Ž. Mauricas įspėja dėl gresiančio kainų burbulo: „Būsto rinka įkaitusi beveik iki raudonumo“

Tokį ne itin optimistinį būsimų makroekonominių pokyčių paveikslą naujausioje ekonomikos apžvalgoje piešia „Luminor“ banko ekonomistai, kurie pastebi, kad nemaža dalis valstybių, brėždamos ekonominės politikos gaires, mieliau renkasi „mūsų amžiui užteks, o po mūsų – kad ir tvanas“ principą. 

Šiemet ir kitąmet Lietuvos ekonomika greičiausiai išliks Baltijos šalių lydere, fiksuodama 2,8 ir 3,4 proc. bendrojo vidaus produkto (BVP) augimą. Tačiau jau 2027 metais šalies ūkio augimas lėtės, o 2028-aisiais, pasistiebdama vos 1,6 procento, Lietuvos ekonomika užleis lyderės poziciją kitoms Baltijos sesėms.

„Dviejų metų horizontas vis dar pakankamai rožinis. Viskas paspartės dėl pakankamai įlietų pinigų, atsiimtų iš II pakopos pensijų fondo“, – apie Lietuvos ekonomikos perspektyvas sako Ž.Mauricas.

Visgi, kaip teigė, po pinigų įliejimo vakarėlio mums teks išgyventi sunkias pagirias prie naujai įsigyto televizoriaus.

Pasak jo, labai tikėtina, kad 2028 metais teks mažinti išlaidas ir didinti mokesčius, stebėsime mažėjantį vartojimą ir augantį biudžeto deficitą.

„Panašus scenarijus įvyko Estijoje ir nematau priežasčių, dėl kurių tai neturėtų įvykti ir Lietuvoje. Maža to, Lietuvoje turėsime trankesnį vakarėlį nei estai – tiek dėl to, kad Lietuvos gyventojai atsiims didesnę dalį antroje pensijų pakopoje sukauptų pinigų, tiek ir dėl to, kad didesnę jų dalį išleis vartojimui“, – sako Ž. Mauricas. 

Vis dėl to, po to, neapibrėžtumo bus daugiau, viskas sulėtės.  BVP, kaip ir augimas apskritai, bus lėčiausias, prasidės kalbos apie išlaidų mažinimą ir mokesčių korekciją. Taip pat, Seimo rinkimai bus 2028-ųjų pabaigoje“, – primena Ž.Mauricas. 

Anot jo, ekonomikai tai nebus naudinga – gyventojai pajaus, nors ir ne iškart. „Įstatymai tais pačiais metais dar nebus priimami, viskas šiek tiek užsitęs. Estijai neužteko vienų metų, kad išsrėbtų tą situaciją, kokią buvo privirę eidami panašiu keliu, kokiu eina Lietuva dabar“, – sako ekonomistas.

Šis pavyzdys, jo teigimu, puikiai iliustruoja pastaruoju metu daug kur stebimą tendenciją: politikai trumpalaikės politinės naudos vardan be skrupulų aukoja vidutinės ar ilgesnės trukmės tikslus, vadovaudamiesi „mūsų amžiui užteks, o po mūsų – nors ir tvanas“ principu. 

„Prieš kitas Baltijos šalis, mūsų pranašumas, kad Lietuvoje 36,7 proc. augo BVP, kai tuo metu Lativjoje tik 21,2 proc., o Estijoje – 18,8 proc. Aukštos pridėtinės vertės paslaugos augo visose šalyse sparčiai, tačiau pas mus šuolis buvo didžiausias“, – pastebi Ž.Mauricas ir atkreipia dėmesį, kad viešosios paslaugos, vis dėl to, neaugo tiek, kiek kaimyninėse šalyse.

„Prieš dešimtmetį BVP vienam gyventojui lyginant su Estija skyrėsi ketvirtadaliu, dabar šis rodiklis skiriasi tik 5 proc. Tai puikus Lietuvos pasiekimas“, – vertina jis.

Natūralu, kad palyginti reikšmingas pinigų srautas, įsiliesiantis į realiąją Lietuvos ekonomiką, turės įtakos vartotojų kainoms, kurios 3,8 proc. šoktelės jau šiemet, o kitąmet infliacija pasieks ir 4 procentus.

2028-aisiais, kai Lietuvos ekonomikos traukinys stabtels, infliacija turėtų sumažėti iki 2 proc., darant prielaidą, kad 2028-aisiais dar nebus padidinti vartojimo bei kiti mokesčiai (tikėtina, kad mokesčiai bus padidinti nuo 2029 metų).

