Šiomis dienomis jame yra per šimtą žmonių iš Panevėžio miesto ir Tauragės rajono.
Jie surengė draugystės vakarą.
Skambėjo romansai, lietuvių liaudies dainos.
Žmonės žaidė susipažinimo žaidimus.
Nuotaikingas vakaras baigėsi daugelio mėgstama Tomo Leiburo ir Jono Strielkūno „Giminės daina“.
Centro administratorė Adelė Petrutienė pasakoja apie tai, kaip gyvena poilsiautojai.
Tokie draugystės vakarai vyksta dažnai.
Per susibūrimus poilsiautojai patys groja ir dainuoja.
Jie skaito savo kūrybą.
Bendrauja iš įvairių Lietuvos vietų atvykę panašaus likimo žmonės.
Vieną kartą atvykę, nori sugrįžti ir kitą vasarą.
Pasiklausyti žmonių su negalia muzikos ir dainų ateina poilsiautojai iš gretimų poilsio namų.
Bendros dainos labai suartina žmones, praskaidrina nuotaiką.
Šventosios mokymų ir reabilitacijos centras priima žmones nuo gegužės pabaigos iki spalio pradžios.
Jie čia praleidžia penkias paras.
Dalį išlaidų apmoka Lietuvos neįgaliųjų draugija.
Poilsiautojai atvyksta rateliais judantiems žmonėms pritaikytu autobusu.
Yra ir automobilių stovėjimo aikštelė.
Centras turi du korpusus.
Vienu metu juose gali ilsėtis daugiau kaip šimtas dvidešimt žmonių.
Per sezoną pabūna apie tris tūkstančius lankytojų.
Kambariai yra su visais patogumais.
Pirmieji aukštai pritaikyti rateliais judantiems poilsiautojams.
Yra specialūs treniruokliai, biliardas.
Galima pasivaikščioti su šiaurietiško vaikščiojimo lazdomis.
Šiemet Šventojoje jau pabuvo per tūkstantį šešis šimtus lankytojų.
Birželio pabaigoje vyko neįgalių literatų stovykla.
Sezono pradžioje vyko Lietuvos neįgaliųjų draugijos metinė konferencija.
Joje dalyvavo beveik aštuoniasdešimt žmonių iš visos Lietuvos.
Buvo surengtas ir dviejų dienų seminaras.
Jame neįgaliųjų draugijų vadovai mokėsi bendrauti su organizacijos nariais, pasiskirstyti pareigomis.
Dar vienas panašus seminaras bus rugsėjo pabaigoje.
Iki sezono pabaigos Šventojoje apsilankys dar keli šimtai žmonių.
Pirmą kartą čia vyks savarankiškumo stovykla rateliais judantiems žmonėms.
Dešimt žmonių mokysis įveikti įvairias kliūtis jų kelyje.
Poilsio sezonas centre trunka ilgiau kaip penkis mėnesius.
Todėl visi norintieji spėja pailsėti prie Baltijos jūros. Gegužę ir rugsėjį Šventojoje būna mažiau žmonių, todėl ramiau.
Tačiau tik vasarą būna nemažai paslaugų poilsiautojams.
Gegužę dar nedirba daugelis kavinių ir parduotuvių.
Rugsėjis jau nebe pirmus metus būna šiltas ir saulėtas.
Bet prie jūros nelieka persirengimo kabinų.
Nustoja veikti tualetai šalia kopų.
Daugiausia rūpesčių kelia per kopas vedantis takas prie jūros.
Pavasarį ilgai nepaklojamas iš medinių skydelių sudedamas takas.
Vasarą jį dažnai užpusto smėlis.
Rudenį jis anksti išardomas.
Lietuvos neįgaliųjų draugijos vadovai ne kartą kreipėsi į Šventosios seniūną.
Jie prašė padėti sutvarkyti taką.
Bet jis tik pažadėjo.
Takas reikalingas ne tik žmonėms su judėjimo negalia.
Netoliese yra regos negalią turinčių žmonių ir sutrikusio intelekto žmonių poilsiavietės.
Gal sutvarkyti taką padės Palangos miesto meras.
Jam priklauso ir Šventosios miestas.
Sutvarkytas takas būtų patogus ne tik žmonėms su negalia.
Jis praverstų ir šeimoms su mažais vaikais ir seniems žmonėms.
