Pabiro ir olimpiniais medaliais – po 6 metų pertraukos iš sukčių atimtas olimpinis bronzos medalis pagaliau atiteko triumfavusiai Austrai Skujytei, tačiau pakeliui iškrito dėl dopingo įkliuvusio Jevgenijaus Šuklino sidabras.
Lietuvos krepšinis nuo skambaus Arvydo Sabonio ir Jono Kazlausko pareiškimo išgyveno ir pergalių džiaugsmą, ir sudėtingas 2019-ųjų trenerio paieškas. O kur dar tiek vilčių sukėlęs Lietuvoje vykęs Europos čempionatas.
Įvykių gausybė, o kiekvienam svarbiausios pergalės ar nusivylimai – pagal išgyvenimus.
Įžengus į 2020-uosius lrytas.lt pateikia 10 svarbiausių pastarųjų dešimties metų Lietuvos sporto įvykių.
Žydrūnas Ilgauskas ir atimta pilietybė
„Biurokratai gali pabučiuoti man į užpakalį“, – tokius itin skambius žodžius 2014 metų vieną lapkričio šeštadienį „Lietuvos ryto“ dienraštyje ir lrytas.lt portale išvydo lietuviai. Žydrūnas Ilgauskas (44 m.) žurnalistei Ritai Stankevičiūtei davė itin atvirą interviu apie vieną didžiausių tų metų skandalų.
Vieną ryškiausių pėdsakų NBA palikęs lietuvis 2011 metais baigė krepšininko karjerą ir netrukus ėmė svarstyti apie norą visapusiškai įsitraukti į gyvenimą JAV. Pasitaręs su žmona Jennifer, kurią vedė dar 2004 metais, jis nusprendė priimti JAV pilietybę.
„Aš Amerikoje išbuvau pusę savo gyvenimo. Čia ir liksiu gyventi. Čia mano vaikai ir žmona. Visas gyvenimas. Į Lietuvą grįžtu tik aplankyti tėvų. Norėjosi Amerikoje turėti teisę balsuoti per prezidento rinkimus, rinkti vietos valdžią, juk moku mokesčius šiai valstybei. Ji man ir mano šeimai buvo gera. Nepriėmiau JAV pilietybės čia pagyvenęs vos kelerius metus. Čia esu jau aštuoniolika metų. Žinojau, ką darau“, – 2014-aisiais pasakojo Ž.Ilgauskas.
2004 metais į NBA įžengęs ir „Cleveland Cavaliers“ marškinėlius užsivilkęs 221 cm ūgio centras šiuos žodžius tarė jau išgirdęs daugeliui lietuvių skaudų valstybės sprendimą. Dėl įstatymų Lietuva atėmė pilietybę iš Ž.Ilgausko.
„Gyvenime nutinka rimtų dalykų, dėl kurių verta nusiminti. Bet šis pilietybės klausimas nėra vienas jų. Tik apmaudu, kad tokie Lietuvos įstatymai.
Atrodo, Lietuva yra demokratiška valstybė, bet visose normaliose šalyse galima turėti ir po dvi, ir po tris pilietybes. Pažiūrėkite, kaip Izraelis rūpinasi savo piliečiais, – tada „Lietuvos rytui“ pareiškė Ž.Ilgauskas. – Bet mūsų biurokratai...
Aš Lietuvos labui milijoną kartų daugiau padaręs nei tie biurokratai. Mano sąžinė dėl to rami. Jų praradimas yra didesnis nei mano. O jei jiems tėvas nelabai geras, ir savo sūnų abu pasus sudėjęs atsiųsiu. Nebus trijų Ilgauskų, bus ramiau valstybei.“
Ž.Ilgauskas tada neslėpė, kad žinojo, jog dėl Lietuvos įstatymų gali prarasti pilietybę, tačiau net keletą kartų pabrėžė, kad „buvo ir liks lietuviu.“
Rūtos Meilutytės auksinė istorija ir pabaiga
Viena svariausių pastarųjų dešimties metų sporto istorijų priklauso sportininkei, kuri į neregėtas aukštumas Lietuvoje iškėlė plaukimą – Rūtai Meilutytei.
Per tokį pakankamai trumpą laiką visa Lietuva pateko tarsi į Holivudo filmą – iš laimės verkė per istorines olimpines žaidynes, kai 15-metė mergaitė tapo visos šalies Auksine žuvele, braukė karčias ašaras nepasisekus ir švelniai šypsojosi jai nusprendus padėti tašką.
Tai buvo velniška R.Meilutytės epopėja, apie kurią ir šiandieną kalba net sportu nesidomintys lietuviai, kurios aidas dar ankstyvojoje stadijoje perkopė 3 milijonų šalies ribas.
Kartais net sunku nupasakoti, kokios emocijos užvaldė, kai 2012 metų Londono olimpinėse žaidynėse R.Meilutytė privertė į ją pažiūrėti visą pasaulį. Tai buvo akimirka, kai nuostaba susipynė su savotišku sumišimu, netikėtai užplūdusia laime ir noru šaukti dar nesugalvotus žodžius. Taip jautėsi tūkstančiai, šimtai tūkstančių, o gal ir visi 3 milijonai lietuvių.
2012 metų liepos mėnesį Londone R.Meilutytė 100 m plaukimo krūtine varžybose pirmu numeriu įveikė atranką. Netrukus ji pagerino Europos rekordą ir buvo geriausia pusfinalyje. Atrodė, kad šie rezultatai – didžiausias netikėtumas, koks tik gali būti. Net prezidentė Dalia Grybauskaitė nusprendė pratęsti savo vizitą Londone.
Visi jautė tos svaiginančios bangos susitelkimą į vieną savotišką burbulą, kuris kitą dieną sprogo su tokia jėga, kad paprasčiausiai niekas negalėjo likti abejingu.
„Nebūčiau niekada apie kažką panašaus pasvajojus. Negaliu apsakyti, kaip jaučiausi stovėdama ant pakylos. Kojos linko, širdis iš krūtinės vos neiššoko“, – tokius žodžius bėrė R.Meilutytė, kai visas pasaulis linksniavo tuomet 15-metės vardą.
1 min. 05,47 sek. – tiek prireikė R.Meilutytei, kad už nugaros paliktų net ir gerokai labiau patyrusias plaukikes.
R.Meilutytė tapo olimpine čempione ir dar baseine liejo ašaras. Su ja kartu verkė ir daugybė lietuvių.
Istorija prasidėjo.
R.Meilutytė kartu su savo treneriu Plimuto mokykloje Jonathanu Ruddu užkariavo plaukimo pasaulį. Vaizdo įrašus po pergalių atsukinėjo daug aistruolių, kurie norėjo iš naujo pajusti tuos šiurpuliukus ant kūno.
Po jos kojomis krito vienas po kito rekordai: 2012 metais ji pagerino tris Europos rekordus (50 m ir 100 m distancijose krūtine). Po metų R.Meilutytė pagerino ir pasaulio čempionato rekordus. Barselonoje 100 m distancijoje jai atiteko pasaulio čempionato auksas, į krepšį įkrito ir plaukimo krūtine 50 m sidabras.
Medalių kraitis tik didėjo. R.Meilutytė atrodė nesustabdoma, o jos asmenybė pakerėjo visus. 2014 metais jos pagrindinei konkurentai Julijai Jefimovai patekus į dopingo skandalą, R.Meilutytė drąsiai prakalbo, kad sukčiams sporte – ne vieta.