Jei mokesčiai bus padidinti jau 2028 metais – infliacija Lietuvoje 2028 metais išliks aukšta ir bus gerokai didesnė nei kitose Baltijos šalyse. Panašus scenarijus šiuo metu yra stebimas Estijoje – nepaisant ekonominės stagnacijos, infliacija Estijoje 2024 metais buvo didžiausia Baltijos šalyse, o šiais metais, Estijai tebetęsiant mokesčių kėlimą, infliacija šalyje tapo didžiausia visoje euro zonoje ir rugpjūčio mėnesį viršijo 6 proc. ribą.  

„Šiemet Lietuvoje infliaciją didina sparčiai augančios paslaugų ir maisto kainos, kurių kilimą skatina plačiai atvertos gyventojų piniginės bei itin geri vartotojų lūkesčiai.

Lietuvoje infliacija būtų dar didesnė, jei ne žemos pasaulinės naftos kainos, kurios sušvelnino nuo metų pradžios padidintų degalų akcizų poveikį. Kitąmet žibalo į infliacijos ugnį šliūkštelės pensijų reforma, tad infliacijos augimas turėtų paspartėti.

Visa laimė, kad pasaulinės energetinių ir kitų žaliavų bei žemės ūkio produkcijos kainos stabilizavosi, o tai turėtų neleisti indeksui Lietuvoje viršyti psichologinės 5 proc. ribos. Visgi, tebesitęsiantis geopolitinis bei pasaulinės prekybos neapibrėžtumas, o tai pat galimos klimato išdaigos gali pašokdinti žaliavų kainas, tuomet infliacijos lygis gali būti aukštesnis nei šiuo metu prognozuojame“, – pažymėjo „Luminor“ vyriausiasis ekonomistas.   

Pinigų įliejimas į ekonomiką taip pat turėtų pratęsti spartaus atlyginimų augimo laikotarpį. Prognozuojama, kad kitais metais atlyginimai Lietuvoje augs taip pat sparčiai, kaip ir šiais metais – po 8,5 proc. per metus. Visgi, 2028 metais atlyginimų augimas turėtų juntamai sulėtėti ir tesiekti 4-5 proc. 

Nedarbo lygis 2026-2027 metais turėtų išlikti stabilus, tačiau jo tendencijas vis labiau lems imigrantų skaičiaus iš trečiųjų šalių pokyčio dinamika bei tai, kaip jiems seksis integruotis Lietuvos darbo rinkoje.

Imigrantų iš ne ES šalių nedarbo lygis įprastai būna didesnis nei vietos gyventojų. Pavyzdžiui, Švedijoje vietos gyventojų nedarbo lygis tesiekia 6 proc., o imigrantų iš ne ES šalių – 22,7 proc., Suomijoje – atitinkamai 6,9 proc. ir 19,9 proc., o Danijoje – 4,9 proc. ir 11,8 proc. Visgi, imigrantai padidina bendrą dirbančiųjų skaičių šalyje ir užpildo trūkstamų specialybių spragas.    

Atlyginimai ir toliau augs, tad sulėtėjimo, ekonomisto teigimu, tikėtis nereikėtų.

„Vilnius tapo turtingiausiu miestu Baltijos šalyse. Aplenkėme Taliną ir Rygą, taip pat matome, kad ir kiti Lietuvos miestai nesnaudžia“, – sako Ž.Mauricas.

Pensijų reforma padarys dar vieną meškos paslaugą, apie kurią šiuo metu yra mažai kalbama. Antrosios ir trečiosios pakopos pensijų kaupimo sistema veikia kaip amortizatorius valstybinei „Sodros“ sistemai – padeda sušvelninti nepalankių demografinių pokyčių efektą. 

Trumpai tariant teigta, kad kuo daugiau lėšų gyventojai sukaups pensijų fonduose – tuo mažesnis krūvis ateityje teks valstybinei pensijų sistemai.

„Nuo 2026 m., nebebus didinamas pensinis amžius, todėl didės ir ši amžiaus grupė“, – perspėja ekonomistas.  Nuo kitų metų tiek vyrai, tiek moterys išeis 65 metų.

Pavyzdžiui, Suomijoje pensijų fonduose gyventojai laiko tik 2,8 proc. šalies BVP vertės lėšų, tačiau valstybė pensijoms skiria net 14,9 proc. BVP. Prancūzijos pensijų fonduose sukaupta vos 8 proc. šalies BVP, o valstybė pensijoms yra priversta skirti 13,1 proc. BVP. Tuo tarpu Nyderlanduose, kurios pensijų sistema dažnai yra laikoma pačia geriausia pasaulyje, ši proporcija yra, atitinkamai, 154 ir 5,9 proc., Šveicarijoje – 170 ir 6,6 proc., o Danijoje – 51 ir 7,1 proc. Palyginimui, Lietuvos pensijų fonduose yra sukaupta 12,1 proc. BVP vertės lėšų, o valstybė pensijoms skiria 6,6 proc. BVP. 

