Kaimyninė Lenkija nėra ta šalis, kurią norėtųsi per dieną pervažiuoti automobiliu. Čia verta pasižvalgyti, nuklysti nuo greitkelio, papietauti niekur neskubant, nes skrandis tik apsidžiaugs.

Bulviniai blynai, pabarstyti cukrumi, barščiai, kuriuose nėra jokių tirščių, sriuba, parūgštinta duonos raugu, – daug Lenkijoje skanautų patiekalų yra panašūs į lietuviškus, bet valgai tiek daug, lyg rytoj prasidėtų pasninkas.

Iš Vilniaus pasukti link Plocko, esančio prie Vyslos, vėliau – į Vroclavą, Svidnicą, o tada grįžti per Lodzę – beveik dviejų tūkstančių kilometrų žiedas. Bet važiuojant šiais keliais galima išsiversti be greitojo maisto: kebabų, burgerių, sugrūstos į bandelę dešrelės, traškančių šlaunelių, skrudintų bulvyčių.

Jei šioje šalyje nori valgyti ne kaip vegetaras, o kaip vilkiko vairuotojas, pasiruošk tradicinei įžangai į lenkišką puotą. Ji prasideda nuo valgio, lenkiškai vadinamo „smalec“, – tai lydyti kiaulės taukai su svogūnais ir mairūnais, tepami ant duonos ir patiekiami su raugintais agurkais.

[[ge:lrytas:lrytas:11051002]][[ge:lrytas:lrytas:26492499]][[ge:lrytas:lrytas:28604523]]

Kadaise mano senelė nuo Jurbarko tai vadino smolčiumi, o mano mama pokariu eidama į mokyklą taukais perteptas duonos riekes nešdavosi įsivyniojusi į laikraštį.

Duonos riekelių su spirgučiais mačiau ir vienoje sostinės Kaziuko mugių, kurioje dalyvavo iš Gdansko atvykę lenkų keramikai. Jie aiškino, kaip patogu karštus spirgučius supilti į jų gaminamus indus. Bet kol prie jų priėjau, baigėsi ir duona, ir lenkiški taukai.

Kad lankantis Lenkijoje neverta būti vegetaru, įsitikinau ir tada, kai nuo Suvalkų greitkelio pasukome į Myšinecą (Myszyniec). Tai miestelis Šiaurės Rytų Lenkijoje, Mazovijoje, kuriame galioja taisyklė – kuo didesnė bažnyčia, tuo didesnis kepsnys lėkštėje.

Maždaug tris tūkstančius gyventojų turinčio miestelio aikštėje stovi didingas bažnyčios ansamblis, o prie jo yra kavinė, kur ir prisėdome. Tarp valgytojų nebuvo kitų turistų, valgiaraštyje – trys sriubos: žurekas, barščiai bei sultinys su daržovėmis ir mėsa.

[[ge:lrytas:lrytas:35885779]]

Antrųjų patiekalų sąraše bent trys prasideda žodžiu „schabowy“, ir tas žodis mus lydės per visą kelionę, kad ir kur eitume valgyti, – jis reiškia karbonadą.

„Schabowy“, kaip ir bigosas, virtiniai („pierogi“) – patiekalai, nuo kurių reikia pradėti lenkiškos virtuvės patiekalų ragavimą.

Todėl karbonado („schabowy po goralsku“) ragavome ir Tšebnicoje (Trzebnica) pakeliui į Vroclavą, dar užsisakėme garsiųjų koldūnų.

Nors kavinės padavėja patarė, kad koldūnai, prie kurių yra žodis „Ruski“, populiariausi, mums atrodė, kad tai siejasi su Rusija. O kas gi norės skanauti rusiškų patiekalų po Rusijos invazijos į Ukrainą?

[[ge:lrytas:lrytas:35885778]]

Pataikėme atvykti į Vroclavą, kai potvynis dar buvo pavojingas, nors Oderyje vanduo jau buvo nuslūgęs. Senamiestis ištuštėjęs, iš smėlio maišų kai kur sukrauti pylimai, bet kavinės ir restoranai veikė.

„Chatka przy Jatkach“ – kavinė, įsikūrusi senamiestyje prie kadaise buvusios mėsinės. Dabar Jatki gatvelė yra kaip muziejus po atviru dangumi, veikia galerijos, lankytojus pasitinka gyvūnų, kuriuos žmonės nuo seno naudoja maistui, skulptūros.

