Kas serga, tas verkšlena, kad gydytojai blogi, kas ne, kad tuojau susirgs su šitokia ekologija. O ypač nelaimingi kaltina prezidentę ir mūsų valdžią. Trumpai tariant, kur tik pažvelgsi, visur blogai, blogai ir dar kartą blogai.
Noriu visiems padėkoti už šį nacionalinį bruožą ir paprašyti nesiliauti skųstis, nes tai yra labai naudinga mums, užsienyje dirbantiems piliečiams. Paaiškinu, kodėl.
Pavyzdžiui, aš šiuo metu dirbu Vokietijoje. Vietiniai žiuri į mane su užuojauta ir gailesčiu. Kaipgi nepagailėsi moters, atvažiavusios iš didelio ubagyno. Kas jiems tai pasakė? Be abejo, mūsų emigrantai pasistengė – prisiskundė.
Iš pradžių, kai pirmą kartą susidūriau su šia vokiečių nuostatą Lietuvos ir lietuvių atžvilgiu, pyktelėjau. Nes nesu aš nei ubagė, nei vargšė. Be to, nėra pas mus Lietuvoje taip jau ir blogai, kaip jie įsivaizduoja.
Pasipiktinusi pabandžiau įrodyti savo tiesą. Rodžiau namų, vaikų, parduotuvių, miestų nuotraukas. Pasakojau. Lyginau. Neįtikinau. Jų geležinis argumentas vienas – jeigu pas jus ten viskas gerai, tai kodėl tu čia dirbi, o ne gimtinėje?
Pagyvenusi Vokietijoje ilgiau lioviausi ginčytis. Nes supratau – bergždžias reikalas. Suformuotas stereotipas apie Lietuvą toks gajus, kad viena jį pakeisti neturiu jokių galimybių.
Todėl kitus kartus, kai manęs kas paklausdavo, kaip jūs ten toje Lietuvoje gyvenate, atsakydavau: geriau neklauskit! Ir valgyti neturime ką, ir apsirengti už ką, ir mokesčiai spaudžia, ir mirštam be gydymo, ir vaikštom pėstute. Siaubas, trumpai tariant, o ne gyvenimas!
Toks atsakymas vokiečiams visada tinka. Jie tik supratingai palinkčioja galvomis ir padeda, paremdami skurstančią moterį ir jos šeimą įvairiais skudurais ir rakandais. Geri žmonės, ką ir bepasakysi. Myli savo artimą.
Tik gaila, kad mylėdami kartu ir pažemina. Kaip? Tuo, kad galvoja, jog skurstančios šalies žmogus, šokinėdamas iš džiaugsmo aukščiau bambos, privalo tenkintis tuo, kas jiems atnešama. O kas būtų patenkintas tuo, kas matoma nuotraukose? Nejaugi jie įsivaizduoja, kad visą šį šlamštą įmanoma naudoti ir dėvėti? Šventas naivumas!
Bet į akis, aišku, to nepasakau. Praryju pažeminimą, perrenku tuos skudurus. Geresnius pasilieku, blogesnius į konteinerį išmetu ir toliau dejuoju – kaip pas mus viskas blogai.
Ne, vis dėl to šaunuoliai tie mūsų zyziantis tautiečiai emigrantai. Tokią puikią reklamą Lietuvai Europoje padarė. Dėl jos namo grįžtu su pilnais lagaminais daiktų.
Ir nesvarbu, kad pati jais nesinaudoju. Svarbu, draugai, kaimynai ir pažįstami laimingi. Jiems bent koks iš užsienio dykai gautas skuduras. Jie jų ne tik nesibaido. Jie jų dar paprašo atvežti. Ir kuo daugiau.
Žinote, kokia vieta šioje istorijoje pati juokingiausia? Kad gailestingi vokiečiai, suteikdami man humanitarinę pagalbą, nepastebi, kad vaikštau su brangiais batais, apsivilkusi tik geros kokybes firminiais rūbais...
Sekite mus „Facebook“ ir skaitykite daugiau skilties „Bendraukime“ temų.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
