Lietuvos vyriausybė elgiasi lygiai taip pat. Atėjus vasarai, išgirdome apie aktyvėsiančią šešėlinės ekonomikos pakasynų kampaniją. Visais frontais šešėlis bus užpultas ir sutrintas į miltus – nuo nelegalaus darbo iki neteisėtų grynųjų operacijų.
Pagarba finansų ministrui! Jo skleidžiama žinia gali įžiebti nesąžiningiems verslininkams vieną kitą sapną apie savanorišką „prisidavimą“ valstybei ir mokesčių amnestiją, bet kai toks verslininkas atsibunda, realybė finansų ministrui smogia atgal.
Verslininkas pagalvoja: „Be reikalo žiūrėjau vakare „Panoramą“, durni sapnai dabar sapnuojasi“. Nusipurto ir sėda prie stalo rašyti invoiso savo olandiškos firmos vardu, kur jis dirba visu etatu, nes kaupia olandiškai (o ne lietuviškai) pensijai.
O ministras atsibunda ir pagalvoja: „Kaip ten kažin po vakarykščio reportažo per „Panoramą“? Reiks sukviesti pasitarimą iš pat ryto šiandien – gal jau yra bent vienas prisidavęs su nemokėtų mokesčių portfeliu verslininkas?“.
Bet bala nematė tų verslo ir valdžios atstovų, amžinai žaidžiančių amžiną mokesčių slėpimo ir gaudymo „katės ir pelės“ žaidimą. Pelė judresnė, todėl dažniausiai laimi (pabėga, tarkim, į Nyderlandus). Įdomiau, kas vyksta pačioje valdžioje, kur viena koja mielai eitų į alubarį, o kita – klausytis Andrea Bocelli.
Ir ne tarp finansų ir sveikatos ministrų – kaip jūs galėtumėte įtarti – yra pati keisčiausia skiriamoji linija. Už nusikaltėlių gaudymą atsakinga kita žinybų grupė – VRM su policija, sienos apsauga, muitine ir kitokiais antpečiuotais pareigūnais.
Už sveikos gyvensenos spurtą atsakingas sveikatos ministras, ir jį už pastangas galima tik sveikinti, jei priemonės tam sveikatinimui būtų adekvačios.
Dar 2015 m. siūliau valdžiai rengti planą apie masinį sporto aikštelių klubų jaunimui rengimą, robotikos būrelius vaikams – kad tik mažiau paauglių susidomėtų tabaku ar alkoholiu atėjus tam laikui gyvenime, kai viską norisi išbandyti, ypač to, ko tėvai ir mokytojai neleidžia.
Iš viso tokio plano juodraščiui buvom priskaičiavę apie pusšimtį priemonių. Nepamirštant sveikatinimo mankštų senjorams, profesionalios pagalbos plėtros rimtai sergantiems priklausomybėmis.
Beje, apie klubus ir sporto aikšteles. Mes Lietuvos futbolą laidojam po kiekvienų rinktinės rungtynių ir susižavėjimo šūksniais kalbam apie tokią šalį kaip Islandija, kurios rinktinė sugeba patekti į pasaulio futbolo čempionato finalinį etapą.
Bet, matyt, mažai kas žino, kad Islandijos fenomenas sporte yra ne kas kita, kaip prieš keletą dešimtmečių pradėta Islandijos valstybės programa už jaunimo išsivadavimą iš priklausomybių.
Specialiai rašau ne „programa prieš“ kažką, o „už“. Nes prieš visada suponuoja tik varžymus, apribojimus ir draudimus.
Tuo tarpu islandai suprato, kad vien draudimais nieko nepasieksi. Reikalinga infrastruktūra – pakankamas kiekis aikštynų, sporto aikštelių. Turi būti užtikrintas jų prieinamumas visiems gyventojams.
Matyt, tik socialinės apsaugos ir darbo ministras galėtų pasakyti, kiek gi šeimų Vilniuje ir kituose Lietuvos miestuose gali sau leisti už sporto, kad ir futbolo, treniruotes skirti per mėnesį nuo 35 iki 50 eurų vienam vaikui. O jei šeimoje ne vienas vaikas?