Pagerbdama jų atminimą šįkart pietums nutariau užsisakyti bulvinių blynų ir buvau nustebusi, kai prie jų atnešė ne grietinės, o indelį su cukrumi, kad galėčiau pasibarstyti. Pasirodo, Lenkijoje įprasta valgyti bulvinius blynus saldžiai – su cukrumi ar obuolių koše, užgeriant namuose pagamintu limonadu iš sulčių ir ledukų.

Viename seniausių Vroclavo restoranų „Piwnica Swidnicka“ turgaus aikštėje galima paskanauti Silezijos patiekalų. Iki Antrojo pasaulinio karo Vroclavas vadinosi Breslau, vokiečių turistai čia mėgsta lankytis, bet užsukę į šį restoraną dažniausiai užsisako ką nors panašaus, ką valgo ir savo namuose, – keptų šonkaulių, karkos, upėtakio su kokosų drožlėmis.

[[ge:lrytas:lrytas:35885783]]

Lenkai turi ir tai, ką vadina „Golonka w piwie“, – kiaulės koja alaus padaže, patiekiama su krienais. Tai tradicinis lenkų virtuvės patiekalas, atkeliavęs iš Bavarijos.

Kadangi užsukus į restoraną paaiškėjo, kad reikės laukti bent pusvalandį, kol patiekalai bus paruošti, negalėjome tiek gaišti, todėl patraukėme iš Vroclavo į Svidnicą, kuri yra maždaug už 50 kilometrų.

Kol aiškinomės, kaip Svidnicoje buvo pastatyta seniausia Europoje medinė protestantų bažnyčia ir Lenkija vos nenusigręžė nuo katalikybės, dar labiau praalkome.

Nėra lengva suprasti istoriją – milžiniška Taikos bažnyčia katalikiškoje Lenkijoje yra evangelikų liuteronų.

[[ge:lrytas:lrytas:35885782]]

UNESCO ją įvardija kaip išskirtinį religinio pakantumo katalikiškoje Habsburgų imperijoje pavyzdį.

XVII a. Taikos bažnyčia iškilo vos per 10 mėnesių, ją statant nebuvo panaudota nė viena vinis.

Statyboms buvo galima naudoti tik molį, smėlį ir medį. Taikos bažnyčios statyba buvo patikėta to meto geriausiems fachverkų meistrams, kurie ją taip išpuošė, kad raibsta akys. Bet dvasinio peno neužtenka, kai ateina pietų metas.

„Ar norite valgyti kaip turistai ir ieškote gero restorano, ar norite paskanauti tai, ką valgo vietos žmonės?“ – paklausė Malgorzata iš turizmo informacijos centro.

Žinoma, norėjome paskanauti vietos maisto ir gavome Svidnicoje du adresus: vienur įsikūrusi blyninė, kur lietiniai patiekiami su įvairiais priedais, kitur – užeiga „Obiadek“, kur mūsų laukė Žemutinėje Silezijoje mėgstamas kiaulienos kepsnys, prie kurio kaip garnyras patiekiami virtų bulvių kukuliai („kluski sląskie“) su įdubimu viduryje.

Patiekalai čia įspūdingo dydžio. Vienas jų vos tilpo į lėkštę, nes kepsnys buvo kokių 20 centimetrų ilgio ir aplietas grybų padažu, o garnyrui – daug bulvių, troškintų raudonųjų kopūstų, šviežių daržovių. Po tokių pietų vakare užteko sumuštinio prie arbatos.

Tai tikra lenkiška vakarienė, nes sumuštiniai šioje šalyje dažniausiai valgomi rytą arba vakare, be to, Lenkijos gyventojai yra didžiausi duonos valgytojai Europoje.

Pakeliui namo – pusdienis Lodzėje ir pasivaikščiojimas Piotrkowska gatve, kuri yra ilgiausia Europoje pėsčiųjų alėja. Prie vienos kavinės pamatėme iškabą apie degtinės ir silkės ministeriją ir įsitikinome, kad lenkams, kaip ir lietuviams, be silkės nebūna tikrų vaišių.

[[ge:lrytas:lrytas:35885785]]

Buvusiame gamyklos pastate įrengtoje kavinėje užsisakėme barščių, bet juose nebuvo tirščių. Kad būtų sočiau, gavome keptų pyragėlių su grybais ir svogūnais, kurie vadinami ausytėmis. Dar skanavome mėsos troškinio ir vištienos kepsnelių.