Ji tapo tikru pavyzdžiu ir įkvėpimu.
Tad visiškai suprantama, kodėl dalis jos gerbėjų 2016-aisiais verkė kartu su ja.
Rio de Žaneiro olimpinėse žaidynėse R.Meilutytė savo pagrindinėje – 100 m plaukimo krūtine – rungtyje judėjo gerokai lėčiau nei visi buvo įpratę. Netrukus išlipusi iš baseino ji slėpė ašaras. R.Meilutytė buvo 7-a.
„Aš nežinau, ką sakyti. Nežinau. Manau, ir taip viskas aišku, – po finalo sunkiai žodžius rinko Rūta. – Iš tikrųjų negaliu pasakyti. Nežinau... Atidaviau visas jėgas. Nežinau... Sunku kažką pasakyti.“
Tai buvo labai liūdna diena ne tik Rūtai, bet ir visiems jos gerbėjams. Daugybė jų bandė paguosti plaukikę, tačiau vargu, ar kas nors tikėjosi, kad tai buvo ženklas.
Rio pakeitė daugybė dalykų. Netrukus išsiskyrė R.Meilutytės ir trenerio J.Ruddo keliai. Plaukikė pradėjo dirbti su Pauliumi Andrijausku, tačiau nepatyrusiam treneriui nepavyko tinkamai paruošti tautos numylėtinės.
R.Meilutytės tarsi neguodė ir nukabinti du Europos aukso ir vienas pasaulio sidabro medaliai trumpuosiuose – 25 m – baseinuose.
2018-aisiais Lietuvos plaukimo federacija (LPF) nusprendė nepratęsti sutarties su P.Andrijausku, o R.Meilutytė pradėjo dirbti su JAV specialistu garsiuoju Dave'u Salo.
R.Meilutytės gerbėjai su nerimu stebėjo plaukikės paieškas. Daugelį sukrėtė 2018 metais pasirodęs dokumentinis filmas „Rūta“, kur R.Meilutytė atvirai prakalbo apie skaudžiausius išgyvenimus ir jos gyvenimą aptemdžiusią kovą su depresija.
2019 metais Lietuvą sudrebino žinia – R.Meilutytė tris kartus prasilenkė su dopingo kontrolieriais, taip užsitraukdama FINA nemalonę. Jau buvo aišku, kad lietuvė bus diskvalifikuota.
Gegužės mėnesį Lietuva išgirdo dar vieną žinią, kuri buvo gerokai skaudesnė – R.Meilutytė nusprendė baigti karjerą. Jau padėjus tašką paaiškėjo, kad FINA ją diskvalifikavo dvejiems metams.
„Jausdavausi, kad jūs mylite mano pasiekimus, bet niekas nepažiūri, kad už jų yra drovus ir baikštus žmogus. Dvejonės dėl karjeros, dėl plaukimo atsirado per paskutinius kelerius metus. Atėjo supratimas, kad man nebereikia plaukimo kaip priemonės save išreikšti. Paleidau plaukimą su pagarba ir meile. Nejaučiu skaudulio. Esu dėkinga tai patirčiai. Tai buvo svarbiausias sprendimas mano gyvenime. Paleisti didžiulę dalį savęs ir nebijoti pradėti iš naujo“, – itin jautriame išskirtiniame interviu „Nyla“ podkastui širdį išliejo R.Meilutytė.
22-ejų R.Meilutytė per savo karjerą svarbiausiose tarptautinėse varžybose iškovojo net 20 aukso, 10 sidabro ir 1 bronzos apdovanojimą.
Tačiau svarbiausiu jos pasiekimu galima laikyti lemtingą užkariavimą – visos Lietuvos širdžių.
Donatos Rimšaitės pasirinkimas atstovauti Rusijai
2012-ieji buvo skambūs ne tik dėl olimpinių pergalių. Būtent šiais metais įvyko vienas didžiausių skandalų, peržengusių net ir Lietuvos ribas. Penkiakovininkės Donatos Rimšaitės sprendimas iškeisti Lietuvą į Rusiją buvo sukausčiusi visą šalies sportą.
2012 metų sausio 27 dieną Lietuvos tautinio olimpinio komiteto (LTOK) generalinėje asamblėjoje tvyrojo visai kitokios nuotaikos nei buvo įprasta. Buvo daug pykčio, įtampos ir nežinomybės. Buvo praėję dveji metai po to, kai LTOK išgirdo pribloškiančią naujieną.
Su Lietuvos vėliava ant peties 2008 metų Pekino olimpinėse žaidynėse dalyvavusi D.Rimšaitė 2010-aisiais staiga išvyko gyventi į Rusiją. Po metų ji ištekėjo už Rusijos piliečio ir nusprendė priimti šios šalies pilietybę.
Kol Lietuvos sporto atstovai bandė suprasti, kas įvyko, Rusija ėmėsi tolesnių žingsnių – rusų tikslas buvo po savo vėliava D.Rimšaitę išvysti jau 2012 metų Londono žaidynėse. Rusijai tarptautinėje arenoje sekėsi puikiai – jiems pavyko iškovoti, kad D.Rimšaitė kaip jų sportininkė dalyvautų tarptautinėse varžybose, tačiau dėl olimpinių žaidynių žodį turėjo tarti LTOK.
Prasidėjo politinis spaudimas.
Rusijos šiuolaikinės penkiakovės prezidentas Viačeslavas Aminovas grasino kreiptis į Sporto arbitražą, dėl D.Rimšaitės likimo derybas pradėjo vesti Rusijos ir Lietuvos užsienio reikalų ministrai, su tuometiniu LTOK prezidentu Artūru Poviliūnu pabendrauti netikėtai panoro Rusijos ambasadorius Lietuvoje Vladimiras Čchikvadzė.
Milijonierius ir puikus Vladimiro Putino bičiulis V.Aminovas piktinosi, kad D.Rimšaitės likimą spręs visų Lietuvos sporto šakų federacijos, reikalavo elgtis „humaniškai“. A.Poviliūną pasiekė ir laiškas iš Rusijos.
„Mus palaiko užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas, kuris jau turėjo specialų susitikimą su Lietuvos užsienio reikalų ministru ir pateikė mūsų poziciją bei norus šiuo klausimu. Juk šis klausimas – humanitarinis. Mergina atvyko į Rusiją, ištekėjo“, – tada piktinosi V.Aminovas.
Rusijai labai nepatiko LTOK tvyrančios nuotaikos – darėsi aišku, kad D.Rimšaitei teks užmiršti Londono žaidynes.
Tuomet dar tik apie kandidatavimą į LTOK prezidentės postą galvojusi Daina Gudzinevičiūtė savo poziciją išdėstė paprastai: „Jeigu jai leisime dalyvauti žaidynėse, nugalės ne Olimpinė chartija, o „stiprusis.“
Tuometinis Lietuvos šuolaikinės penkiakovės federacijos (LŠPF) prezidentas Viktoras Majauskas pareiškė, kad jeigu D.Rimšaitei bus leista atstovauti Rusijai – jis paliks savo postą.
Aidint skambiems pareiškimams Vilniaus „Karolinos“ viešbutyje pasirodė ir pati D.Rimšaitė su savo mama.
„Aš nesuprantu, kas čia vyksta. Negaliu komentuoti“, – tuomet stovėdama prie durų į konferencijų salę su ašaromis akyse sakė D.Rimšaitės mama.
Sportininkė jau viduje laukė, ar jai bus leista pasisakyti. Netrukus jai buvo suteikta galimybė pasisakyti.
