Atrodo, žiedinė ekonomika Lietuvoje jau įgyvendinama. Tačiau pažvelgus į bendrą šalies vaizdą, optimizmo gerokai mažiau.
2024 m. skelbtais duomenimis, Lietuvos žiediškumo rodiklis siekia vos 3,9 proc., kai Europos Sąjungos vidurkis – 11,8 proc.
Tad problema, regis, nėra vien gerų idėjų ar technologijų trūkumas. Pavienės įmonės jau randa būdų iš tų pačių išteklių sukurti daugiau vertės, tačiau šie sprendimai vis dar nevirto sistema, galinčia pakeisti visos šalies ekonomiką.
Susiję straipsniai
Žiedinė ekonomika stringa dar nespėjus įsisukti
Pavienės įmonės jau įrodo, kad žiediškumas gali veikti praktiškai. Tačiau kodėl šie sprendimai vis dar lieka išimtimis, o ne taisykle?
VILNIUS TECH Išmanių ir klimatui neutralių gamybos procesų, medžiagų ir technologijų kompetencijų centro direktorius Simonas Barsteiga įsitikinęs, kad viena pagrindinių problemų – Lietuvoje vis dar trūksta aiškios krypties.
„Daug metų girdime terminą „žiedinė ekonomika“, tačiau realiai nei jo reikšmė, nei su juo susijusios iniciatyvos nėra integruojamos į vieną bendrą sistemą, kuri būtų orientuota į konkrečius žiediškumo ir ekonominius tikslus. Mes iš esmės neturime aiškiai suformuluotų, praktiškų kiekvienam sektoriui suvokiamų žiediškumo tikslų. Juk kiekvieno sektoriaus atstovas turėtų suprasti, kaip jis gali prisidėti ir kad šis prisidėjimas jam bus naudingas, t. y. investicija atsipirks. Be praktinių sektorinių tikslų liksime tik prie termino, bet ne prie ekonomikos“, – sako S. Barsteiga.
Kaip pastebi ekspertas, kyla rizika, kad žiedinė ekonomika liks tik formaliu pavadinimu.
„Sukuriame naują terminą, prisitaikome sau patogius reikalavimus ir galiausiai beveik visi pirkimai tampa „žali“. Formaliu požiūriu rodiklis įvykdytas, tačiau kyla klausimas – kas realiai pasikeitė ekonomikoje, vartojime, medžiagų naudojime ar kuriamoje vertėje? Jeigu pasikeičia tik etiketė, o ne pats veikimo principas, tai nėra transformacija.“
Daugiau nei atliekų tvarkymas
Žiedinė ekonomika neretai pirmiausia siejama su atliekų rūšiavimu ir perdirbimu.
Tačiau iš tiesų pokytis prasideda gerokai anksčiau – nuo to, kaip projektuojami produktai, kokios medžiagos naudojamos, kaip organizuojama gamyba ir ar jau panaudoti ištekliai gali grįžti į ekonomiką.
Pasak Žaliojo finansų instituto (ŽFI) ekspertės Noros Marijos Laurinaitytės, žiedinės ekonomikos modelis iš esmės skiriasi nuo tradicinės vartojimo ekonomikos, paremtos principu „imk – gamink – išmesk“.
„Žiedinė ekonomika siekia kiek įmanoma sumažinti atliekų kiekį ir išteklių naudojimą pažangiu produktų projektavimu, pakartotiniu naudojimu ir taisymu, perdirbimu bei naujoviškais verslo modeliais. Tai strateginis pokytis, suteikiantis ilgalaikę finansinę naudą – nuo efektyvesnio išteklių naudojimo ir gamybos sąnaudų mažinimo iki naujų klientų pritraukimo ir išlaikymo.“
Tačiau pirmasis žingsnis turėtų būti labai konkretus – įmonei reikia suprasti, kur ji yra dabar.
„Verslui pirmiausia reikėtų pradėti nuo savęs pažinimo – įsivertinti, kaip įmonė veikia ir kur slypi didžiausios galimybės pokyčiams. Kur susidaro daugiausia atliekų? Ar naudojamos medžiagos yra perdirbamos? Ar produktą galima naudoti kelis kartus, taisyti ar atnaujinti?“ – vardija N. M. Laurinaitytė.
Tik įvertinus esamą situaciją, galima kelti pamatuojamus tikslus – mažinti pakavimo atliekų kiekį, naudoti daugiau antrinių žaliavų ar keisti produktų dizainą taip, kad jie būtų ilgaamžiškesni ir lengviau perdirbami. Tačiau tam neužtenka pakeisti vieno proceso. Žiedinė ekonomika reikalauja matyti visą vertės grandinę.
