Sostinės vadovas netgi rėžė, kad aukštiems politikams labiau rūpi ne Lietuvos gyventojų, o Rusijos dujų monopolininkų interesai.
„Lietuvos rytas” bandė išsiaiškinti, kuo A. Zuokas grindžia tokius savo įtarimus.
– Pastaruoju metu tarp Prezidentūros ir Vilniaus miesto savivaldybės jaučiama įtampa. Kas tai – tiktai ekonominė diskusija ar jau politinio karo pradžia?
– Pagaliau derėtų apie visas aktualiausias šalies problemas kalbėti atvirai ir aiškiai, nes žmonės jau pavargo nuo aukščiausių valdžios atstovų kalbų. Jos šilumos kainų nesumažino ir nesumažins. Neišspręs ir kitų opių problemų.
– Kur anksčiau iš esmės būdavo sprendžiamos energetinės problemos – savivaldybėse, Vyriausybėje ar Seime?
– Kaip sostinės vadovas mačiau ir tebematau, kad dabar daugumą energetinių problemų sprendimų diktuoja prezidentė D. Grybauskaitė.
Greitai sukaks ketveri metai, kai ji pradėjo vadovauti šaliai, todėl pagaliau norisi paragauti jos darbo vaisių. Vien tik reiškiamas rūpestis niekam nebereikalingas.
Todėl šiandien kito pasirinkimo jau nematau – tik kalbėti atvirai ir argumentuotai.
Kiekviename metiniame pranešime D. Grybauskaitė reiškė rūpestį dėl šilumos kainų bei energetikos problemų ir kiekvienais metais jos tonas vis griežtėjo. Kodėl?
Viešųjų ryšių požiūriu toks prezidentės elgesys visiškai aiškus: kai ką nors pasakai ar įsakai, bet tai neįvyksta per pirmus, antrus ar net trečius metus, tuomet reikia ieškoti kaltų.
Greitai bus ketveri metai, kai D. Grybauskaitė šeimininkauja S. Daukanto aikštės rūmuose, o šildymo kainos tik kyla. Didieji miestai – Vilnius ir Kaunas – dėl aukščiausios valdžios cinizmo lyg supančioti, todėl daugybė energetinių projektų iki šiol neįgyvendinti.
– Visą premjero A. Kubiliaus kadencijos laiką vieša paslaptis buvo tai, kad jo kabineto energetikos ministras Arvydas Sekmokas tiesiogiai pavaldus Prezidentūrai.
Bet ar ne per daug nori užgriebti ši institucija – juk tai Vyriausybės daržas?
– Iš tikrųjų politiniuose kuluaruose dažnai būdavo juokaujama, kad D. Grybauskaitė slepiasi už silpnų ministro A. Sekmoko pečių, o jis buvo tapęs keistų Prezidentūros iniciatyvų ir sprendimų atpirkimo ožiu.
Jeigu tų iniciatyvų ar pertvarkų autoriai – prezidentės patarėjai, tegul jie pagaliau paaiškina savo sprendimų motyvus, nes postringavimai apie šildymo kainų mažinimą sukėlė daugybę konfliktų. O rezultatų kol kas nėra jokių.
Šalies vadovė paskutiniuose metiniuose pranešimuose aiškino, kad būtina kuo skubiau Lietuvoje pastatyti Suskystintųjų gamtinių dujų (SGD) terminalą.
Galbūt jo iš tikrųjų reikia. Tačiau nepriklausomi energetikos ir ekonomikos specialistai vienu balsu tvirtina, kad planuojamas terminalas Klaipėdoje Lietuvai per didelis.
Be to, Europos Sąjungos (ES) vadovai ne kartą siūlė Lietuvai, Latvijai ir Estijai pasistatyti vieną terminalą, žadėdami jam skirti būtiną finansavimą.
– Kaip jums atrodo, kodėl šiuo siūlymu Lietuva nepasinaudojo?
– Keistai, o kartais net juokingai atrodydavo girdint buvusios Vyriausybės narių kalbas: „Prezidentūra galvoja kitaip.”
Atseit negalima nieko daryti neatsiklausus prezidentės ir, neduok Dieve, jei kas nors išdrįs jai paprieštarauti!
Atsiprašau! Aš esu laisvas žmogus, ir net jei pati prezidentė ką nors nurodinėja, būtų gerai išgirsti argumentus, kodėl turėtų būti taip, o ne kitaip.
– Ne vienus metus kalbama, kad reikia brangias rusiškas dujas bandyti keisti biokuru, kurio Lietuvoje pakanka. Kodėl visi apie tai kalba, bet vežimas – nė iš vietos?
– Jeigu Vilniui, Kaunui ir kitiems didiesiems miestams būtų leista pasinaudoti ES struktūrinių fondų finansavimu statant biokuro katilus, tuomet SGD terminalo projektas, kuriuo ypač rūpinasi Prezidentūra, taptų ekonomiškai nepagrįstas.
Juk jau nuo šių metų sausio mėnesio už Rusijos monopolininko „Gazprom” dujas Lietuvos vartotojai moka brangiau todėl, kad reikia padengti terminalo statybų sąnaudas.