„Labiausiai mane įžeidė tai, kad mano nekaltą mamą įžeidinėjo ir neleido į salę. Tai kas buvo pasakyta, buvo daug netiesos. Tai dažniausiai buvo pasakyta funkcionierių.
Pakartosiu, mane į Rusiją nuginė meilė, – kalbėjo D.Rimšaitė. – Mes esame teisiamųjų suole. Daug čia pasakytų žodžių – netiesa. Lietuvą palikau dėl meilės. Maniau, kad tai – svarbiausias dalykas.
Esu sportininkė, tačiau ir moteris, o moters tikslas – šeima. Skaudu, kad užsitraukiau Lietuvos nemalonę. Aš neatsisakinėjau Lietuvos pilietybės ir nekeičiau vardo. Nesvarbu, po kokia vėliava būsiu, juk visi matys, kad esu D.Rimšaitė, kuri yra kilusi iš Lietuvos. Supraskite, meilė žmogui – stipri galia.“
Po šių žodžių D.Rimšaitė nelaukė balsavimo – sėdo kartu su savo mama į automobilį ir išvažiavo.
Netrukus LTOK generalinė asamblėja tarė savo žodį – D.Rimšaitei nebuvo leista po Rusijos vėliava varžytis Londono olimpinėse žaidynėse.
Nesutiko – 49, susilaikė – 7, prieš – 1.
Pagal tarptautines taisykles, pilietybę pakeitęs sportininkas be atskiro leidimo naujajai šaliai olimpiadoje gali atstovauti tik po trejų metų, tad dėl LTOK sprendimo D.Rimšaitei teko laukti iki 2016-ųjų Rio žaidynių.
Čia ji užėmė 12-ąją vietą.
Po Rusijos vėliava D.Rimšaitė yra iškovojusi 2016 metų pasaulio taurės mišrios estafetės auksą bei du 2013 metų pasaulio taurės bronzos medalius (individuali, mišri estafetė).
Tačiau istorija parodė, kad sportininkė į Rusiją pradžioje iškeliavo tikrai ne dėl meilės. Kalbama, kad pirmoji santuoka buvo reikalinga tik Rusijos pasui gauti, vyro vardo taup ir liko paslaptimi, o vėliau lietuvė išsiskyrė.
2016 metais D.Rimšaitė vėl ištekėjo Rusijoje už trejais metais jaunesnio penkiakovininko Dmitrijaus Suslovo.
Olimpiniai medaliai
Lietuvos sportininkai per pastaruosius dešimt metų dovanojo gausybę nuostabių akimirkų, kurios spindėjo ir olimpiniu auksu. Tačiau per šį laikotarpį – nuo 2010 metų sausio 1-osios iki 2019 gruodžio 31 dienos – turėjome galimybę išvysti tik dvejas olimpines žaidynes, tad ir medalių buvo mažiau.
2012 metų Londono ir 2016-ųjų Rio de Žaneiro olimpinių žaidynių bendras kraitis – 9 olimpiniai medaliai.
Auksu Lietuvos sportininkai iškart suspindo dukart – Londono žaidynėse šiurpuliai per kūną bėgo, kai 15-metė R.Meilutytė virto Auksine žuvele. 2012 metų žaidynėse pirmąjį savo aukso medalį iškovojo ir penkiakovininkė Laura Asadauskaitė-Zadneprovskienė.
Vienintelis sidabro medalis į sąskaitą krito jau Rio de Žaneiro olimpinėse žaidynėse – tai buvo įspūdingas irkluotojų Mindaugo Griškonio ir Sauliaus Rittter pasirodymas.
Per abejas olimpiadas lietuviai iškovojo ir po tris bronzos medalius.
Londone rankas į viršų kėlė imtynininkas Aleksandras Kazakevičius. Graikų-romėnų imtynių (iki 75 kg) varžybose pirmąjį pralaimėjimą patyrė dar pusfinalį, tačiau rusas Romanas Vlasovas pasiekė finalą, tad A.Kazakevičiui atiteko proga varžytis dėl bronzos. Čia tuomet dar 26-erių A.Kazakevičius įveikė metais vyresnį daną Marką Overgaardą Madseną.
Londone pirmuoju olimpinį bronzos medalį pelniusiu boksininku Nepriklausomos Lietuvos istorijoje tapo Evaldas Petrauskas (27). E.Petrauskas taikėsi į patį svorio kategorijos iki 60 kg finalą, tačiau olimpiniame pusfinalyje nusileido Pietų Korėjos atstovui Soocnhului Hanui. E.Petrauskas dar po pergalės prieš italą Domenico Valentino ketvirtfinalyje užsitikrino bronzą.
E.Petrauskas bronzos medalį pažymėjo ir piktu kirčiu teisėjams. Kadangi jis S.Hanui nusileido taškais, lietuvis tiesiai šviesiai pareiškė, kad „korėjietis laimėjo nepelnytai.“
Viena ryškiausių olimpinių medalių istorija tapo Austros Skujytės (40) saga. Londono olimpinėse žaidynėse A.Skujytė užėmė 5-ąją vietą ir į šį lrytas.lt sąrašą būtų nepatekusi, tačiau teisybės triumfas lietuvę pavertė olimpinio medalio savininke.
2004 metų Atėnų žaidynių sidabro laimėtoja jau buvo susitaikiusi su nesėkme Londono olimpiadoje, kai visą pasaulį sudrebino milžiniškas Rusijos dopingo skandalas.
A.Skujytė netrukus ėmė lipti laipteliais aukštyn. 2013 metais paaiškėjo, kad 4 vietą užėmusi ukrainietė Liudmila Josipenka vartojo draudžiamus preparatus, tad lietuvė pakilo aukščiau.
2016-aisiais Tarptautinis sporto arbitražo teismas paskelbė, kad olimpinę bronzą 2012 metais iškovojusi Tatjana Černova diskvalifikuojama. Iš jos buvo atimtas ir Londono žaidynių medalis. A.Skujytei automatiškai atiteko bronza.
Olimpinė bronza A.Skujytei oficialiai perduota buvo per LTOK apdovanojimus 2018-aisiais.
„Buvau susiplanavusi scenarijų, kad mažiau verkčiau ant scenos, tačiau neatlaikiau – jaučiausi neįtikėtinai“, – tuomet ašarų neslėpė A.Skujytė.
Rio de Žaneire lietuviai džiaugėsi trimis bronzos medaliais.
Bronza pasidabino irkluotojos Milda Valčiukaitė ir Donata Vištartaitė. Bronzą iškovojo ir sunkiaatletis Aurimas Didžbalis. Svorio kategorijoje iki 94 kg jis išrovė 177 kg ir išstūmė 215 kg. Tai buvo vienintelis Rio olimpiados medalis, iškovotas ne ant vandens.
Medalis suspindo ir kanojininkams Aurimui Lankui ir Edvinui Ramanauskui. Jie laimėjo dviviečių baidarių 200 m distancijos bronzą.
Skandalingi Jono Kazlausko ir Arvydo Sabonio pareiškimai
Lietuvos krepšinio aistruolių džiaugsmai dėl Europos čempionato sidabro Slovėnijoje dar nebuvo išblėsę, kai šventines nuotaikas aptemdė savotiška isterija virtusios intrigos Lietuvos krepšinio federacijoje (LKF).
2013 metais Lietuvos rinktinė prasibrovė iki pat Europos čempionato finalo, tačiau ten 66:80 pralaimėjo Prancūzijos krepšininkams.
