Sustoti ją pačią paskatino pabėgimas iš miesto. Apsigyvenusi šalia miško, atidžiai stebėdama gamtos ciklus, virsmus Renata panoro auginti savo daržoves, kepti duoną, spausti sūrį ir valgyti naminius kiaušinius.
Jos kieme atsirado vištų, kurios dabar ne tik atlieka dedeklių funkciją, bet ir sulesa visa tai, ką anksčiau tekdavo kompostuoti. Šaltuoju metų sezonu jos apgyvendinamos šiltnamyje – ten išpurena, patręšia dirvą, kurioje vasarą užauga puikus agurkų ir prieskoninių žolelių derlius. Tai natūralus maisto rato ciklas.
Renatos namuose dykai neprapuola nė kąsnelis – ji žino daugybę įvairių būdų, kaip ir kur sunaudoti įvairiausių produktų likučius. Pavyzdžiui, virtuvėje ji panaudojo net garstyčias, kurių daigais rudenį daugelis dezinfekuoja dirvą. Dalį jaunų lapelių sutrynė su druska – pasigamino prieskonio, kurį, pasak maisto žinovės, mažai kas naudoja.
„Jis savito skonio, o aštrumu prilygsta krienams. Tokiomis trintomis šviežiomis garstyčiomis paskaninu troškinius, sriubas, esu kepusi jomis ištrintą vištą – buvo ypač įdomaus skonio“, – pasakojo tinklaraščio „Kūmutės virtuvė“ autorė.
Rudenį ir žiemą jos virtuvės palangės tampa savotišku darželiu, kuriame auga gausybė šakninių daržovių lapų, taip pat – imbierų šaknys.
Kai ruošdama valgį panaudoja morką, burokėlį, pastarnoką ar kitą daržovę, jos nupjautą viršūnę Renata pastato į specialias plokščias lėkštes, pripiltas vandens.
„Užauga fantastiškai skanūs švieži lapai, kurie tinka ir ant sumuštinio, ir į salotas dėti, net į sriubą vietoj žalumynų. Jie tinka visur. Tad žalumynai ant palangės žiemą – ne tik penas akims, bet ir skonis“, – džiaugėsi vilnietė.
Šaltuoju metu ne mažiau džiugina ir vazone ant palangės jos užauginti imbierai. Nuo parduotuvėje pirktos šaknies nulaužusi pumpurėlį jį pasodina į žemę – užauga ir lapai, ir šaknis. „Šviežios imbierų šaknys kiek švelnesnio skonio nei atvežtinės. Bet labai skanu ir smagu išsikasti šviežio imbiero, kai reikia patiekalams ar arbatai“, – patikino Renata.
Ne tik skanūs, bet ir naudingi produktai rikiuojasi ir namų rūsyje ar šaldytuve. Vienas paskutinių maisto žinovės pagamintų gardėsių, kuris puikuosis ne tik ant stalo, bet ir tiks Kalėdų dovanoms, – spanguolių ir apelsinų pagardas su kardamonu ir ruduoju cukrumi, kuris puikiai dera prie paukštienos.
Tiek šeima, tiek tinklaraščio sekėjai labai mėgsta ir česnakinį pagardą, vadinamąją česnakynę. Ją gamindama vilnietė sutrina didelį kiekį česnakų su aitriosiomis paprikomis, aliejumi ir druska. Česnakynė puikiai tinka ne tik patiekalams pagardinti – ji saugo ir nuo slogos, ir nuo peršalimų.
Ne veltui R.Šniolienės tinklaraštyje šis receptas viršijo visus skaitomumo rekordus.
Savo skaitytojams Renata priminė ir seną gerą receptą, kurio griebiasi vos tik kas nors šeimoje pradeda šniurkščioti: ant juodos duonos tepa sviesto, deda pjaustytų česnakų griežinėlių ir apibarsto druska.
„Tai amžina klasika. Tačiau pastebėjau, kad žmonės pamiršta tai, ką valgė vaikystėje. Dabar tokia pasiūla produktų ir pusgaminių, kad visa tai užmuša prisiminimus, kas yra tikra, kas paprasta ir ką galima pasigaminti net nenuėjus į parduotuvę, nes dažniausiai reikalingų produktų ir taip yra namuose. Tiesiog reikia tai priminti žmonėms“, – įsitikinusi ji.
Kai žiemą puola ligos, praverčia ir šermukšniai su medumi. Iki šalnų nuskintus šermukšnius Renata tris paras palaiko šaldiklyje, tada atšildo iki kambario temperatūros. Sudeda į stiklainį ir lėtai užpila skystu medumi. Medus pamažu susigeria į šermukšnius, tad indą reikia papildyti.
„Kai kam nors pradeda peršėti gerklę ar užklumpa sloga, užtenka lėtai sukramtyti vieną šaukštelį šermukšnių su medumi. Šaukštelio ryte užtenka, kad nustotų peršėti gerklę“, – patirtimi pasidalijo vilnietė.
