„Tu nežinai lietuvių restorano „Almar“?“ – nustebę klausdavo manęs Tenerifėje gyvenantys ar vasarojantys lietuviai. „Nežinau“, – atsakydavau.

Kitąmet – vėl tas pats klausimas. Kol šįmet iš savo nuomojamo būsto pakėlusi akis išvydau greta šviečiantį užrašą – „Almar“.

Jau kitą dieną lemputėmis išdabintais laiptais kopiau į turistų mėgstamoje promenadoje ant vandenyno kranto įsikūrusio restorano antrąjį aukštą. Buvo smalsu išgirsti, kaip lietuviai sugebėjo sukurti vieną garsiausių Kosta Adechės (Costa Adeje) rajono restoranų.

Kad čia ir yra žymusis lietuvių restoranas, galėjau spėti iškart. Kaip išskirtinė puošmena nuo lubų driekėsi pinti šviestuvai, primenantys lietuvių garsiuosius šiaudinius sodus. Bet sutikto jauno vyriškio dėl visa ko angliškai pasiteiravau: „Ar šio restorano šeimininkai lietuviai?“

[[ge:lrytas:lrytas:34343539]][[ge:lrytas:lrytas:34770386]][[ge:lrytas:lrytas:35263831]]

„Taip, tiesa“, – angliškai atsakė jis.

„Ar galėčiau sutikti šeimininką?“ „Galėtumėte, aš ir esu šeimininkas“, – nusijuokęs lietuviškai atsakė Ruslanas Kotovas (47 m.), jau 9 metus su žmona Natalija (47 m.) kuriantis savo verslą Tenerifės saloje. Kad priėjusi moteris yra Natalija, iš karto supratau – tokių elegantiškų moterų saloje nedaug.

Už didžiulių restorano langų į vandenyną leidosi saulė, ant stalo pakvipo kanarietiška kava, į kurią įmaišoma ir šlakelis likerio. Vakarienės rinkosi lankytojai, nes restoranas veikia tik nuo 18 valandos.

„Tuoj bus užimtos visos 80 vietų, nes tiek užsakyta iš anksto. Neužsakęs sunkokai čia pakliūsi“, – sakė Natalija, per mūsų pokalbį vis atsiliepdavusi į svečių, norinčių užsisakyti staliuką, skambučius.

Pastebėjau, kad ir Ruslanas viena akimi stebėjo nuo staliuko prie staliuko zujančių padavėjų darbą.

„Almar“ – mūsų trečiasis restoranas Tenerifėje. Mes gyvename šiuo savo darbu, tai yra svajonė, kurią įgyvendinome“, – sakė emigrantai iš Lietuvos.

Ir mes tarsi laiko mašina grįžome 30 metų atgal į Lietuvą, į pirmuosius nepriklausomybės metus, kai jiems, dviem jaunuoliams, atsivėrė vartai į platųjį pasaulį.

Ruslanas gimė Palangoje, baigė Klaipėdos turizmo verslo mokyklą. Daug metų dirbo kruiziniuose laivuose, aptarnavimo srityje. Azija, JAV, Anglija, Airija – išmaišyti įvairiausi kraštai.

[[ge:lrytas:lrytas:36663156]]

Natalija – iš Vilniaus. Dirbo grožio srityje, plaukų stiliste, su šokių kolektyvu koncertuodavo užsienyje.

„Esame 1993–1995 metų vaikai, kurie springo laisve, degė noru pažinti pasaulį. Tuo metu tapome savarankiški.

Susitikome su Natalija jau būdami 25-erių, todėl nusprendėme kurti šeimą. Dar kiek laiko aš keliavau, bet gimus sūnui įsikūrėme Vilniuje – čia ieškojome savo vietos.

Ketverius metus – 2005–2009 m. – dirbau restorane „La Provence“ ir tuometinį savininką Arūną Oželį vadinu savo mokytoju. Anuo metu tai buvo geriausias restoranas Vilniuje. Čia išmokau suprasti, kas yra geras maistas, geras vynas“, – grįžo į praeitį Ruslanas.

Turėti savo restoraną buvo Natalijos ir Ruslano svajonė. Bandė jį įkurti ir Lietuvoje, ėmė ieškoti patalpų, bet vis nepavykdavo. Tačiau noras išliko.