Suvalkuose, traukdami namo, padarėme išvadą, kad šiame pasienio mieste savaitgalį lietuvių tiršta kaip kokioje mugėje. Jei nežinai, kur pavalgyti, gali sekti kokios nors lietuvių kompanijos pėdomis ir nesuklysi.

Planas pavyko – skanavome kreminės moliūgų sriubos, žureko, vištienos kepsnelių, virtinių su daigintomis saulėgrąžomis. Apie desertą negali būti nė kalbos. Mačiau, kaip šalia sėdėję lietuviai susigundė prie kavos skanauti lenkiškų lietinių – tai blynų bokštas, aplietas plakta grietinėle, karštu šokoladu, o ant jo uždėta karamelizuota vyšnia su koteliu.

Po kelionės pažadėjau sau, kad kitą kartą vykdama į Lenkiją įsidėsiu į krepšį kokių nors priemonių, kurios padeda sužadinti žarnyno peristaltiką, bet žinau, kad lenkiškų patiekalų pasiilgsiu.

Lenkijos virtuvė – kaip knyga, kurios niekaip negali perskaityti iki galo, yra ir prie Maišiagalos gyvenančiai antropologei bei žurnalistei Annai Pilarczyk-Palaitis (45 m.). Daugiau nei dvidešimt metų Lietuvoje įsikūrusiai mokslininkei iš Poznanės istorinė gastronomija yra puiki sritis, kuri liudija, kad patiekalai neturi sienų.

Lenkų virtuvėje susikerta žydų žuvies gaminimo būdai, vengriškas guliašų pomėgis, vokiškas gebėjimas ruošti mėsą ir dešreles, nes šios šalies kulinariniam paveldui įtaką darė visi, kas tik galėjo: vokiečiai, austrai, čekai, ukrainiečiai, rusai, lietuviai.

Pavyzdžiui, Krokuvoje iki šiol išlikusios žydų virtuvės tradicijos, kur gaminamas karpis drebučiuose su razinomis, farširuojama lydeka. Žemutinėje Silezijoje, kuri yra arčiau Vokietijos ir Čekijos, bulvių valgoma mažiau, o garnyrui naudojami įvairūs kukuliai.

Lenkijoje mėgstamas kiaulienos kepsnys. Gerai išmušta mėsa yra mirkoma į kiaušinio plakinį, apvoliojama džiūvėsėliuose ar miltuose.

Yra tokių virtuvės meistrų, kurie kiaulienos nugarinę gali taip išpjaustyti, kad kepsnys bus 20–30 centimetrų skersmens.

„Dažniausiai kepamas kiaulienos karbonadas, bet naudojama ir vištiena, gali būti netgi vegetariškas karbonadas, jeigu įdedama grybų, daržovių. Lenkijoje labai populiarus karbonadas, ruošiamas iš šviežių žvynabudžių“, – pasakojo A.Pilarczyk-Palaitis.

Meilės tremtine tapusi puikiai lietuviškai kalbanti mokslininkė priminė, kad jos tėvynėje yra mėgstami virtų bulvių kukuliai, kurie naudojami įvairiems garnyrams.

Bulviniai ir miltinės tešlos garnyrai Lenkijoje skiriasi pagal regioną. Pavyzdžiui, Žemutinėje Silezijoje, kuri yra pietinė Lenkijos dalis, iš virtų trintų bulvių ir krakmolo ruošiama tešla, iš jos formuojami rutuliukai ir verdami sūdytame vandenyje. Dėl krakmolo kukuliai nesutęžta, juos mėgsta vaikai, nes jų tąsumas yra panašus į kramtomąją gumą.

Poznanėje, kurioje gimė Anna, kukuliai daromi kitaip – iš pradžių iš mielinės tešlos ruošiami kumščio dydžio rutuliai, bet jie nėra kepami orkaitėje, o verdami ant garų. Toks garnyras tinka prie antienos, žąsienos, į lėkštę įdedama troškintų raugintų raudonųjų kopūstų, kurie Lietuvoje nėra populiarūs, o Lenkijoje jų daug valgoma.

A.Pilarczyk-Palaitis pasakojo, kad yra tokių patiekalų, kurie jau tapo Lenkijos vizitine kortele, pavyzdžiui, žurekas. Tai sriuba, kurios ypatybė – miltų raugas, kurį reikia brandinti bent 5–7 dienas. Jis suteikia sriubai ne tik rūgštumo, bet ir sotumo.