Jau tradiciškai Lietuvoje krepšininkų laukė sugrįžtuvės, skambėjo pergalės dainos, tačiau nepraėjus trims savaitėms krepšinio padangę sudrebino vienas po kito pasipylę skandalingi pareiškimai.
„Aš atsistatydinu ir nedalyvauju šiose kuriamose intrigose, – tokius žodžius po LKF vykdomojo komiteto posėdžio ištarė organizacijos prezidentas Arvydas Sabonis. – Stengiesi, kažką darai ir tau lupa. Metai eina, reikia pagalvoti apie sveikatą.“
Iš pažiūros labai emocingas A.Sabonio pareiškimas, kaip vėliau paaiškėjo, buvo strateginiu ėjimu. LKF prezidentas dėl kritikos pradėjo kaltinti žiniasklaidą, krepšinio komentatorius.
Netrukus apie pasitraukimą paskelbė ir tuometinis viceprezidentas Antanas Guoga, LKF generaliniu direktoriumi dirbęs dabartinis Kauno „Žalgirio“ vadovas Paulius Motiejūnas.
Tašką padėti nusprendė ir Jonas Kazlauskas, kuris neslėpė, kad tai daro dėl vienintelės figūros LKF – tuometinio generalinio sekretoriaus Mindaugo Balčiūno.
„Nesu prieš M.Balčiūną kaip prieš žmogų, aš jį mažai pažįstu ir su juo visai nebendrauju. Aš esu prieš M.Balčiūną kaip prieš federacijos generalinį sekretorių, kuris skaido visuomenę, kuris neprileidžia garbių sportininkų, krepšininkų“, – interviu „Lietuvos rytui“ tada visas intrigas LKF koridoriuose atskleidė J.Kazlauskas.
Tuometinis Lietuvos rinktinės treneris atvirai pareiškė, kad jeigu M.Balčiūnas pasitrauktų, jis svarstytų galimybę sugrįžti.
„Ir dabar man keista, kai A.Sabonis federacijoje pareiškia, kad jis atsistatydina, nė vienas Vykdomojo komiteto žmogus nepasako: „Gal, Sabai, tu neišeik, gal, M.Balčiūnai, išeik tu“. Priežastis, dėl kurios Sabas išeina, – M.Balčiūnas. Vietoj to Vykdomojo komiteto nariai klausia: „Tai kaip mes dabar atrodysime?“ Kaip atrodysite?! Išsivalykite ir atrodykite gerai. Dabar visi tie M.Balčiūno surankioti žmonės puola jį ginti, meluoja“, – kalbėjo J.Kazlauskas.
Tad skambiais pareiškimais A.Sabonis su J.Kazlausku sprendimo kamuolį įgrūdo į M.Balčiūno rankas. Tuomet jau prokurorų klausimų apie 2011 metais Lietuvoje organizuotą Europos čempionatą sulaukęs M.Balčiūnas buvo priverstas apsispręsti – arba pasiduoti spaudimui, arba iš naujo burti komandą LKF.
Galiausiai jis tarė savo žodį – M.Balčiūnas pasitraukė.
„Apsisprendžiau, kai A. Sabonis sutiko likti Lietuvos krepšinio federacijoje. Tai buvo lemiamas veiksnys man priimant sprendimą. LKF palieku stipria, stabilia, profesionalia organizacija, džiaugiuosi turėjęs galimybę prisidėti prie jos vystymo ir augimo“, – tada sakė M.Balčiūnas.
„Ši savaitė krepšinio pasauliui buvo sunki, buvo daug diskusijų ir įvairių sprendimų ieškojimų. Esu tikras, kad Lietuvos krepšinis liks stiprus ir toliau gerins savo pozicijas tiek Lietuvoje, tiek pasaulyje“, – persigalvojęs kalbėjo A.Sabonis.
Sugrįžo ir A.Guoga, P.Motiejūnas.
Netrukus su rinktine vėl dirbo ir J.Kazlauskas, kuris praėjus porai metų po skandalo 2015-ųjų Europos čempionate iškovojo sidabrą.
Virgilijaus Aleknos atsisveikinimas
Per pastaruosius 20 metų viena labiausiai Lietuvos sporto sirgalius išlepinusių sporto šakų – disko metimas, kurį ilgą laiką šalyje buvo galima tiesiog vadinti Virgilijaus Aleknos vardu.
2000-ųjų olimpinėse žaidynėse pirmą kartą auksu suspindęs V.Alekna tapo tikru Lietuvos sporto etalonu – tiek disko metimo sektoriuje, tiek už jo ribų.
Ir nors nuo 2010-ųjų medalių svarbiausiose varžybose jis neskynė, V.Aleknos sprendimas baigti karjerą buvo palydėtas su didžiulėmis padėkomis už visus dovanotus įspūdžius
Tituluočiausias Lietuvos sportininkas – iškovojo 10 svarbiausių varžybų medalių – apie savo sprendimą baigti karjerą paskelbė 2014 metų rugpjūčio 12 dieną.
Visai neseniai sporto gerbėjai stebėjo jo metimus Europos lengvosios atletikos čempionate Ciuriche. V.Alekna į finalą nepateko.
„Prieš 20 metų tapau Europos čempionu, po 20 metų karjerą reikia baigti Europos čempionatu. Manau, kad pats laikas sustoti. Tai – paskutinės oficialios varžybos už rinktinę. Kuo toliau, tuo sunkiau, šiais metais ypatingai. Manau, kad geriau nebetęsti karjeros. Visą sezoną jaučiau traumas. Tokio amžiaus sportininkų kaip aš, 42 metų, dalyvaujant Europos čempionate nerasite“, – savo sprendimą paaiškino V.Alekna.
47-erių disko metikas jau kurį laiką ruošė lietuvius didžiajam atsisveikinimui, ne vieną kartą kalbėjo apie Andriaus Gudžiaus perspektyvas. 2000 metų Sidnėjaus ir 2004-ųjų Atėnų aukso bei 2008 metų Pekino olimpinių žaidynių bronzos medalių savininkas puikiai suvokė savo svarbą tai armijai gerbėjų, kuri užaugo matydama jį disko metimo sektoriuje.
Tad dar prieš 2012 metų Londono olimpines žaidynes jis prakalbo, kad tai – jo paskutinė olimpiada.
„Sporte esu jau tikrai labai ilgą laiką. Taip susigyvenau su lengvąja atletika ir disko metimu, kad tikriausiai sunku su tuo skirtis. Viskam ateina savo laikas, bet iš tiesų ir lengvojoje atletikoje, ir disko metimo rungtyje ilgaamžių nėra tiek daug“, – dar būdamas 40-ies interviu „Lietuvos rytui“ sakė V.Alekna.
Dar tik svarstydamas apie karjeros pabaigą V.Alekna savo įtaką patikrino ir politinėje arenoje. Jis 2012 metais Lietuvos tautinio olimpinio komiteto (LTOK) rinkimuose metė iššūkį favorite laikytai olimpinei čempionei šaulei Dainai Gudzinevičiūtei.
V.Alekną palaikė 43 delegatai iš 100. Nuo 1988 metų LTOK vadovavusį Artūrą Poviliūną pakeitė D.Gudzinevičiūtė.
„Kaip ir sporto varžybose – antra vieta yra antra, tačiau vis tiek gera. Esu dėkingas už stiprų palaikymą. Varžovės persvara didelė nebuvo, todėl manau, kad buvo garbinga kova ir laimėjo stipriausias“, – po daug intrigų pateikusios kovos tada lrytas.lt sakė V.Alekna.
