaušinius svogūnų lukštais ir žibučių žiedais. O Velykų stalo kulinariniu akcentu tapo sūnaus gamintas karštas šokoladinis pyragas su vaniliniais ledais.
D.Latyšovičiaus artimieji namuose lepinami tokiais patiekalais lyg restorane. Tik namiškiams kartais sunku nuspėti, koks bus valgiaraštis.
„Dažniausiai valgome namuose, bet man labai patinka stebėti, kai restoranai paskelbia naują valgiaraštį. Man įdomu nagrinėti idėjas, receptūras, netikėtą produktų panaudojimą. Tuos principus galėčiau pritaikyti ir savo virtuvėje“, – patikino kulinarijos studentas.
Be maisto gaminimo aistros, Deividas turi ir kitą veiklą – seka futbolo naujienas per televiziją, su draugu išeina į kiemą paspardyti kamuolio. D.Latyšovičius septynerius metus žaidė vaikų futbolo akademijoje „Žalgirietis“, bet profesionalaus futbolininko kelio nepasirinko.
Be to, Kasteljon de la Planos mieste kulinarijos mokslus ir domėjimąsi futbolu būtų galima suderinti. Šis miestas, be gastronomijos universiteto, garsėja ir futbolo klubu.
„Bet mano tikslas per tuos ketverius metus – kuo daugiau mokytis, pasisemti žinių“, – tvirtino vilnietis.
Spurgos „Beignet“
Reikės:
- 320 g (skardinės) sutirštinto nesaldinto pieno
- 15 g (arbatinio šaukštelio) sausų mielių
- 60 g (1/3 puodelio) cukraus
- 45 g (3 šaukštų) sviesto
- 400 g (3 puodeliai + 1 šaukštas) kvietinių miltų
- žiupsnelio druskos, miltelinio cukraus
Kaip gaminti
- Puode ištirpinkite sviestą, įpilkite sutirštintą pieną ir cukrų. Sumaišykite ir pakaitinkite, kol jis bus šiltas arba termometras rodys 38 laipsnius. Nukelkite nuo ugnies ir įmaišykite mieles – leiskite mišiniui pastovėti apie 10 minučių, kad suaktyvėtų mielės.
- Miltus bei žiupsnelį druskos suberkite į dubenį ir užpilkite paruošta mase. Viską sumaišykite ir 10 minučių minkykite tešlą ant švaraus paviršiaus. Jeigu turite virtuvinį kombainą, viską galite maišyti spiraliniu antgaliu 10 minučių.
- Perkelkite tešlą į švarų dubenį ir uždenkite maistine plėvele. Palikite tešlą ilsėtis kambario temperatūroje apie valandą arba kol ji padvigubės.
- Tešlai iškilus gerai užbarstykite gaminimo paviršių miltais ir iškočiokite iki maždaug 5 mm plonumo. Supjaustykite nedideliais kvadratais, maždaug 4 x 4 centimetrų.
- Į keptuvę įpilkite aliejaus, kad paviršius būtų padengtas maždaug 2 centimetrų sluoksniu, ir įkaitinkite iki 175 laipsnių. Jei neturite termometro, įkiškite medinio šaukšto galą į aliejų, jis turi lengvai burbuliuoti.
- Sudėkite tešlos kvadratus į aliejų neperpildydami keptuvės ir jiems išsipūtus (tai turėtų trukti apie 30 sekundžių) apverskite. Kepkite iš abiejų pusių po 2–3 minutes arba kol apskrus iki gintarinio atspalvio. Perkelkite ant popierinio rankšluosčio, kad susigertų aliejus.
- Apibarstykite milteliniu cukrumi. Spurgas geriausia patiekti šviežias su puodeliu kavos.
