Jis skirtas žmonėms su regos negalia.
Projektą vykdo Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjunga.
Jis vyksta jau aštuonerius metus.
Vasarą poilsiavietėje prie Zelvos ežero būna stovykla.
Anksčiau ji trukdavo penkias dienas.
Šiemet stovykla truko septynias dienas.
Stovykloje žmonės mokosi pažinti ir suprasti savo kūną.
Jie mokosi taisyklingai stovėti, eiti, sėdėti.
Žmogui, kuris niekad nematė, net ir tai gali būti sunku.
Šiais metais stovykloje dalyvavo dvidešimt žmonių.
Stovyklai vadovavo teatro mokytoja Lina Puodžiūnienė ir šokio mokytoja Ilona Pocevičiūtė.
Visą savaitę žmonės kūrė, šoko, mokėsi įvairių gestų.
Lina Puodžiūnienė su neregiais dirba jau šešerius metus.
Stovykloje ji dalyvauja jau ketvirtą kartą iš eilės.
Lina sako, kad kalbėti ir aiškinti apie judesius galima daug.
Bet viską turi ir išbandyti.
Kitaip neišmoksi ir gyvenime nepanaudosi.
Neregio kūno kalba yra skurdi.
Žmogus, kuris nemato nuo vaikystės, savo kūnu taip pat neperduoda informacijos.
Kai ką neregys turi žinoti ir gali sėkmingai taikyti gyvenime ir darbe.
Kūnas atpalaiduojamas tam tikrais pratimais.
Neregiai bando pajausti savo kūną ir perteikti įvairias nuotaikas. Taip žmogus ima suprasti, ką jo kūnas gali.
Stovykloje daug dėmesio skiriama psichologijai.
Daugeliui žmonių iš pradžių būna nejauku gilintis į savo mintis.
Todėl jie vos spėję atvykti nori pabėgti.
Pro poilsiavietę nevažiuoja autobusai.
Todėl žmogus negali išvykti namo kada panorėjęs.
Tai didelis privalumas.
Norinčių išvažiuoti po dienos ar dviejų atsiranda kiekvienais metais.
Bet vėliau tie patys žmonės džiaugiasi, kad liko iki stovyklos pabaigos.
Kiekvienas žmogus nori būti protingas ir sėkmingas.
Jei nepavyksta, dažniausiai užsisklendžia ir atsiriboja.
Regintis žmogus akląjį mato labai susikausčiusį ir nedrąsų.
Išsilaisvinti labai padeda įvairūs pratimai. Jie leidžia nebijoti, klysti, nusišnekėti, pasijuokti iš savęs.
Šokis leidžia kūnui atsipalaiduoti fiziškai.
Kai kuriuos dalykus žmogui išgirsti būna skaudu.
Pavyzdžiui, kad negali būti tikra dainininkė, kol neišmoksi taisyklingai stovėti ir gražiai
vaikščioti.
Bet stovyklos organizuojamos tam, kad šiuos dalykus žmogus išgirstų ir suprastų.
Stovyklos dalyviai džiaugiasi nauja patirtimi.
Jūratė Vizbaraitė yra profesionali dainininkė ir dainavimo mokyklos „Liepaitės“ vokalo
mokytoja.
Jai stovykla padėjo įveikti baimes ir iššūkius.
Kiekvieną dieną stovykloje ji jautėsi vis geriau ir geriau.
Justas Pilčiauskas studijuoja Mykolo Romerio universitete.
Jis yra neregys.
Justas turiu sunkumų dėl laikysenos ir gestų.
Stovykloje jis pramoko reikalingų gestų, kurių niekada anksčiau nevartodavo.
Jis netgi šoko.
Nors paprastai šokti nemėgsta.
Vitalija Petkutė laisvalaikiu dainuoja ir nori studijuoti dainavimą.
Ji patobulino laikyseną.
Apie gestus ir jų reikšmes Vitalija anksčiau nieko nežinojo.
Vitalija muzikuodavo namuose pati sau.
Stovykloje pirmą kartą pasirodė kitiems žmonėms.
Martynas Vitkus Vytauto Didžiojo universitete studijuoja socialinį darbą ir informatiką.
Jis taip pat yra neregys.
Martynas dar turi kitą negalią.
Tai cerebrinis paralyžius.
Jis vis tiek stengiasi aktyviai gyventi.
Lanko viešojo kalbėjimo klubus.
Stovykloje jis gavo ir naujos patirties.
Martynui buvo įdomu ir naudinga stebėti, kaip keičiasi žmonės stovykloje.
Vienas žinias jis panaudos pats, kitas galės perteikti kitiems.