„Nutarėme – nepasiduosime! Esame jauni, kodėl mums atsisakyti svajonės? Vyrui iškėliau vienintelę sąlygą – kursimės tik ten, kur šilta! Visada norėjau gyventi šiltame krašte, nes Lietuvoje sėdi ir lauki vasaros. Įsidarbinti Amerikoje, Floridoje, – sunku.

Nenorėjome būti nelegalai. Ir sūnui jau buvo 10 metų, galvojome apie jo mokyklą, todėl nenorėjome keltis į Aziją. O kur Europoje visada šilta? Kanaruose! Taip ir buvo nuspręsta. Vyras manęs paklausė“, – prisimena Natalija.

Vasarą prieš 10 metų, kai sūnui prasidėjo mokyklinės atostogos, šeima susikrovė lagaminus ir atskrido į Tenerifę. Iš pradžių tik trims mėnesiams – apsižvalgyti.

[[ge:lrytas:lrytas:36663152]]

„Dairėmės, kur čia galėtume gyventi, ką veiktume? Pėsčiomis apvaikščiojome Los Kristianoso (Los Cristianos) rajoną, kad suprastume, kuo čia kvėpuoja vietos gyventojai ir turistai. O rudenį nusprendėme – keliamės į Tenerifę ir bandysime įkurti savo restoraną.

Iškart turėjome idėją – čia turi būti tik skanus ir kokybiškas maistas, nes mes patys mėgstame skaniai pavalgyti, – juokėsi Natalija. – Susipažinome su lietuve, kuri padėjo išsinuomoti butą, ir ėmėme ieškoti vietos verslui.“

Bet kad poros svajonė virstų realybe, prireikė ne vienų metų.

– Ar nebuvo baisoka viską mesti Lietuvoje ir nutūpti svetimoje vietoje? Pradėti gyvenimą vėl nuo nulio ir imtis verslo neturint tam nei patyrimo, gal net lėšų, nemokant kalbos? – klausiau Ruslano ir Natalijos.

Ruslanas: Jau turėjome Vilniuje namą, buvome užsidirbę pinigų iš savo darbų užsienyje. Tai, ką patyriau kelionėse, man buvo vizija, kuo gyvena pasaulis. Net negalvojome apie baimę. Žinojau – nesvarbu, kur gyvensiu, man vis tiek reikės dirbti. Man ir Lietuvoje buvo gerai gyventi, Vilnius – nuostabus miestas, tik žmonai buvo šalta. Bet kai buvome daug keliavę po pasaulį, nesibaiminome pakeisti vietą.

Nebuvau patyręs verslininkas, tik žinojau, kaip restoranas veikia iš vidaus, kas yra geras maistas ir geras vynas. Gal Natalija turėjo tą verslo gyslelę. Apskaičiuoti, naudotis internetu. Supratome viena – saloje visas verslas laikosi iš turistų. Tad turime į tai atsižvelgti.

Natalija: Dabar mes dažnai ir iš savo tėvynainių girdime – kaip jums pasisekė! Bet iki tos sėkmės mes ėjome ir per sunkų darbą, ir per praradimus, ir per kliūtis. Kol čia neįsigyveni, netampi pažįstamas, būsi svetimas, nei pagalbos, nei supratimo nelauk. Greitai išmokau ispanų kalbą.

Iš pradžių savo verslą pradėjome Los Kristianoso rajone. Įkūrėme pirmąją desertinę, kurioje gaminome išskirtinius ledus.

[[ge:lrytas:lrytas:36663157]]

– Kai pradedi nuo nulio, reikia įsivažiuoti, suprasti.

Ruslanas: Kad užkurtume čia savo verslą, mūsų gyvenimas buvo darbas nuo ryto iki vakaro. Pats gaminau tuos ledus, vadinamus ledų ritinėliais. Ant šaldymo lentos suki ledus kiekvienam klientui iš įvairiausių produktų. Iš grietinėlės, mangų, be cukraus, su cukrumi, razinomis. Tai lyg šou.

Kol sukuri vieną skanėstą, sugaišti 20 minučių, per tiek laiko įprastų ledų parduotum 20 vaikų. Desertinė buvo graži, net neįprasta saloje. Natalija sukūrė interjerą, papuošė antikvariniais daiktais. Bet greitai supratome, kad pelno iš to verslo neturėsime.