„Žiediškumui kertiniai yra sisteminis mąstymas ir bendradarbiavimas tiek įmonės viduje, tiek su ją supančia ekosistema. Žiedinė ekonomika veikia tada, kai į pokyčius įtraukiama visa vertės grandinė – nuo tiekėjų iki klientų“, – pabrėžia ekspertė.
Šalutinis produktas tampa vertinga žaliava
Kaip tai atrodo praktikoje, rodo ir pieno pramonės pavyzdys. Didžiausios pieno perdirbimo gamyklos Lietuvoje „Rokiškio sūris“ direktorius Dalius Trumpa sako, kad žiediškumas įmonėje prasideda dar gamybos procese. „Siekiame, kad kiekviena žaliavinio pieno sudedamoji dalis būtų panaudota kaip žaliava kitam produktui.
Šiuolaikinės technologijos leidžia iš šių srautų išgauti anksčiau sunkiai atskiriamus vertingus komponentus ir gaminti rinkoje paklausius, aukštos pridėtinės vertės maisto ingredientus.
Tai, kas anksčiau galėjo būti laikoma mažos vertės šalutiniu produktu, šiandien tampa komerciškai vertinga žaliava ir atveria naujas verslo galimybes.“
Vis dėlto vien technologijos egzistavimo nepakanka. Žiedinis sprendimas turi veikti ne tik teoriškai, bet ir realioje gamyboje.
„Didžiausias iššūkis – ne pačių technologijų trūkumas, o būtinybė vienu metu suderinti jų patikimumą, pramoninį mastą, investicijų grąžą ir stabilią galutinio produkto paklausą. Sprendimas, veikiantis laboratorijoje ar mažesniu mastu, dar nebūtinai gali būti patikimai integruotas į nenutrūkstamą gamybą ir išlikti ekonomiškai gyvybingas“, – sako D. Trumpa.
Jis įsitikinęs: svarbu vertinti ne tik investicijų dydį, bet ir visą sprendimo poveikį – energijos ir vandens sąnaudas, infrastruktūros poreikį, žaliavos srautų stabilumą bei sukuriamo produkto rinką. „Jei papildomam komponentui išgauti sunaudojama daugiau išteklių, negu sukuriama aplinkosauginės ir ekonominės vertės, toks sprendimas gali būti žiedinis formaliai, bet ne tvarus iš esmės. Tad svarbiausia ne tai, ar technologija egzistuoja, o ar ji visos sistemos mastu kuria ilgalaikę vertę.“
Būtent toks požiūris, pasak D. Trumpos, leidžia žiediškumą paversti ne pavieniu aplinkosaugos projektu, o nuolatiniu visos tiekimo grandinės efektyvinimo principu.
Kodėl pokytis nevyksta savaime?
Net ir tuomet, kai technologijos egzistuoja, o verslas mato potencialą, pokyčiai nevyksta savaime.
Lietuvos pramonininkų konfederacijos prezidentas Vidmantas Janulevičius įsitikinęs, kad vien moralinio argumento šiuo atveju nepakanka.
„Kartais sunku žmones įtikinti vien morališkai – kaupti antrines žaliavas, jas perdirbti ir panaudoti iš naujo. Tam turi atsirasti ir tam tikra finansinė paskata.“ Anot pašnekovo, visuomenės įpročiai jau ne kartą parodė, kad ilgalaikiams pokyčiams reikia kelių veikiančių elementų.
„Svarbūs trys dalykai: informacija ir žmonių sąmoningumas, finansinė nauda ir švietimas. Jei žmonės nuo mažens prie to pripranta, vėliau tai tampa natūralia elgsena. Trumpuoju laikotarpiu svarbūs ir teisės aktai, kurie turėtų skatinti pokyčius palaipsniui“, – teigia Lietuvos pramonininkų konfederacijos prezidentas.
Tačiau žiedinė ekonomika šiandien svarbi ne tik dėl mažesnio poveikio aplinkai. Ji tampa ir ekonominio atsparumo klausimu, ypač kalbant apie žaliavas, kurių Europa pati turi nedaug.
„Dabar labai aktualus baterijų perdirbimas. Sprendimai dėl ličio jonų baterijų perdirbimo ir ribojimai jas išvežti už Europos Sąjungos ribų davė praktinę paskatą atsirasti pramonei, kuri šias baterijas perdirba čia.“ Pasak V. Janulevičiaus, nors tokių žaliavų kiekiai kol kas nėra dideli, ilgalaikėje perspektyvoje tai tampa Europos ekonominės autonomijos dalimi.