Atitinkamai, Nyderlandai, Danija ir Šveicarija dabar turi daugiau fiskalinės erdvės didinti išlaidas prioritetinėms sritims (pvz. krašto apsaugai), o taip pat turi mažesnius biudžeto deficito bei skolos lygius. Tuo metu Prancūzija ir Suomija yra priverstos didelę dalį valdžios sektoriaus lėšų skirti senatvės pensijoms, o tai ne tik didina spaudimą šių šalių viešiesiems finansams, bet ir mažina šių šalių konkurencingumą. 

Aiškinta, kad galima prognozuoti, kad reikšmingai sumažėjus pensijų fonduose kaupiamų lėšų sumai, našta, tenkanti valstybės biudžetui, ateityje nuosekliai didės. Pokyčiai pradės jaustis jau nuo 2027 metų, kuomet Lietuvoje nebebus didinamas pensinis amžius ir senatvės pensijas gaunančių asmenų skaičius pradės reikšmingai didėti. Siekiant palaikyti sistemos stabilumą teks arba reikšmingai didinti ekonomikos efektyvumą, arba įsileisti didelį skaičių imigrantų iš trečiųjų šalių, arba didinti mokesčius, arba, trumpuoju laikotarpiu, didinti valdžios sektoriaus skolą. 

Tačiau kitų šalių patirtis nėra įkvepianti – pavyzdžiui, Prancūzijai sunkiai sekasi subalansuoti itin dosnų valdžios sektoriaus biudžetą. Prancūzijos skola artėja prie 120 proc. BVP, o biudžeto deficitas tebeviršija 5 proc. BVP. Suomijai, nepaisant padidintų mokesčių, taip pat sunkiai sekasi subalansuoti savo biudžetą, o jos skola artėja prie 90 proc. BVP. Tuo tarpu Danija, Nyderlandai ir Šveicarija, skirdamos gerokai mažesnes biudžeto sumas senatvės pensijoms, kur kas geriau tvarkosi su viešaisiais finansais.   

Lietuva dėl spartaus ekonomikos augimo 2026-2027 metais, tikėtina, sugebės išlaikyti biudžeto deficitą ties 3 proc. riba. Tačiau 2028 metais, sulėtėjus ekonomikos augimui, yra didelė tikimybė, kad biudžeto deficitas reikšmingai viršys 4 proc. ribą. Tai neišvengiamai lems tolesnės fiskalinės konsolidacijos poreikį, kas reikš didėsiančius mokesčius ir lėčiau augsiančias valdžios sektoriaus išlaidas. Visgi, atsižvelgiant į politinį ciklą, darome prielaidą, kad reikšmingesnių fiskalinės politikos pokyčių galime tikėtis tik 2029 metais. 

Pasak ekonomisto, nekilnojamojo turto rinka neramiai laukė dviejų dalykų – mokesčių ir pensijų reformų. Būsto kainų augimas jau ir taip spartėja, naujai išduodamų paskolų skaičiai sparčiai auga. Jei tikrai reikšminga dalis atsiimtų II pakopos pinigus, ilgalaikėje perspektyvoje padidėtų krūvis valstybei, sako ekonomistas.

Mokesčių reformos autoriai nekilnojamojo turto rinkai buvo palyginti atlaidūs, todėl didesnių pokyčių tikimąsi nebent sodybų rinkoje, kai gyventojams teks krapštyti pinigines ir mokėti mokesčius už antrąjį būstą. 

„Tuo tarpu pensijų reformos poveikio dar tik laukiama ir laukiama neramiai. Jau šiuo metu būsto rinka įkaitusi beveik iki raudonumo, Lietuvoje per mėnesį išduodama daugiau nei 150 milijonų eurų vertės būsto paskolų, o būsto kainos auga kone dviženkliu greičiu. Turint omenyje lietuvių meilę nekilnojamajam turtui, manome, kad dalį iš pensijų fondų atsiimtų pinigų gyventojai tikrai įlies į NT rinką, todėl čia galėsime stebėti ir neįtikėtiną aktyvumą, ir neįtikėtinas kainas, kas bet kuriai rinkai reiškia potencialų kainų burbulą su visomis šio reiškinio pasekmėmis“, – kalbėjo Ž. Mauricas. 

Būsto kainų skirtumai Baltijos valstybėse priklauso ne tik dėl socio ekonominių veiksnių. Vilniuje turime didelę paklausą dėl demografinių tendencijų. Rygoje to nėra, todėl ir būsto kainos ten gerokai mažesnės, atkreipia dėmesį ekonomistas.