Pralaimėjimas rinkimuose V.Alekną dar porai metų leido išsilaikyti profesionaliame sporte, tačiau tai nebuvo vienintelis jo jėgų pasitikrinimas rinkimuose. Ilgą laiką kaip Algirdo Brazausko asmens sargybinis aukščiausius politikus stebėjęs V.Alekna puikiai savo tvirtą laikyseną išnaudojo ir rinkimuose į Seimą.
Nors vienmandatėje Naujamiesčio rinkimų apygardoje laimėti jam nepavyko, V.Alekna 2016-aisiais į Seimą pagal sąrašą pateko su Lietuvos Respublikos liberalų sąjūdžiu.
Lietuvos rinktinė – nuo medalių iki ypatingai sudėtingų trenerio paieškų
Nuo medalių pasaulio ir Europos čempionatuose – iki situacijos, kuomet treneriu tapo žmogus, kuris kandidatų sąraše buvo ne pirmas ir net ne antras.
Lietuvos krepšiniui pastarieji dešimt metų buvo itin banguoti – olimpinių medalių troškulys vertė prisiminti 2000-ųjų Sidnėjaus bronzą, o aukso tviskesio teko ieškoti 2003 metų Europos čempionate.
2010-uosius Lietuva pasitiko sulaukusi vardinio kvietimo į pasaulio čempionatą Turkijoje. Dėl itin prastų rezultatų pasitraukusį Ramūną Butautą pakeitęs Kęstutis Kemzūra vertėsi be Šarūno Jasikevičiaus paslaugų, tačiau surinko pajėgią komandą, o netrukus tarsi nuėmė skausmą, sirgalius kamavusį po 2009 metų Europos čempionato.
D grupėje Lietuvos rinktinė buvo pirma – už nugaros paliko Ispaniją, Naująją Zelandiją, Prancūziją, Libaną, Kanadą. K.Kemzūros auklėtiniai atikrintamosiose žygiavo užtikrintai, tačiau pusfinalyje atsimušė į JAV rinktinės sieną (74:89). Amerikiečiai vėliau tapo čempionais, o Lietuvos rinktinė kovoje dėl bronzos 99:88 nugalėjo serbus.
Paskutinėse rungtynėse Linas Kleiza pelnė net 33 taškus.
Įkvėpti medalių Lietuvos krepšininkai suskubo ruoštis įspūdingai šventei – 2011 metų Europos krepšinio čempionatui, kuris po 72 metų pertraukos buvo surengtas Lietuvoje. Bet turnyras buvo pažymėtas su kartėliu – komanda dėl traumų prarado Liną Kleizą ir Joną Mačiulį, jau vykstant turnyrui Marijonui Petravičiui buvo diagnozuota plaučių mikroembolija, kuri ir užbaigė jo profesionalo karjerą.
Būtent šis čempionatas buvo pažymėtas ir diena, kai lietuviai dar ilgai Makedoniją minėdavo keikdamiesi.
Ketvirtfinalyje natūralizuoto amerikiečio Bo McCalebbo vedami makedonai 67:65 smogė antausį lietuviams, kurie jau po metų buvo priversti varžytis atrankos į 2012 metų olimpiadą turnyre.
K.Kemzūrai su rinktine pavyko įveikti tą pragarą Karakase, kurį įrėmino komentatoriaus ir tuometinio rinktinės atstovo spaudai Lino Kunigėlio pareiškimas per tiesioginę transliaciją.
„Visų tų, kurie čia kovoja ir sirgalių vardu norėčiau pasakyti organizatoriams: ir užsikruškite su savo gendančiais autobusais, ir užsikruškit su visomis savo sąmokslo teorijomis“, – sakė L.Kunigėlis.
Atrankoje dominavę lietuviai olimpiadoje jau nerodė tos didelės jėgos, nors nustebino savo gerbėjus, kai LeBrono Jameso ir Carmelo Anthony vedamai JAV rinktinei grupėje pralaimėjo tik 94:99.
Grupę, kurioje žaidė JAV, Prancūzijos, Argentinos, Nigerijos ir Tuniso rinktinės Lietuva įveikė būdama 4 vietoje, kuri garantavo paskutinį kelialapį į ketvirtfinalį.
Čia Rimanto Kaukėno 19 taškų neišgelbėjo nuo pralaimėjimo Rusijai 74:83. Lietuva Londono žaidynių bendrojoje įskaitoje liko aštunta. K.Kemzūra vėliau pasitraukė, o LKF prezidentas Arvydas Sabonis pagalbos kreipėsi į Joną Kazlauską.
Netrukus sirgaliai džiaugėsi ir pirmaisiais vaisiais – 2013 metų Europos čempionate Slovėnijoje Lietuvos krepšininkai iškovojo sidabro medalius. Finale Lietuva 66:80 pralaimėjo Prancūzijos rinktinei.
Netrukus prasidėjo A.Sabonio ir J.Kazlausko sukeltas skandalas ir grasinimai trauktis iš LKF, kurie plačiau aprašyti šiame straipsnyje.
Išsisklaidžius intrigų nuotaikoms lietuviai išdardėjo į pasaulio čempionatą Ispanijoje, kur jiems šansą pasiimti bronzos medalius sugniuždė Prancūzijos krepšininkai. Pastarieji 95:93 palaužė Jono Valančiūno vedamus lietuvius. J.Valančiūnas tada pelnė 25 taškus ir atkovojo 9 kamuolius.
Po metų – 2015-aisiais – J.Kazlauskas su vyrukais parvežė Europos čempionato sidabro medalius – šįkart lietuviai finale kovojo su Ispanijos žvaigždynu. Lietuviai 63:80 nepasipriešino Ispanijos krepšininkams.
J.Kazlauskas pradėjo ruošti rinktinė Rio de Žaneiro olimpiadai. Per pasiruošimą jau buvo nuaidėję kritikos dėl kai kurių draugiškų rungtynių varžovų – tokių kaip Naujoji Zelandija, Tunisas, Venesuela, Nyderlandai ar ta pati Baltarusija.
Tačiau olimpiados startas buvo puikus – trys pergalės iš eilės suteikė daug pasitikėjimo, tačiau tada laukė tikras košmaras.
Grupėje Ispanija J.Kazlausko komandą tiesiog sutrypė 109:59. Toks pralaimėjimas tapo milžinišku smūgiu, bet lietuviai pateko į ketvirtfinalį, kur laukė dar vienas smūgis – šįkart Australijos rinktinė visiškai užgniaužė lietuvių puolimą, draskė gynybą ir laimėjo 90:64.
Lietuvos rinktinė žaidynėse užėmė 7-ąją vietą. J.Kazlauskas nusprendė daugiau nebedirbti su rinktine.
2016 metų spalį LKF paskelbė, kad rinktinė treniruos Dainius Adomaitis. Kaip vėliau basketnews.lt podkaste sakė Jonas Mačiulis, veteranams žaidėjams buvo leista rinktis tarp kelių trenerių – vienbalsiai laimėjo D.Adomaitis, kurio konkurentu buvo Rimas Kurtinaitis.
D.Adomaičiui teko nemenka užduotis – stoti į J.Kazlausko batus, o sirgaliai reikalavo, kad rinktinė treniruotų Š.Jasikevičius, nors pastarasis ir neišreiškė noro to daryti, dar nebuvo gerai patikrintas, „Žalgirio“ didžiosios pergalės dar nebuvo atėjusios.