Kalėdoms ji jau seniai nebeperka dovanų – draugams ir artimiesiems dovanoja gurmaniškus ar sveikuoliškus gaminius. Vienas naujausių jos atradimų – svogūnų pagardas, kuris tinka ir su sūriu, ir su paukštiena, ir net žuvimi. Labai gardūs ir karamelizuoti svogūnai. Dėl jų tenka ilgokai pastovėti prie keptuvės, bet rezultatas – tikrai ypatingas.
O šiemet iš tetos gavusi senoviškų vyšnių Renata išvirė jas su cukrumi, druska ir kardamonu: gavo nuostabų derinį – ir saldu, ir rūgštu, ir aštru. „Tad tai bus šildantis, žieminis pagardas“, – džiaugėsi R.Šniolienė, kuri visais receptais dalijasi tinklaraštyje.
Ne mažiau dėmesio jame skiriama ir kitai Renatos aistrai – rauginimui. Vilnietė yra rauginusi turbūt viską, ką įmanoma rauginti, netgi bulves.
„Taip, bulves!“ – atsakė, kai perklausiau, ar man nepasigirdo. Pasirodo, jei bulves parauginsime tris dienas, kepdamos jos neprisigers daug riebalų, tačiau liks traškios.
Raugti, pasak tinklaraštininkės, reikia nuskustas nepjaustytas bulves, supjaustyti reikėtų nebent jei jos labai didelės. Ir sumerkti į klasikinį sūrymą, kuris tinka bet kokiems produktams rauginti: į 1 litrą vandens berti 30 g paprastos rupios akmens druskos ir išmaišyti, pagardinti rauginimo prieskoniais.
Panašiai raugiamos ir morkos – nedidelės, nepjaustytos, tik nuskustos.
„Įrūgusios jos tobulai tinka vakarui su gera knyga ar filmu, kai norisi ko nors pagraužti“, – išdavė Renata.
Bet vienas skaniausių raugintų produktų R.Šniolienei – žali pomidorai. Juos ji raugia pagal gruzinų receptą: pomidorai įpjaunami kryželiu, prikemšama žolelių – dedama daug kalendrų, bazilikų. Ir sumerkiami į sūrymą, kur laikomi, kol įrūgs.
Pasak maisto žinovės, labai savito ir įdomaus skonio – rauginti pekininiai kopūstai. Norint jų užsiraugti reikėtų nupjauti žaliąją dalį ir ją sunaudoti, pavyzdžiui, salotoms. O kietoji dalis, kurią paprastai išmetame, labai tinka rauginti. Arba galima rauginti visą Pekino kopūsto galvą, o kai išrūgs, lapus panaudoti balandėliams ruošti. Taip balandėlius ruošia kroatai, o jų skonis – visiškai kitoks nei mūsiškių.
Dar vienas įdomus Renatos atradimas – rauginti pievagrybiai. „Kartais būna, kad parsinešę dėžutę visų nesunaudojame. O juk pievagrybiai greitai genda. Tuomet jie keliauja į sūrymą. Tokius raugintus grybus laisvai išlaikau iki pavasario“, – pasakojo maisto žinovė.
Visus produktus, kai jie įrūgsta, ji pataria laikyti vėsesnėje vietoje kur nors sandėliuke, garaže, rūsyje. Svarbiausia, kad jie negautų šalčio, nes ištiš.
Gausybę produktų rauginti pabandžiusi R.Šniolienė nesugrįžo tik prie raugintų obuolių ir moliūgų. „Obuolių skonis labai specifinis, tad nutarėme, kad mums žali obuoliai geriau. O moliūgai buvo skanūs, tačiau sausį ar vasarį jie jau ištiždavo – galbūt man dar nepavyko atrasti tinkamos veislės moliūgų“, – svarstė ji.
Užtat tinklaraštininkės šaldytuve ir šaldiklyje visada galima rasti moliūgų tyrės. Iš jos ji kepa pyragus, deda jos į sriubas, košes, netgi paeliją nuspalvina nebe ciberžolėmis, o moliūgų tyre, o kartais ir į kavą įsideda – toks gėrimas ir sušildo, ir pamalonina gomurį.
Pasiruošti moliūgų tyrės, pasak R.Šniolienės, labai lengva. Moliūgus ji perpjauna perpus, deda į karštą orkaitę nupjautąja puse į viršų, į moliūgą deda sviesto ir kepa apie 40–50 minučių, iki apskrunda krašteliai. Susidariusį skystį panaudoja daržovių sriuboms, o moliūgų minkštimą sutrina, supilsto į užspaudžiamus maišelius ir deda į šaldiklį. Taip jie neužima daug vietos ir puikiai laikosi.
Dar vienas skanus ir naudingas dalykas, kurio visuomet būna Renatos namuose, – tai rauginta gira. Bet ne bet kokia. Pavasarį Renata ruošia girą iš eglių ūglių, o rudenį ir žiemą – iš pušų spyglių ir spanguolių.
„Girą ruošti galima iš bet ko – aviečių stiebų, burokėlių, kmynų. Esu gaminusi net iš agurkų. Tad ir gaminu visą žiemą. Tik iš duonos negaminu, nes visiems jau atsibodo“, – nusišypsojo maisto tinklaraščio autorė.