Lengviau mūsų sveikatos ministrui giedoti seną giesmę, nors jo amplua nuo anų laikų, kai buvo akademinio pasaulio atstovu, jau pasikeitęs. Turint savo rankose nebe dėstytojo portfeliuką, o ministro galią spręsti, atsiranda pagunda ta galia pasinaudoti ir vienu ypu visas žmogiškas nuodėmes išpirkti.
Todėl vėl ir vėl kalbama apie akcizų didinimą, kaip esminį būdą alkoholio vartojimui sumažinti. Vėl ir vėl diskutuojama apie tai, kokias pakuotes reikia panaudoti kokiam alui supilstyti ir į kokias dėžutes cigaretes sudėlioti.
Etatiniai alkoholio gėrėjai ar „Minsk“ rūkytojai tuo tarpu garsiai juokiasi ir po ministerijos langais traukia šešėlinį pakelį iš kišenės.
Įrodyk ministrui, kad kovoja su pasekmėmis (aiškiai ir pats jis tą supranta, bet pripažinti – šiukštu, ne fasonas). Ištirta, kad Lietuvoje vaikai jaučiasi bene nelaimingiausiais Europoje ir smurtas (visus sujaudinus tema!) jų atžvilgiu – tik viena to nelaimės jausmo sudėtinė dalis. Nelaimingi vaikai išauga į nelaimingus paauglius, šie tampa nelaimingais nuo nikotino, alkoholio, kanabinoidų priklausomais jaunuoliais.
Nelaimingas priklausomas žmogus nori realios pagalbos, pagarbos sau, geranoriško dėmesio, kartais net „spyrio į užpakalį“, kuris paskatintų atsisakyti ydingo saviplakos ir susinaikinimo rato. Kas tokiam žmogui mažiausiai gali padėti?
Tikrai ne dar viena ar kelios akcizų kėlimo bangos. Tačiau visagalio sveikatos ministro galvoje tėra finansinės priemonės, apgaubtos mįslingu burtažodžiu „prieinamumo mažinimas“: esą, padarykime rūkalus ir alkoholį tokį neįperkamą, kad žmonės mestų ir gerti, ir rūkyti.
Kontrabandininkai trina rankomis: jei ir sulaikė 7 tonas nelegalios degtinės kokio reido metu antpečiuoti vyrukai, tai… kiek nesulaikė?!
Koks turi būti nelegalaus verslo pelningumas ir užtikrintumas, jog nepagaus, kad atidarytum nelegalią alkoholio gamyklą Kauno mieste. Ne bravorėlį kažkur raiste, o pramoninius pajėgumus turinčią gamyklą. Mieste!
Šešėlio užkardytojų uždavinys išliks nepakeliamai sunkus, jei tuo pat metu, kai Vyriausybėje atnaujina veiklą šešėlio kovą koordinuojančios komisijos, viena išdykusi Vyriausybės „koja“ vis traukia į alubarį (atsiprašau, į sveiką ateitį).
O gal? Gal toks ir yra genialus planas? Jei visi nelegalaus Pakaunėje pilstomo šnapso ir Žemaitijos samagono gamintojai, Šalčininkų pasatų vairuotojai su nepamainomu „minsko“ bloku po sėdyne tvirtai suimtų vartojimą į savo rankas, ministras galėtų fiksuoti laimėtą kovą su legaliu alkoholiu bei tabaku, rinkti taškus artėjant 2020-ųjų rinkimams į Seimą ir pakovoti dėl mandato pratęsimo.
Tuomet sakyk nesakęs, kad net Pasaulio sveikatos organizacija pripažįsta vietinę specifiką kovojant su nuodėmės prekių vartojimu aukšto šešėlio lygio šalyse. Ministrui, užstrigusiam savo linijinio mąstymo gardelyje ir atitrūkusiam nuo realybės, nieko a priori įrodyti neįmanoma. Visuomenė – tik jo eksperimentų laukas. Kaip žaislas, kurį gauna mokslininkas savo hipotezėms patikrinti.
