Asociacija „Gyvastis“ vienija žmones, kuriems dėl ligos reikia persodinti kokį nors kūno organą: inkstą, kepenis, širdį ar plaučius.
Taip pat ji vienija ir žmones, kuriems tie organai jau persodinti.
Aušra pasakoja apie tai, kaip ji pradėjo savanoriauti.
Ji sako, kad tie žmonės serga, bet moka džiaugtis.
O sveikieji per daug skundžiasi blogu gyvenimu.
Aušra susidraugavo su daugeliu „Gyvasties“ narių.
Smagu išgirsti, kad kuris nors sulaukia organo persodinimo.
Liūdna, kai kas nors dėl ligos numiršta.
Savanoriaudama Aušra organizuoja įvairius renginius ir susitikimus.
Ji rašo straipsnius.
Rengia stovyklas sergantiems vaikams ir jų šeimos nariams, jaunimui ir pagyvenusiems žmonėms. Kai kurie klausia, ką jai duoda savanoriavimas?
Kodėl ji tam skiria savo laisvalaikį?
Prieš keletą metų Aušra į stovyklą pagyvenusiems „Gyvasties“ nariams nusivežė dukrą Nidą.
Tada Nida buvo pirmokė.
Ji pasakė, kad smagu matyti žmones, kurie džiaugiasi sutikę mamą.
Tada Aušra suprato, kad savanoriaudama moko savo vaikus, kad reikia pasirūpinti silpnesniais.
Kad šypsena ir geru žodžiu galima kitiems suteikti stiprybės ir vilties.
Pernai Aušra padėjo surengti žmonių su persodintomis širdimis ir plaučiais sporto žaidynės. Ji daug dirbo.
Tačiau buvo laiminga, kad žmonės jai už tai padėkojo.
Aušros dukra Nida tose žaidynėse buvo jauniausia savanorė.
Ji tuo labai didžiavosi.
Žmonės su negalia yra ypatingi.
Jie išmoko gyventi ir džiaugtis kiekviena diena.
Todėl Aušra labai džiaugiasi, kad yra kartu su jais ir gali jiems padėti.