„Perdirbimas ir tų žaliavų, kurių patys neturime, kaupimas ateityje suteikia didelę ekonominę naudą. Mums nereikės visų žaliavų pirkti iš naujo – galėsime perdirbti tai, kas jau buvo panaudota, ir turėti daugiau autonomijos.“ Todėl, jo įsitikinimu, jau dabar reikia galvoti, kokių kritinių medžiagų reikės ateityje ir kokių technologijų prireiks joms atgauti.
„Turime investuoti į technologijas ir įrangą, kuri leistų iš elektronikos, kaupimo sistemų ir kitų jau panaudotų produktų atgal išgauti kritinius mineralus. Kaip šiandien perdirbame plieną ir aliuminį, taip turime kuo daugiau vertingų žaliavų susigrąžinti iš jau panaudotų produktų.“
Transformacijai reikia investicijų
Tačiau žiedinės ekonomikos principų diegimas verslui reiškia ne tik naujus procesus, bet ir investicijas – į technologijas, įrangą, mokslinius tyrimus ir infrastruktūrą. Ne visos tokios investicijos atsiperka greitai, todėl verslui tenka įvertinti ir didesnę pokyčio riziką. S. Barsteigos teigimu, čia svarbus ir valstybės vaidmuo – sukurti aplinką, kurioje verslui tokia transformacija apsimokėtų.
„Valstybė turi atlikti labai svarbų vaidmenį – ne kurti verslą už verslą, bet keisti aplinką, kurioje verslui apsimokėtų transformuotis. Reikia tinkamų finansavimo, skatinimo ir rizikos pasidalijimo instrumentų, stipresnio mokslo ir verslo bendradarbiavimo, aiškių prioritetų ir ilgalaikio nuoseklumo“, – pabrėžia S. Barsteiga.
N. M. Laurinaitytė taip pat pabrėžia ekonominę žiediškumo pusę – tinkamai pasirinkti sprendimai verslui pirmiausia turi kurti vertę. „Žiedinės ekonomikos iniciatyvų diegimas verslui – strateginis pokytis, kuris suteikia ilgalaikę finansinę naudą – nuo gamybos sąnaudų mažinimo efektyviau naudojant išteklius iki naujų klientų pritraukimo ir išlaikymo, atliepiant vis augantį vartotojų bei investuotojų poreikį tvarumui“, – sako ekspertė.
Kartu svarbu, kad pokytis būtų pamatuojamas.
„Daugelis įmonių nori būti „žalesnės“, bet sunku tai įrodyti ar pamatuoti. Todėl labai svarbu naudoti aiškius ir pagrįstus rodiklius. Pavyzdžiui, galima pradėti nuo paprastų metrikų: kiek kilogramų atliekų sugeneruojama vienam produkto vienetui? Kiek procentų žaliavų yra antrinės kilmės? Ar produktų pakuotės yra perdirbamos?“ – teigia N. M. Laurinaitytė.
Anot jos, įmonėms vertėtų vertinti ir visą veiklos ciklą.
„Jei įmonė rimtai nusiteikusi veikti žiedinės ekonomikos principais, verta atlikti vadinamąjį žiediškumo auditą – metodą, kuris įvertina visą įmonės veiklą per gyvavimo ciklo prizmę. Taip galima matyti ne tik atskirą sprendimą, bet ir jo poveikį visam produkto gyvavimo ciklui.“
Kaip pastebi pašnekovė, Lietuvoje jau yra įmonių, kurios žiedinės ekonomikos principus taiko praktiškai, tačiau jų pavyzdžiai kol kas neatsispindi bendrame šalies rodiklyje.
„Lietuvoje jau matome ne vieną žiedinės ekonomikos taikymo pavyzdį, ir jie apima įvairius sektorius – nuo maisto iki pramonės ar net viešųjų paslaugų. Tačiau Lietuva kol kas gana smarkiai atsilieka nuo ES vidurkio, eilę metų iš esmės stovi vietoje. Pagrindinė to priežastis – menkos investicijos į atliekų perdirbimo infrastruktūrą.“ ŽFI ekspertė taip pat ragina keisti požiūrį į atliekas.
„Vietoj to, kad į jas žiūrėtume kaip į sąnaudas, turėtume matyti galimybes: antrinę žaliavą, energijos šaltinį, naują produktą ar net paslaugą. Taip pat svarbu bendradarbiauti – dažnai vienos įmonės atliekos gali būti kitos įmonės žaliava.“
Žaliųjų finansų institutas maloniai kviečia į žiedinei ekonomikai skirtą konferenciją, kuri vyks rugsėjo 24 d. Tech Arts, Vilniuje. Registracija yra būtina.