Daugiausia aminorūgščių galima gauti iš sojos pieno sūrio bei ankštinių daržovių, o mėsos grupėje – iš liesos žuvies ar mėsos, pavyzdžiui vištienos krūtinėlės. Geriausias būdas palaikyti reikiamą aminorūgščių kiekį organizme – suderinti mitybą taip, kad jų netrūktų ar atvirkščiai – kiekis nebūtų viršytas.
„Aminorūgštys – žmogui itin svarbi statybinė organizmo medžiaga, – sakė V. Kurpienė. – Rekomenduojama paros norma – maždaug 15 proc. visų suvartotų kalorijų, kadangi ilgainiui, negaunant aminorūgščių, sutrinka medžiagų apykaita, blogėja atmintis, sunku susikaupti ir išlaikyti dėmesį. Rekomenduojamo kiekio nederėtų ir viršyti, kadangi per didelis kiekis aminorūgščių, kenkia inkstų ir kepenų veiklai. Jei baltymų perteklius gaunamas iš riebios mėsos, tai gali turėti įtakos padidėjusiam cholesterolio kiekiui kraujyje.“
Greičiausiai organizmas pasisavina gyvulinės kilmės maiste esančias aminorūgštis, taip pat, liesoje žuvyje ir mėsoje aminorūgščių yra kur kas daugiau nei riebioje.
Didžiausias rūgščių kiekis aptinkamas vištienoje (18-22 proc.), taip pat jautienoje (19-20 proc.), avienoje (16-20 proc.) ir kiek mažiau – kiaulienoje (apie 14,5 proc.). Mitybos specialistė atkreipia dėmesį, kad to paties gyvūno skirtingose dalyse yra skirtingas kiekis aminorūgščių: pavyzdžiui, liesesnėje vištienos krūtinėlėje jų yra žymiai daugiau nei sparneliuose, o jautienos papilvė gali būti tokia pat riebi, kaip ir kiaulienos sprandinė.
Didelis aminorūgščių kiekis yra pieno produktuose – sūryje (25-31 proc.) ar varškėje (18-20 proc.). Jų taip pat gausu sojos pieno sūryje tofu bei ankštinėse daržovėse: avinžirniuose, žirniuose ir pupelėse – būtent ankštines daržoves V.Kurpienė rekomenduoja įtraukti į mitybos racioną. Kitose daržovėse, taip pat vaisiuose ir uogose amino rūgščių kiekis yra nedidelis – vos keli procentai.
Nors aminorūgščių vienuose produktuose yra ženkliai daugiau nei kituose, nereiškia, kad šiuos maisto produktus reikėtų vartoti rečiau. Pasak V.Kurpienės, geriausiai medžiagos įsisavinamos tuomet, kai maistas protingai suderinamas. Tai reiškia, kad suplanavus įvairų mitybos racioną, apie aminorūgščių ar kitų organizmui būtinų medžiagų kiekį atskirai galvoti nebereikės.
Persistengti, siekiant gauti kuo daugiau aminorūgščių, taip pat nereikėtų – jų perteklius gali lemti inkstų bei kitų organų funkcijų sutrikimus, greitesnį kalcio bei vitaminų šalinimą. Ypač ši grėsmė aktuali sportuojantiems ar tiems, kurie siekdami kuo paprasčiau gauti amino rūgščių, vartoja maisto papildus.
Mitybos specialistai ir gydytojai primena, jog maisto papildai negali pakeisti maisto produktų, todėl kaip ir visus papildus ar vaistinius preparatus, juos reikėtų vartoti saikingai, o geriausia aminorūgštis, vitaminus ir kitas organizmui reikalingas medžiagas gauti kartu su maistu. Svarbu atkreipti dėmesį ir į tai, kad augančiam organizmui aminorūgščių reikia daugiau nei vyresnio amžiaus žmogui. Suabejojus dėl mitybos tinkamumo, visuomet verta pasitarti su šeimos gydytoju ar mitybos specialistu, kuris patars, kokie maisto produktai yra rekomenduotini, o kurių geriau atsisakyti.