D.Adomaitis greitai tapo vienu labiausiai sirgalių kritikuojamų trenerių, nors racionalių priežasčių daugelis ir nerasdavo.
Sulig Š.Jasikevičiaus pergalėmis su Kauno „Žalgiriu“, Vilniaus „Ryto“ nemėgstantys krepšinio sirgaliai vis labiau spaudė D.Adomaitį.
„Tiek negatyvo per savo gyvenimą neturėjau“, – jau sprendimą trauktis paskelbęs vėliau sakė D.Adomaitis.
Jam nepadėjo ir tai, kad pergalių išsiilgę sirgaliai iš 2017 metų Europos čempionato namo vyko jau po aštuntfinalio, kur pergalę 77:64 šventė graikai.
Netrukus D.Adomaitis buvo priverstas taikstytis su daugybės kritikos sulaukusia FIBA langų sistema – atrankoje į 2019 metų pasaulio krepšinio čempionatą jis negalėjo verstis geriausiais krepšininkais, nes langai kirtosi su Eurolygos grafiku, jau nekalbant apie NBA.
Kol lietuviai žaidė su tokiomis rinktinėmis kaip Kosovas, „Žalgiris“ jau skynė vieną pergalę po kitos. Šaro vyrukai pateko į Eurolygos „Final Four“, laimėjo trečiąją vietą. Rinktinė buvo užmiršta.
Galiausiai 2019 metų vasarą po dvejų metų pertraukos visi išvydo tradicinę rinktinės kandidatų stovyklą, kur atvyko ir Jonas Valančiūnas, Jonas Mačiulis, Mantas Kalnietis, Domantas Sabonis bei kiti geriausi krepšininkai.
Pasaulio čempionatas Kinijoje kurstė sirgalių viltis, tačiau jis tapo paskutiniu D.Adomaičiui prie rinktinės vairo.
Lietuvos rinktinė Kinijoje liko devinta, o labiausiai šis čempionatas įsiminė dėl D.Adomaičio piktų žodžių FIBA organizacijai dėl prastų teisėjų darbo.
„Tai sušiktas pokštas. Kas čia per sistema? Ką jie daro? Teisėjai turi vaizdo peržiūros sistemą, tai tegul eina ir žiūri“, – spaudos konferencijoje po tašką Lietuvos rinktinės žygyje padėjusio pralaimėjimo Prancūzijai 75:78 sakė D.Adomaitis.
D.Adomaičio sprendimas pasitraukti sukėlė tikrą galvos skausmą A.Saboniui. Treneris nebuvo pasitaręs su LKF, kuriai prireikė skubiai ieškoti kito trenerio.
Ir netrukus buvo susidurta su itin skaudžia realybe. Š.Jasikevičius sėkmingai dirbo su „Žalgiriu“ ir laikėsi Eurolygos grafiko. K.Kemzūra vadovavo Pirėjo „Olympiakos“, R.Kurtinaitis – Maskvos srities „Chimki“.
Taip ir lieka neaišku, ar bandė kalbinti šiuos trenerius LKF, bet sirgaliai visada įtraukdavo tarp norimų kandidatų.
LKF oficialiai kreipėsi į Kazį Maskvytį, bet šiam treniruoti rinktinės leido Permės klubas. Netrukus buvo pradėta kalbėti apie buvusį rinktinės trenerį Antaną Sireiką, tačiau A.Sabonis savo kortos neatskleidė iki pat LKF vykdomojo komiteto balsavimo.
A.Sireikai atiteko vienas balsas, o A.Sabonio pasiūlytam Šaro asistentui Dariui Maskoliūnui – 13. Pastarasis taip ir nepaneigė, kad LKF bandė susitarti ir su Š.Jasikevičiumi, kad šis galėtų rinktinę treniruoti pasikeisdamas su D.Maskoliūnu.
Pastarajam ir teks vairuoti rinktinę 2020 metų Tokijo olimpinių žaidynių atrankoje.
Dainiaus Zubraus ir Dariaus Kasparaičio dovana Lietuvai
Lietuvos ledo ritulio gerbėjai prieš metus pirmą kartą išvydo kartu rinktinėje žaidžiančius Dainių Zubrų (41) ir Darių Kasparaitį (47), tačiau toks džiaugsmas slėpė ir vieną skaudžią detalę. Daugelį metų pajėgiausioje ledo ritulio lygoje NHL spindėjusi Lietuvos vėliava ten jau nebeturi atstovų.
D.Kasparaitis su NHL atsisveikino dar 2007 metais, kai atsisveikino su „New York Rangers“ klubu, kurio sirgaliai negailėjo gausybės gražių žodžių lietuviui. Dar metus D.Kasparaitis žaidė NHL plėtojimosi lygoje, tačiau į aukščiausiąjį lygį nesugrįžo.
Agresyviu ir labai fizišku žaidimu išgarsėjęs gynėjas į NHL įžengė dar 1992 metais, kai naujokų biržoje jį 5-uoju šaukimu pasirinko „New York Islanders“ klubas. NHL jis dar žaidė „Pittsburgh Penguins“, „Colorado Avalanche“ klubuose.
Atsisveikinęs su NHL D.Kasparaitis dar žaidė Rusijoje. Paskutinį savo sezoną su Sankt Peterburgo SKA klubu jis leido ant operacinės stalo, o 2010 metų balandžio mėnesį paskelbė, kad baigia karjerą.
D.Zubrus oficialiai tašką padėjo 2016-aisiais. Visą profesionalo karjerą NHL praleidęs lietuvis pajėgiausioje ledo ritulio lygoje pasaulyje sužaidė net 1000 rungtynių. Per savo karjerą jis žaidė „Philadelphia Flyers“, „Monstreal Canadiens“, „Washington Capitals“, „Buffalo Sabres“, „New Jersey Devils“, „San Jose Sharks“.
Dažniausiai lietuvis siejamas būtent su „Devils“ klubu, kuriame žaidė 2007-2015 metais.
Tačiau D.Zubraus ir D.Kasparaičio sprendimai baigti profesionalų karjerą neužkirto kelio jau daug metų puoselėtai lietuvių svajonei – išvysti abu Lietuvos ledo ritulio gigantus žaidžiant kartu rinktinėje.
Tiek D.Zubrus, tiek D.Kasparaitis praeityje yra žaidę už Rusijos rinktinė. D.Zubrus su Rusijos marškinėliais žaidė dar 2004 metų pasaulio čempionate, tačiau vėliau prisidėjo prie Lietuvos komandos.
D.Kasparaičio situacija buvo sudėtingesnė – jis praeityje žaidė tik už Rusijos rinktinę, tad Dariui teko net keturis sezonus iš eilės žaisti Lietuvos čempionate.
Prisijungęs prie „Hockey Punks“ jis pradėjo irtis tikslo link, o 2018 metų balandį Kauno „Žalgirio“ arenoje sirgaliai pirmą kartą išvydo ant ledo kartu rinktinėje žaidžiančius D.Kasparaitį ir D.Zubrų. Tai buvo draugiškos rungtynės prieš pasaulio ledo ritulio čempionato IB diviziono kovas.
Lietuviai 3:2 (0:0, 0:2, 3:0) nugalėjo britus. Po įvartį įmušė ir abu galiūnai.
D.Kasparaitis ir D.Zubrus tais pačiais metais atvedė Lietuvą iki kelialapio į pasaulio čempionato IA divizioną.