Vadinasi, dujos pabrango ne dėl to, kad jų kainą Lietuvai padidino Rusija, o todėl, kad mūsų valdžia elgiasi neprotingai.
SGD terminalo šiandien Lietuvoje labiausiai reikia trąšų įmonei „Achema”, nes ji dujas naudoja visus metus kasdien.
Buvęs jos vadovas šviesaus atminimo Bronislovas Lubys planavo pastatyti terminalą, tačiau prezidentė tokiems planams užkirto kelią.
Šilumos ūkiui dujų Lietuvoje labiausiai reikia žiemą, o jeigu būtų pereita prie biokuro, šildymui dujų galbūt būtų galima nepirkti iš viso.
– Ar jūs, Vilniaus meras, kreipėtės į šalies vadovus, kad sostinei būtų leista biokuro naudoti daugiau?
– Daugybę kartų. Tačiau į keliasdešimt paklausimų iš Energetikos ministerijos esame gavę tik kelis atsakymus.
Mūsų pasiūlymai ar projektai būdavo tiesiog ignoruojami.
Kad būtų užkirstas kelias piktnaudžiavimams, Vilniaus savivaldybė net siūlė Energetikos ministerijai, jog biokurą pirktų pati valstybė ir paskirstytų jį tiems, kam jo reikia. Tačiau ir tam nebuvo pritarta.
Tiesa, pradėta kurti Biokuro birža. Bet jos veikla dar tik įsibėgėja.
Tarėmės su Vilniaus šilumos tinklus eksploatuojančia prancūzų firma „Dalkia”, kad ji už savo pinigus miestui pastatytų antrą 50 MW biokuro katilą, kuris galėtų pradėti veikti šių metų rudenį.
Kai tik miesto taryba patvirtino tokį sprendimą, konservatoriai apskundė jį prokurorams. Praėjusių metų pabaigoje teisėsaugininkai pranešė, kad nerado jokių pažeidimų, bet „Dalkia” tos politikos jau atsikando – neberodo iniciatyvos statyti katilą.
Sunku net suvokti, ko tokiais veiksmais siekė konservatoriai. O juk jei mieste būtų atsiradęs dar vienas biokuro katilas, vilniečiams kitą šildymo sezoną šiluma būtų atpigusi maždaug penkiais centais už kilovatvalandę.
– Jei Vilniuje šilumai gaminti būtų naudojamas tik biokuras, kiek atpigtų šildymas?
– Dar 2002 metais, man būnant miesto meru, mes pirmieji Baltijos šalyse pasistatėme 60 MW biokuro katilą, kūrenamą medienos atliekomis.
Daugiau nei prieš metus Naujojoje Vilnioje pastatėme dar vieną biokuro katilą.
Todėl šiuo metu sostinė šilumai gaminti naudoja 13 procentų biokuro.
Pagal miesto tarybos patvirtintus sprendimus būtų įmanoma pasiekti, kad šilumai gaminti būtų panaudojama net 70 proc. lietuviško biokuro.
Jeigu mums tai būtų leista padaryti, vilniečiai šiandien už šilumą mokėtų mažiausiai.
Neabejoju, kad biokuro panaudojimas gerokai sumažintų šilumos sąnaudas ir kituose šalies miestuose, tačiau kažin ar tuomet bankai suteiktų paskolas statyti SGD terminalą?
– Kodėl taip atsitiko, kad Šiauliams buvo suteikta galimybė skolintis iš bankų biokuro katilui statyti?
– Vilnius ir Kaunas – per dideli dujų vartotojai.
Jei šie miestai pasitrauktų iš dujų rinkos, gaudami ES pinigų galingiems biokuro katilams pasistatyti, sugriūtų didieji energetikos projektai su žyma „strateginiai”, kuriuos akylai prižiūri Prezidentūra.
– Kaip vertinate pabodusias šnekas apie senų daugiabučių renovaciją?
– A. Kubiliaus Vyriausybė turėjo ambicingų tikslų – per ketverius metus renovuoti 8000 namų. Tačiau visoje Lietuvoje iš renovacijai skirto fondo lėšų buvo atnaujinta gal tik dešimt namų.
Vadinasi, buvusiai Vyriausybei visai nerūpėjo, kad Lietuvoje mažėtų šilumos kainos ir būtų kuo mažiau suvartojama rusiškų dujų. Todėl Lietuvos gyventojai kasmet už šildymą permoka 150–170 mln. litų.
Tokius savo veiksmus buvusi šalies valdžia nuolatos dangstė skambiais žodžiais „nepriklausomybė”, „energetinis savarankiškumas”.
Biokuro įtaka šilumos kainoms
Pradėjus Šiauliuose naudoti biokurą (38 proc.) sumažėjo gamtinių dujų kainos įtaka šildymo sąnaudoms. Per metus šiluma atpigo 4,8 proc.
Kaune ir Klaipėdoje per metus šilumos kaina išaugo 15 proc., Vilniuje – 8,8 proc.
Iš penkių didžiųjų šalies miestų mažiausiai už šildymą moka Panevėžys – ten biokuro panaudojama net 41 proc. Brangiausia šiluma – Kaune.