Uždarę desertinę išsinuomojome patalpas pagrindinėje rajono gatvėje ir atidarėme restoraną. Jame vieni pirmųjų rajone siūlėme gurmaniškus patiekalus, kūrėme degustacinius meniu.

Natalija: Bet greitai supratome, kad mūsų restorano vizija šiame rajone nelabai tinka. Jei žmonės ir turi pinigų, jie nepasiruošę mokėti už išskirtinį maistą. Nori kažko pigiau. Kokia dar degustacinė vakarienė?

Bet mes nenorėjome atsisakyti savo idėjos siūlyti ekologišką, gurmanišką maistą. Tokių vietų, kur alaus pinta kainuoja 1,50 euro, o kepta višta – 10 eurų, aplink buvo pilna. Ėmėme ieškoti kitos vietos restoranui ir radome!

– Kokia jūsų dabartinio restorano „Almar“ istorija? Ir ką reiškia šis pavadinimas? – klausiau restorano šeimininkų gėrėdamasi už lango į vandenyną besileidžiančia saule.

[[ge:lrytas:lrytas:36663155]]

Ruslanas: „Almar“ reiškia „Prie jūros“. Po koronaviruso pandemijos Tenerifėje visas verslas buvo sustojęs. Restoranai užsidarinėjo, neišsimokėdavo nuomos, nebūdavo iš ko darbuotojams mokėti algų.

Natalija: Bet mums kaip tik todėl pasisekė įsigyti šią vietą. Restorano šefas buvo iš Madrido. Čia vyravo itališka virtuvė, mūsų vizija buvo panaši. Mes net nekeitėme restorano vardo.

Po pandemijos grįžo tie patys klientai, net tie patys italai virėjai sugrįžo. Pagaliau čia mes jau galėjome įgyvendinti savo svajonę – sukurti išskirtinio maisto restoraną.

– Kiek jums kainavo nusipirkti restorano patalpas judriausioje Kosta Adechės rajono vietoje, ant vandenyno kranto?

Ruslanas: Niekas čia tokių patalpų nepardavinėja – patalpas ir verslą išsinuomojome. Mes norime pinigus ir toliau investuoti į verslą, ieškome patalpų, kuriose galėtume atidaryti dar vieną restoraną, bet rasti neįmanoma, niekas gerų vietų neparduoda.

Nekilnojamojo turto kainos Tenerifėje didėja kas tris mėnesius. O nuoma ant vandenyno kranto gali atsieiti ir 20 tūkstančių eurų per mėnesį.

– Jūsų restoranui, pastebėjau, reklamos ir nereikia, žinia sklinda iš lūpų į lūpas. Nors pavalgyti čia nėra pigu, jis nuolat pilnas lankytojų. Kiek kainuoja vakarienė dviem?

[[ge:lrytas:lrytas:36663162]]

Natalija: Gal apie 150 eurų. Degustacinis meniu gali būti brangesnis, bet panašaus lygio restorane jūs sumokėtumėte 500 eurų už tokios pat kokybės maistą. Mes pasirinkome kitaip – mūsų antkainis, sakykime, yra 50 procentų, kai kitur – 100. Užtat svečių niekada netrūksta. Be to, pas mus galima užsisakyti ir pigesnio, bet taip pat skanaus maisto net už 20–30 eurų.

Maistą mums tiekia „mišelininių“ restoranų tiekėjai, geriausi saloje. Tokių tiekėjų atsiranda vis daugiau, jie patys atsirenka restoranus ir ateina siūlytis. Jūrų gėrybes mums skraidina iš Galicijos, pietinės Ispanijos. Bet maistas, kaip ir vynas, – jau Ruslano daržas.

Aš pati sukūriau restorano interjerą, ir lankytojus čia traukia išskirtinė aplinka, – tai salos restoranams nėra įprasta. Kai čia visada geri orai, turistams dažnai siūlomas tik stalas, kėdė ir skėtis nuo saulės pakrantės restoranuose.

– Matau, kad turite Kanarų salų vyno. Kuo jis ypatingas?

Ruslanas: Kanarų vyno rūšys – išskirtinės, brangesnės už tos pačios kategorijos žemyno vyną dėl vynuogių auginimo sąlygų.

