Jis turi negalią.
Mama Eriką augina viena.
Vasarą jie važiuoja į stovyklą Giruliuose prie jūros.
Ten Eriku pasirūpina stovyklos darbuotojai.
Mama tuo metu gali šiek tiek pailsėti.
Ji papasakojo apie savo ir Eriko gyvenimą.
Nuo pat gimimo Erikas nekalbėjo, neatsiliepdavo šaukiamas vardu.
Mama suprato, kad kažkas ne taip, ir nuliūdo.
Tačiau pamažu išmoko gyventi su neįgaliu vaiku.
Erikas valgo viską.
Bet jo maistas turi būti tos pačios spalvos, to paties skonio, kvapo ir taip pat išdėstytas lėkštėje.
Erikas niekuomet neina į lauką su atsegtu džemperiu.
Jis turi būti arba visiškai užsegtas, arba nuvilktas.
Jis negali niekur eiti, kol nesudėjo visų lego detalių.
Anksčiau Erikas mėgdavo vaikščioti miške.
Dabar jau nebemėgsta.
Eriko mama labai norėjo šuns.
Galiausiai jį įsigijo iš draugės.
Erikas anksčiau bijojo šunų.
Bet prie šito šuns priprato ir netgi bando juo rūpintis.
Jiems kartu smagu.
Eriko mama dirba visą dieną.
Erikas tuo metu būna mokykloje.
Šiemet jam teko pereiti į kitą mokyklą.
Erikas bijojo į ją eiti.
Jis sėdėdavo lauke ant suolelio ir verkdavo.
Nes norėjo grįžti į ankstesnę mokyklą.
Daugelis žmonių nesupranta, kad Erikas kitoks.
Išėjusi su sūnumi iš namų mama girdi, kad jis neišauklėtas.
Jis dažnai rėkia.
Jei kas nors nepatinka, jis užpyksta, krenta ant žemės ir spiegia.
Dėl to ypač skundžiasi kaimynai.
Jie siūlo duoti Erikui vaistų.
Ir nesupranta, kad jo liga neišgydoma.
Erikas labai kantrus.
Kadaise į pirštą jam įgėlė bitė.
Jis net necyptelėjo.
Kieme yra betoninė smėlio dėžė.
Eidamas jos pakraščiu Erikas paslydo ir nusibrozdino koją.
Bet neverkė.
Mamai gaila Eriko, bet ji nieko negali padaryti.