„Pinigų augimas Lietuvoje ženkliai didesnis nei kitose Baltijos valstybėse. Jau reikėtų kalbėti apie pristabdymą, negu, kad pinigų papildomą įliejimą. Mažmeninės prekybos augimas Lietuvoje spartėja, vartotojų lūkesčiai jau ir taip yra beveik geriausi visoje ES, tačiau ir toliau auga“, – sako Ž.Mauricas.

„Infliacija spartėja – tai buvo prognozuota. Tikėtasi, kad bus defliacija praėjusiais metais, tačiau maisto kainos nekrito – jos auga ir toliau. Jau dabar turime 6 proc. augimą. Auga ir paslaugų kainos. Jutiminė infliacija yra apie 5-6 proc.“, – vertina ekonomistas.

Donaldo Trumpo administracijos vykdoma ekonominė politika vis dar verčia krapštytis galvas daugeliui pasaulio ekonomistų, o naujausi JAV ūkio rodikliai jau signalizuoja, kad didžiausia pasaulio ekonomika lėtėja. „Luminor“ ekonomistai  konstatuoja, kad nepaisant kelis kartus išaugusių JAV biudžeto pajamų iš naujai įvestų ar gerokai padidintų muitų, šio milijardinio lopo nepakanka uždengti trilijonais išaugusios JAV valstybės skolos, kuri ir toliau didėja, nepaisant D. Trumpo administracijos pažadų mažinti įsipareigojimų naštą.

„Ilgoje perspektyvoje JAV gali daug prarasti, nes ir pasitikėjimas šia šalimi yra stipriai kritęs. Kuo ilgiau tai tęsis, tuo ir pasitikėjimas kris – kyla aukso kaina, mažėja pasitikėjimas dolerio verte“, – pastebi ekonomistas.

Kai kurie JAV ekspertai jau kalba apie stagfliacijos pavojų, kuomet ekonomika stoja, tačiau infliacijos lygis vis vien išlieka aukštas. 

„Šios rizikos valdymui didelę įtaką turės Federalinio rezervų banko sprendimai, kuriems įtaką mėgina daryti prezidento administracija. Jei bus nuspręsta mažinti bazines palūkanų normas, šis postūmis, kartu su augančiu pinigų kiekiu ir silpnėjančiu JAV doleriu gali tapti puikia terpe infliacijos virusui veistis“, – pažymi Ž.Mauricas. 

Pasak jo, ekstremalūs JAV administracijos viražai keičiant nusistovėjusią muitų politiką žaibiškai pakeitė Europos Sąjungos užsienio prekybos struktūrą, o ES šalių eksporto į JAV apimtys staigiai smenga žemyn.

„ES negali pasigirti dideliais laimėjimais. Sprendimų priėmimas yra pakankamai fragmentuotas, susitarti sunku, o D.Trumpas tai žinodamas padarė ir didesnį spaudimą“, – sako Ž.Mauricas. 

Kita vertus, atvirai JAV keliami reikalavimai Europos šalims atsisakyti rusiškų dujų ir naftos eksporto gali turėti teigiamos įtakos tiek keičiant ES energetikos sektoriaus struktūrą, tiek siaurinant Rusijos galimybes uždirbti karui tęsti būtinų lėšų.

ES priklausomas energetikos importo klausimu ir, anot eksperto, tokia priklausomybė tęsis dar bent keletą dešimtemčių. Viena didžiausių konkurenčių Europai – Kinija, perimanti tokias sritis, kaip technologijos ir automobilių rinkos.

Didžiausia ES ekonomika Vokietija vis dar kapstosi prastų lūkesčių ir rodiklių katile, tačiau panašu, kad situacija stabilizuojasi ir atsiranda vilties blyksnių, susijusių su naujosios Vokietijos vyriausybės pastangomis prisidėti prie ekonomikos gaivinimo. Kitą vertus, Vokietijos pramonininkams, išpaikintiems pasaulinio inžinerijos lyderio vaidmens, tenka sukti galvas, ieškant naujų priemonių gintis nuo Kinijos prekių konkurencijos. 

Tačiau didžiausio Europos ligonio vietą užėmė Prancūzija, biudžeto išlaidų ir BVP santykis šiuo metu siekia net 57,6 proc., valstybės skola artėja prie 120 proc. BVP, o deficitas vis dar viršija 5 proc. nuo BVP.  Pridėjus šalies ūkio struktūrines problemas ir beveik permanentinę vyriausybės krizę, vienos didžiausių Europos ekonomikų perspektyvos atrodo miglotos.