Čia jos auga daug mineralų turinčioje žemėje, renkamos rankomis, o ne traktoriais kaip Prancūzijoje.

Raudonasis vynas dėl mineralų yra gal aitresnis. Turime savus vyno tiekėjus, esame kviečiami į degustacijas. Kai restoranas turi gerą vardą, esame jiems patrauklūs.

[[ge:lrytas:lrytas:36663160]]

Peržvelgusi gurmaniškų patiekalų pilną lietuvių restorano valgiaraštį pastebėjau, kad cepelinų ar bulvinių blynų čia negausiu. Nors Natalija tuoj prisimena: „Virėme, kepėme, ankstesniame restorane net turėjome lietuviškų patiekalų dieną!“ Bet restorane dažnai apsilankantys lietuviai cepelinų nepasigenda.

Lietuvoje Ruslanas ir Natalija dabar reti svečiai, nes išvykoms laiko nėra. Net išskridę kelioms dienoms pailsėti į kitas šalis skuba grįžti namo – į savus namus Tenerifėje, nes pasiilgsta... darbo ir restorano šurmulio. Tačiau prieš 10 metų atvykę gyventi į Tenerifę jie turėjo pratintis prie ispaniško gyvenimo būdo.

– Ar nebuvo sunku priprasti prie salos gyvenimo ritmo, būdo, svetimos kultūros, ispanų charakterio?

Susižvalgę Natalija ir Ruslanas prapliumpa juokais.

[[ge:lrytas:lrytas:36663163]]

Ruslanas: Atvažiavome su savo, lietuvišku, supratimu, bet reikėjo giliai įkvėpti ir nusiraminti. Prisiderinti prie salos gyventojų. Niekas neskuba, saulė visada šviečia. Užsirašėme susitikimui banke 8 valandą ryto. Darbuotojas įleido ir išėjo gerti kavos. Po valandos pasikvietė.

Pasakojo visokius vėjus iki 14 valandos ir tada mus paleido, nes bankas dirba tik iki 15 valandos. O kaip kiti klientai, laukę eilėje? „Manjana!“ (liet. – rytoj), – pasakė jiems darbuotojas, ir tiek bėdų.

Natalija: Atvyksti nieko nepažinodamas, nemokėdamas kalbos. Tuo pasinaudoja ne tik ispanai, bet ir vietos lietuviai. Tuoj atsiranda norinčių „padėti“. Pasinaudoti, kad neturi užnugario. Tik duok pinigų, ir tau gali parduoti namą, kurio net nėra! Buvo tokių atvejų. Turi būti atsargus ir ne visais pasitikėti. Suprantama, čia sukasi milijonai turistų, vietiniams jie visi vienodi.

Ruslanas: O laikui bėgant susipažįsti, pasisamdai komercinį direktorių, surandi banko atstovą, telieka paskambinti. Ir patys jau skambina, siūlosi.

Patarimas lietuviams – turėkite kantrybės, jei imatės čia verslo. Praeis metai, kiti, kol prisiderinsite. Iškart durų niekas neatidarys.

– Ar Tenerifėje tenka duoti kyšius, gal net reikia turėti vadinamąjį stogą, kaip anksčiau Lietuvoje? Juk čia ne paslaptis, kad jūs – sėkmės lydimi verslininkai.

Ruslanas: „Stogas“ čia yra policija. Iškart praneštume, jei taip būtų. Jei dirbi legaliai, nieko nebijok. Sala maža, visi viską apie tave žino. Kyšių irgi niekas neprašo. Kartais atsidėkodami norime pasikviesti vakarienės mums padedančius ispanus, bet jie net neateina.

Restoranas nuolat tikrinamas, negali būti jokių nelegalių darbuotojų, už vieną baudos siekia net 15 tūkstančių eurų.

[[ge:lrytas:lrytas:36663159]]

– Manoma, jog ispanai nesiverčia per galvą, bet matau, kad padavėjai restorane laksto kaip bitutės. Nėra problemų surasti darbuotojų?

Natalija: Labai sunku. Ypač po koronaviruso pandemijos daug kas išvyko iš salos, nes prarado darbą. O dabar jiems sunku išsinuomoti būstą, nes nuoma labai pabrango. Mūsų padavėjai daugiausia yra italai, jie patys mus susiranda, nes jiems patinka darbo stilius.