Kauno „Žalgirio“ epopėja: nuo V. Romanov skandalų – iki Š. Jasikevičiaus ir Eurolygos „Final Four“
Į 2010 metus Kauno „Žalgiris“ įžengė labai slogiomis nuotaikomis. Komanda nuolat murkdėsi Eurolygos „Last 16“ etape, sirgaliai tarsi buvo susitaikę su pralaimėjimų virtinėmis Europos fronte, o Vladimiro Romanovo era sukosi visu pajėgumu.
2009-2010 metų sezone „Žalgiris“ buvo priverstas stebėti triumfuojančius Vilniaus „Lietuvos ryto“ krepšininkus. Reguliariajame LKL sezone „Žalgiris“ liko antras, o finalo serijoje iki 3 pergalių „Lietuvos rytui“ pralaimėjo 3:4.
Tuomet dar ir Eurolygoje žaidęs „Lietuvos rytas“ laimėjo ir LKF taurę, palikdamas „Žalgirį“ tik su BBL trofėjumi. Trenerių rokiruotė 2010 metais užsibaigė V.Romanovo sprendimu atleisti Darių Maskoliūną ir jam pažertų kaltinimų banga. Jo vietą kitą sezoną užėmęs Aco Petrovičius irgi neišsaugojo visuomet drebančios kėdės.
V.Romanovo žaidimai su „Žalgiriu“ tęsėsi, o sirgaliai negailėjo pykčio. Šiandieną Maskvoje „besislapstantis“ V.Romanovas su šypsena stebi „Žalgirio“ rungtynes, kai Kauno klubas atvyksta žaisti su Maskvos CSKA. Kai 72 metų Lietuvos teisėsaugos dėl Ūkio banko griūties ieškomas verslininkas „Žalgirį“ stebėjo Kaune, nesišypsojo niekas.
Bokso kriaušės mušimu krepšinio aikštėje stebinęs ir treneriams nurodymus dalinęs V.Romanovas savo erą grindė skandalingais veiksmais.
Štai A.Petrovičių pakeitęs graikas Ilias Zouros sugebėjo sezoną užbaigti taip, kad jį V.Romanovas pakvietė ir 2011 metų rudenį, bet greitai buvo atleistas. Jį pakeitė klubo sporto direktorius Vitoldas Masalskis. Pastarąjį greitai keitė buvęs „Lietuvos ryto“ treneris Aleksandras Trifunovičius, šį – Joanas Plaza.
Ne veltui V.Romanovą škotai Edinburge mėgo vadinti „Pakvaišusiu Vladu“. Jo beprotiškiems sprendimams aprašyti prireiktų knygos, o tokia kaip tik ir yra – tai šiemet išleista krepšinio žurnalisto Jono Miklovo knyga apie V.Romanovą „Aš – stebuklas, jūs nepastebėjote?“.
V.Romanovo ego buvo toks didelis, kad treneriams jis įduodavo lapelius, ant kurių buvo nurodomas kiekvienam žaidėjui privalomos minutės aikštėje.
2012 metais jis įsteigė Lietuvos žmonių partiją, privertęs prie jos prisidėti ir žinomus krepšininkus.
Juos atnešė ekonomikai smogęs Ūkio banko žlugimas. V.Romanovui buvo pareikšti įtarimai didelės vertės turto iššvaistymu. V.Romanovas netrukus pabėgo į Rusiją. 2013 metų liepą Lietuva paskelbė tarptautinę jo paiešką.
Kauno „Žalgiris“ jau mokėsi gyventi be V.Romanovo.
Atsigavimo laikotarpis buvo sudėtingas – komanda vis dar strigo Eurolygos „Last 16“ etape, paliktas skolų šleifas stipriai sunkino situaciją, tačiau „Žalgiris“ judėjo į priekį.
2013-2014 metų sezoną prie komandos prisidėjo įžaidėjas Šarūnas Jasikevičius. Kaip basketnews.lt podkastui pasakojo „Žalgirio“ direktorius Paulius Motiejūnas, tuomet dar niekas negalėjo pasakyti, ar jis taps treneriu, juolab tokiu – kokiu yra dabar.
Po sezono Š.Jasikevičius prisidėjo prie trenerių štabo – dirbo šalia Gintaro Krapiko, o dėl duobės 2015-2016 metų sezono eigoje buvo nuspręsta atsisakyti G.Krapiko paslaugų.
Vyriausiuoju treneriu tapo Š.Jasikevičius. Netrukus jis stebėjo, kaip Karaliaus Mindaugo taurę į viršų kelia Tomo Pačėso treniruota Vilniaus „Lietuvos ryto“ komanda. Finale „Žalgiris“ pralaimėjo 57:67.
Tačiau istorija tapę visi skaudūs išgyvenimai vedė į vieną tašką. Be ryškių 1999-ųjų „Žalgirio“ triumfo Eurolygoje prisiminimų augusi jaunoji karta pagaliau gavo progą paragauti to beprotiškai saldaus kovos dėl trofėjaus skonio.
Antrasis Š.Jasikevičiaus pilnas sezonas prie vyriausiojo trenerio vairo buvo pažymėtas išskirtinai – „Žalgiris“ pateko į Eurolygos „Final Four“ etapą.
Į Belgradą paskui savo mylimą komandą traukė neįtikėtina gausybė sirgalių. Visi tikėjo, kad Šaras gali mesti dar vieną burtą.
1999 metų prisiminimai mirgėjo visoje žiniasklaidoje, krepšinio aistruolių viltys buvo kaip niekada aukštai.
„Žalgiris“ pagal populiarumą pranoko ir Lietuvos rinktinę. Š.Jasikevičius tapo tikru užkariautoju.
Tačiau Belgrade reikalai nesusiklostė taip, kaip daugelis svajojo – „Žalgiriui“ pusfinalyje nepavyko pranokti (67:76) gero Š.Jasikevičiaus bičiulio Željko Obradovičiaus treniruojamos Stambulo „Fenerbahce“ komandos.
Tačiau Š.Jasikevičius be pergalės iš Belgrado neišvyko – kovoje dėl trečiosios vietos sirgaliams padėkojo pergale 79:77 prieš Maskvos CSKA. Ir istoriniais išgyvenimais.
Į šią įspūdingą „Žalgirio“ istoriją būtina įtraukti ir 2011 metais atidarytą Kauno „Žalgirio“ areną, kuri stipriai prisidėjo prie gerėjančios klubo finansinės situacijos.
„Žalgiris“ jau keletą sezonų iš eilės per Eurolygos rungtynes vis skelbia apie išparduotus bilietus ir tokių rungtynių skaičius – vis labiau auga.
Tik kitąmet sirgaliams teks apsišarvuoti kantrybe – į pralaimėjimų seriją patekęs „Žalgiris“ vis toliau nuo savęs mato Eurolygos atkrintamasias.
Išsiveržęs dopingo vulkanas skandino Lietuvos žvaigždes
Lietuvos medalių kraitis būtų dar pilnesnis, jeigu ne didieji dopingo skandalai. Nors pastaruosius metus pasaulio akys nukreiptos į įžūliausią istorijoje dopingo sistemą sukurpusią Rusiją, per dešimt metų draudžiamų preparatų pragare degė ir Lietuvos sportininkai.