Nuo seno žurekas buvo valgomas per pasninką laukiant Velykų, bet, be raugo, į sriubą dažnai nebūdavo daugiau ko įdėti – tik bulvių. Vėliau žureko receptas tiek patobulėjo, kad tai tapo karališka sriuba.

„Tai, ką mes dabar vadiname žureku, gerokai skiriasi nuo sriubos, kurią valgė mūsų protėviai. Sriuba pasipildė įvairiais maisto produktais, pavyzdžiui, jei per Velykas lieka rūkytos šoninės ar kumpio gabalėlis, kokių nors kepsnių, kurie jau nusibodę, ar dešrų likučių, visa tai galima sumesti į sriubą, bet turi būti įdėta ir šviežių dešrelių“, – pasakojo A.Pilarczyk-Palaitis.

Žurekui virti reikia ir daug daržovių, ypač šakninių, pavyzdžiui, petražolių, salierų, morkų, pastarnokų, ši sriuba yra gardinama mairūnais.

„Lietuviai mėgsta kmynus, o lenkai – mairūnus, be šių prieskonių sunku būtų įsivaizduoti tradicinę lenkišką virtuvę“, – priminė A.Pilarczyk-Palaitis.

Dar viena sriuba, kuri mėgstama per Kūčias Lenkijoje, yra barščiai su pyragėliais, įdarytais grybais ir keptais svogūnais. Bet lenkiški barščiai su lietuviška burokėlių sriuba neturi nieko bendro.

A.Pilarczyk-Palaitis žino ne vieną linksmą istoriją, kai jos draugai iš Lietuvos Lenkijoje užsisakydavo įtartinai pigiai kainuojančių barščių, o gaudavo tik sultinio puoduke. Poznanėje toks sultinys turi būti aštrus, maloniai kutenti gerklę.

Jis verdamas iš raugintų burokėlių sūrymo, į kurį dedama daug įvairių prieskoninių žolelių, galima įpilti grybų nuoviro. Tai rūgštus intensyvaus skonio sultinys.

„Mes barščius vartojame kaip sultinį, kuriuo galima užgerti kokį nors mėsa ar grybais įdarytą pyragėlį – kaip buljoną prie kibinų Lietuvoje. Vietoj pyragėlio gali būti nedidelis sumuštinis su paštetu ar blynas su mėsos įdaru“, – paaiškino antropologė.

Lenkijoje yra virtinių („pierogi“) kultas, o populiariausi yra „Pierogi Ruski“, bet šis pavadinimas gali daug ką suklaidinti. Šio valgio kilmė yra siejama su Kijevo Rusia, miltai tešlai plikomi, įpilama šiek tiek aliejaus, o įdarui naudojama varškė, virtos bulvės, kepti svogūnai ir krapai.

„Mano šeimoje Poznanėje tokio valgio kaip virtiniai nebuvo galima įsivaizduoti be šviežių krapų. Jei šeimininkė jų neturi, geriau virtinių nedaryti“, – prisipažino A.Pilarzcyk-Palaitis.

Virtiniams gali būti ruošiamas įdaras iš troškintų raugintų kopūstų ir grybų, taip pat iš grikių, špinatų ir varškės, įvairių uogų – dažniausiai mėlynių, vyšnių.

Yra dar viena virtinių paslaptis – antrą dieną apkepti jie būna dar skanesni nei ką tik ištraukti iš puodo.

Pietinėje Lenkijoje, arčiau sienos su Vokietija, yra paplitę kniedliai („knedle“) – bulviniai virtiniai, įdaryti vyšniomis, slyvomis arba braškėmis, o Palenkėje, kuri ribojasi su Lietuva, mėgstamas bulvių plokštainis, cepelinai, vėdarai. Nuo įprastų lietuviškų patiekalų jie skiriasi tuo, kad vietoj grietinės yra siūloma raugintų kopūstų ar raugintų agurkų.

Troškinti rauginti kopūstai su mėsa yra kiekvienos lenkų šeimininkės pasididžiavimas, nes tai bigosas, kuris brandinamas 5–7 dienas. Tai sotus patiekalas, kuriam reikia įvairios rūšies mėsos, raugintų ir šviežių kopūstų, džiovintų slyvų ir įvairių prieskonių. Bet nė viena gera šeimininkė neišduoda bigoso virimo paslapties.

Lenkijoje užsisakė bulvinių blynų ir labai nustebo, kai prie jų atnešė visai ne grietinės (5)