– Nuolat diskutuojama, ar reikia Tenerifėje palikti arbatpinigių padavėjams? O gal jie jau įskaičiuoti į sąskaitą?

Ruslanas: Pas mus neįskaičiuoti. Bet žmonės elgiasi visaip.

Lietuviai palieka. Paprastai nuo bendros sąskaitos 5 procentus. Ispanai, italai nelabai palieka.

„Ai, atėjo italai, nepaliks!“ – išgirstame kalbantis padavėjus. Jie visada nudžiunga, kai įvertinamas jų darbas.

Neseniai vakarieniavo Aleksandras Rybakas iš Norvegijos, „Eurovizijos“ nugalėtojas, dažnai apsilanko Ispanijos įžymybių. Žinomi žmonės čia ateina ne tik pavalgyti, bet ir patirti valgymo malonumą, todėl įvertina padavėjų ir virėjų darbą.

– Pavydas. Sakoma, kad tai labiausiai lietuvius graužianti nuodėmė. Patiriate?4[[ge:lrytas:lrytas:36663158]]

Natalija: Nelabai, mes nedaug bendraujame su vietos lietuviais. Yra tikrai neblogų lietuvių įkurtų restoranų. Prabangiame Las Amerikaso (Las Americas) rajone net viena geriausių picerijų „Limonella“ yra lietuvio Rimgaudo Kuntsmono iš Palangos.

– Lietuvoje restoranai, kavinės labai daug dėmesio skiria interjerui. Ir jūsų restoranas išsiskiria interjeru. Bet pastebiu, kad Tenerifėje kavinėse ant vandenyno kranto – paprasti staliukai ir nušiurę stogai. Kai nuolat šviečia saulė, klientams, matyt, ir taip gerai?

Natalija: Kai atvažiavome prieš 10 metų, nustebome, kad restoranai ir interjeru, ir maisto kokybe labai atsilieka nuo Lietuvos. Nerasdavome netgi vietos skaniai pavalgyti.

Tenerifėje tik gal po koronaviruso pandemijos, prieš 4–5 metus, įvyko lyg sprogimas šioje srityje. Iki to restoranai neskirdavo dėmesio nei interjerui, nei maisto kokybei. 40 metų neremontuota – ai, bus gerai, juk saulė šviečia.

[[ge:lrytas:lrytas:36663153]]

Ruslanas: Tam tikra prasme mes šio to naujo įnešėme į tą verslą. Bet norime ir toliau tobulėti. Skrendame į Paryžių, į restoranų mugę, kur pristatoma restoranų įranga, indai, kėdės, interjerų tendencijos.

Buvome labai užsiėmę darbu, bet norime vėl daugiau keliauti – po Italiją, Aziją, nes iš visur parsiveži idėjų. Negali sėdėti vienoje vietoje ir džiaugtis tuo, ką esi pasiekęs.

Kai prieš išlydėdami restorano šeimininkai pasiūlė paragauti ką nors iš jūrų gėrybių, kad ir aštuonkojo, atsisakiau. Esu girdėjusi, kad tai vienos išmintingiausių būtybių vandenyne.

Bet paprašiau papasakoti, kaip jie paruošiami. Tiems, kurie mėgsta.

„Jūs teisi. Skandinavai dažnai prašo išbraukti aštuonkojį iš degustacinio meniu, bet lietuviai jį mėgsta. Gaminama paprastai – reikia išspausti aštuonkojo galvutę, po to palengva jį kišti į verdantį vandenį.

Ne iškart visą! Verdant vis patikrinti storiausią vietą smeigtuku, ar ten minkšta. Kai minkšta, iškart ištraukti ir atvėsinti po šaltu vandeniu, kad sustotų virimo procesas. Viskas! Galima aštuonkojį valgyti iškart, dėti į salotas arba net dar pakepti grilyje. Skanaus!“ – palinkėjo Ruslanas.

Bet nueiti į virtuvę ir nors pasigrožėti, kaip šį patiekalą gamina italas, manęs taip ir neįkalbėjo.

Pora iš Lietuvos Tenerifėje kuria maisto rojų, į kurį plūsta net įžymybės: lankytojai iš meniu prašo išbraukti tik vieną dalyką