Skaudžiausia žinia dėl dopingo nuaidėjo ne taip ir senai. 2019-aisiais paaiškėjo, kad Londono olimpinių žaidynių sidabro laimėtojo Jevgenijaus Šuklino mėginyje aptikta chlorodehydrometiltestosterono. 33-ejų metų J.Šuklinas jau buvo baigęs karjerą, kai kanojininkui teko atiduoti 2012 metais 200 metrų sprinto distancijoje iškovotą olimpinį sidabrą.
J.Šuklinas iki šiol neigia vartojęs dopingą.
„Neslėpsiu aš to medalio, grąžinsiu, jei reikia. Tai tik geležies gabalas. Labai sunku ne atiduoti apdovanojimą, o žinoti, kad niekas tavimi netiki. Tai yra psichologinė trauma man“, – lrytas.lt sakė J.Šuklinas.
Itin nemaloniai nuskambėjo dabar ir teisėsaugos dėmesį patraukusi sunkiosios atletikos federacija. Nuo 2010 metų sunkioji atletika Lietuvoje ir dopingas kartu buvo minėti keturis kartus.
Didžiausią gėdą užtraukė Aurimas Didžbalis, kuris įkliuvo net dukart. 2012 metais A.Didžbalio mėginyje rasta dehidrochlormetiltestosterono. Netrukus sportininkas buvo diskvalifikuotas dvejiems metams, iš jo buvo atimti trys 2012 metų Europos čempionato medaliai, atimta ir vieta Londono olimpinėse žaidynėse.
„Gal konkurentai pasidarbavo per varžybas, juk jos tęsiasi beveik visą savaitę. Visi sportininkai būna vienoje vietoje, kartu maitinasi. Treneris visada kartodavo, kad jei atsikemšame gėrimo butelį, neturime jo palikti be priežiūros, nes maža kas gali atsitikti. Stengdavomės taip nesielgti, bet gal nesužiūrėjau.“, – po diskvalifikacijos tuomet teisinosi A.Didžbalis.
Tačiau A.Didžbalis atsigavo po dopingo skandalo – pakeliui į 2016 metų Rio de Žaneiro žaidynes jis iškovojo pasaulio čempionato sidabrą, bronzą, Europos čempionato aukso ir bronzos medalius.
Rio žaidynėse A.Didžbalis laimėjo bronzą ir netrukus buvo išrinktas Lietuvos metų sportininku.
A.Didžbalis iki šiol neigia kaltę, tačiau sportininkas į prasikaltusių sunkiaatlečių sąrašą pateko ir antrą kartą. Paaiškėjo, kad jis 2017 metų pasaulio čempionate, kur iškovojo sidabrą, vartojo draudžiamą preparatą SARM s-22. Jam buvo skirta 8 metų diskvalifikacija.
„Nežadu gintis, nes ginasi tik kalti. Dešimt dienų iki lemtingo mėginio buvo atvykusi Lietuvos antidopingo agentūra ir buvo paimti tiek šlapimo, tiek kraujo mėginiai. Ir jokių pakitimų nebuvo. Viskas buvo tvarkinga. Nesu pradinukas sunkiojoje atletikoje ir keisti papildus būtų neadekvatu. Mums ta medžiaga nežinoma ir pirmą kartą ją išgirdome“, – po to, kai pasirodė žinios apie dopingą, tvirtino A.Didžbalis.
Itin skambiai aidėjo ir jau antroji Ramūno Vyšniausko istorija. Pirmą kartą jis buvo įkliuvęs 1997 metais. Tikra garsenybe tapęs sunkiaatletis diskvalifikacijos sulaukė ir 2015 metais, kai jo mėginyje buvo aptikta dehistochlorometilo.
„Ramūnui to šūdo tikrai kas nors įbėrė. Tik nežinau, kas ir kur. Ir mano sūnus, ir aš, mėgsta bendrauti, išgerti kompanijoje sulčių. Mes nieko bloga nepadarėme, žmogaus neužmušėme“, – apie skandalą kalbėjo B.Vyšniauskas.
Tačiau tai – ne vieninteliai R.Vyšniausko tėvo Broniaus Vyšniausko auklėtiniai, įkliuvę dopingo kontrolieriams. 2017 metais už dopingo vartojimą buvo nubaustas ir dar vienas sunkiosios atletikos tėvu vadinamo B.Vyšniausko mokinys Domantas Kmieliauskas. Pastarasis vartojo drostanoloną ir norandrosteroną.
Tačiau B.Vyšniausko skandalai čia nesibaigė – 2017 metais teisėsauga pradėjo ikiteisminį tyrimą pagal Lietuvos antidopingo agentūros skundą.
Per kratas B.Vyšniausko ir jo giminaičių namuose, sporto klubo patalpose rasta apie 20 flakonų, 40 pakuočių, 80 ampulių ir daugiau nei tūkstantis tablečių – tai draudžiamos medžiagos.
B.Vyšniauskui pareikšti kaltinimai ne tik dopingo laikymu, turint tikslą jas platinti. Kaltnimai buvo pateikti ir jo sūnui R.Vyšniauskui bei dviračių sporto treneriui Antanui Jakimavičiui.
B.Vyšniauskui taip pat pateikti kaltinimai dėl psichotropinių medžiagų – tablečių laikymo, neturint tikslo jų parduoti ar kitaip platinti. Panevėžio kūno kultūros ir sporto centro treneris A. Jakimavičius kaltinamas dopingo laikymu, turint tikslą jį platinti ir draudžiamų medžiagų gabenimu.
R.Vyšniauskui kaltinimai pateikti dėl neteisėto psichotropinių medžiagų – tablečių laikymo, neturint tikslo jų parduoti ar platinti.
„Jokių įrodymų. Tik skundas. Ten ta antidopingo agentūra tik taip moka skundais parodyti, kad dirba. Apkaltino, apskundė, bet tai visiškai niekalas. Neplatinau dopingo ir niekam nedaviau“, – po kratų lrytas.lt sakė B.Vyšniauskas.
Tyrimas tęsiasi.
Tačiau visa tai – tik skandalingiausi dopingo atvejai.
Per pastaruosius 10 metų dėl dopingo buvo įkliuvo ir krepšininkai Dainius Šalenga, Jurgita Navickaitė, o Vilmanto Dilio mėginyje buvo patikta net ir kokaino. Prie jų prisijungė ir Tomas Nagys.
Kultūristas Marius Blaževičius 2016 metais atsisakė tirtis, o štai Nerijus Bružas 2016 metais buvo diskvalifikuotas net 8 metams, nes dukart ( ir 2010 metais) atsisakė pateikti mėginius dopingo kontrolieriams.
Dopingo skandalas 2016 metais užbaigė Živilės Balčiūnaitės karjerą. Tai jau buvo antrasis kartas, kada sportininkė įkliuvo. Pirmą kartą – 2010 metais – ji prarado Europos čempionato aukso medalį. 2016-aisiais sportininkės organizme buvo rasta meldoniumo, kuris ilgą laiką buvo plačiai naudojamas tarp aplink Rusiją esančių šalių. Jai buvo skirta 8-erių metų diskvalifikacija, privertusi padėti tašką.
2012 metų lengvaatlečių sąrašą papildė Tomas Rauktys, o po ketverių metų – ir Rimantas Martišauskas.
Per pastaruosius dešimt metų į „dopingistų“ sąrašą pateko ir biatlonininkas Karolis Zlatkauskas, žirgų sporto atstovas Andrius Petrovas, jėgos trikovės atstovas Arvydas Mišeikis, baidarininkas Donatas Žaldokas, ultratriatloninkė Alina Ranceva bei ledo ritulininkas Jaunius Jasinevičius.
