„Dirbau prekybos centre, savitarnos kasoje. Darbo metu turėjau ilgą laiką stovėti ant kojų, nes darbo vietoje nebuvo kėdės, nors kitose parduotuvėse darbuotojams tokia galimybė sudaroma.
Taip pat buvo pasakyta, kad negalima atsinešti vandens prie darbo vietos, net jeigu buteliukas buvo pažymėtas apsaugos darbuotojo lipduku ir turėjau pirkimo kvitą. Buvo nurodyta vandenį laikyti tik darbuotojų patalpoje, stalčiuje, ir eiti ten atsigerti.
Tačiau dirbant prie savitarnos kasų dažnai nebūdavo galimybės pasišalinti iš darbo vietos, nes kiti darbuotojai būdavo užsiėmę. Dėl to tekdavo kelias valandas neturėti galimybės nei atsigerti vandens, nei nueiti į tualetą.
Paneigė regione vyraujančius stereotipus: rytojų kuriame šiandien
Taip pat buvo žadama vienos valandos pietų pertrauka, mano atveju – 13 val., tačiau dažnai pertrauka prasidėdavo daug vėliau, apie 14–15 val. Buvo ir tokių atvejų, kai pietų pertraukai būdavo skiriama tik apie 15 minučių, po kurių turėdavau grįžti dirbti.“
Anot teisininkės, iš pirmo žvilgsnio kai kam gali atrodyti: darbo vietoje yra taisyklės – vadinasi, darbuotojas turi jų laikytis. Tačiau darbo teisėje nėra taip paprasta.
Susiję straipsniai
Darbdavys tikrai turi teisę organizuoti darbą, nustatyti vidaus tvarką, klientų aptarnavimo standartus, prekių apskaitos, higienos ir saugumo taisykles. Ypač prekybos centre, kur svarbi drausmė, atsakomybė už prekes ir aiški darbo organizavimo tvarka.
„Bet vidaus taisyklės negali virsti situacija, kai darbuotojas kelias valandas negali patenkinti elementarių fiziologinių poreikių.
Vanduo nėra privilegija.
Tualetas nėra „kai bus laiko“ klausimas.
Pietų pertrauka nėra formalus įrašas grafike.
O galimybė bent trumpam atsisėsti, kai dirbama ilgai stovint, nėra darbuotojo kaprizas.
Darbuotojas nėra savitarnos kasos priedas. Jis nėra įrenginys, kuris turi stovėti vienoje vietoje tol, kol baigsis klientų srautas. Tai žmogus, kurio sveikata, orumas ir poilsio laikas turi būti gerbiami net ir tada, kai parduotuvėje daug pirkėjų“, – kasininkės situaciją komentavo R. Joskaudienė.
Ji pabrėžė: įioje situacijoje labai svarbu atskirti du dalykus.
Viena yra teisėta darbo tvarka: pavyzdžiui, reikalavimas nelaikyti nepažymėtų prekių prie kasos, laikytis higienos, nepalikti savitarnos zonos be priežiūros.
Visai kas kita – kai tokia tvarka realiai reiškia, kad darbuotojas kelias valandas negali atsigerti vandens, nueiti į tualetą, pavalgyti ar bent trumpam pakeisti kūno padėties.
Būtent čia ir prasideda nebe paprastas „vidinės tvarkos“ klausimas, o darbo teisės, darbuotojų saugos ir sveikatos bei tinkamo darbo organizavimo problema.
Anot teisininkės, prekybos sektoriuje tokios situacijos nėra retos. Darbuotojai dažnai dirba stovėdami, aptarnauja didelius klientų srautus, vienu metu prižiūri kelias savitarnos kasas, sprendžia techninius nesklandumus, ramina nepatenkintus pirkėjus, tikrina amžių, padeda atsiskaityti ir dar turi visą laiką būti mandagūs.
Tačiau didelis klientų srautas, darbuotojų trūkumas ar intensyvus darbo ritmas nepanaikina darbdavio pareigos organizuoti darbą taip, kad darbuotojas realiai galėtų pasinaudoti poilsio pertrauka, atsigerti vandens, nueiti į tualetą ir nedirbti sveikatai žalingomis sąlygomis.
„Darbo tvarka turi būti ne tik patogi darbdaviui. Ji turi būti teisėta, proporcinga ir nepažeisti darbuotojo sveikatos bei orumo“, – papildė R. Joskaudienė.
Tad jeigu dokumentuose numatyta pietų pertrauka, bet realiai darbuotojas jos negauna arba gauna tik 15 minučių, tai nėra tik smulkus nepatogumas. Tai gali būti darbo ir poilsio laiko organizavimo pažeidimas.
Jeigu darbuotojui sakoma, kad vanduo turi būti laikomas darbuotojų patalpoje, tačiau nėra užtikrinama reali galimybė nueiti atsigerti, problema yra ne vandens buteliukas. Problema yra darbo organizavimas.
Jeigu darbuotojas negali nueiti į tualetą, nes „nėra kam pakeisti“, tai taip pat nėra darbuotojo problema. Tai darbdavio pareiga tinkamai suplanuoti darbą ir užtikrinti pavadavimo tvarką.