Niekas niekada nežino, kada ir dėl ko vaiko elgesys gali pasikeisti.
Kada vaikas prašneks, pradės bendrauti, žaisti su draugais. Gal netgi pralenks bendraamžius. Tėvai ir kiti artimieji viliasi greitų rezultatų.
Todėl kartais pamiršta pasidžiaugti mažytėmis savo vaikų pergalėmis.
Tačiau dažniausiai jos būna mažos.
Apie vaikus autistus pasakoja Rūta Drąsutytė-Čepienė.
Ji su jais dirba.
Rūta pasakodama apie vaikus pakeitė jų vardus.
Nes ji nenori, kad jie būtų atpažinti ir galbūt pavadinti „nenormaliais“.
Rūtai visi vaikai yra nuostabūs ir nepakartojami.
Rūta pasakoja apie muzikos ir dailės užsiėmimus.
Yra vaikų, kuriems patinka dainuoti ir žaisti muzikinius žaidimus.
Po užsiėmimo jie suirzta ir neišsirenka, ką veikti per dailę.
Piešti ir lipdyti nenori.
Geriau palaidys popierinius lėktuvėlius.
Tadas nemėgsta muzikos užsiėmimo.
Per jį raudojo net užsidengęs ausis.
Dabar jis ramus piešia.
Rugilė nekreipia dėmesio į kitus vaikus.
Ji juda labai greitai, nenuspėjama kryptimi.
Užsilipa ant lentynos.
Nuo lentynos ją nukelia suaugusieji.
Įlenda į spintą ir skubiai išvarto daiktus joje. Stipriai pasimuisčiusi, išsivaduoja iš suaugusio žmogaus glėbio.
Vikriai užlipa ant laisvos kėdės, nuo jos – ant stalo.
Staigiais judesiais nuo jo nubraukia viską, ką pasiekia.
Čiumpa nebaigtą lankstyti lėktuvėlį iš Kotrynos rankų.
Jį suglamžo.
Kyla baisus triukšmas.
Kotryna rėkia dėl sugadinto jos darbelio.
Ji norėtų trenkti Rugilei, bet žino, kad muštis negalima.
Po kiek laiko Kotryna nusiramina ir susidomi kitais lankstinukais.
Netikėtai Tadas ramiai pakviečia Rugilę. Jis sako, kad piešia jai.
Rugilė gali atsisėsti ir pažiūrėti.
Rugilė paklūsta ir atsisėda Tadui už nugaros.
Jis piešia, ji žiūri.
Tado autizmas neryškus.
Rugilės labai stiprus.
Bet jie kažkaip supranta vienas kitą.
Taip jie be žodžių bendravo iki dailės užsiėmimo pabaigos.
Salėje vaikai sudėlioja „šauniųjų turistų“ estafetę.
Paskui stengiasi ją įveikti.
Žinoma, ne visi.
Tik Tadas ir Kotryna žaidžia pagal jau vakar sutartas taisykles.
Jos yra tokios:
„Statome“
„Iš eilės įveikiame“
„Pučiame dūda Pergalės garsus“
„Ilsimės palapinėje“
Vaikams autistams patinka, kai niekas nesikeičia.
Jie nori žaisti taip,kaip žaidė vakar.
Giedrei labai sunku susikaupti.
Ji neprisijungė dėliojant estafetę.
Bet nelaukdama savo eilės ji įveikia jai patikusias rungtis.
„Tilteliu“ perbėga per „upę“.
Ropomis įveikia „pelkę“.
Tada lenda į nebaigtą statyti „palapinę“.
Ir vėl kyla klaikus riksmas.
Palapinėje jau tupi Kotryna.
Ji pyksta ant Giedrės.
Ji nesupranta kodėl Giedrė įlindo į palapinę neperėjusi visos estafetės?
Vadovė laukia, kol mergytės pačios susitars.
Vadovei padeda Tadas.
Jis įlenda į palapinę ir kalbasi su susipykusiomis mergaitėmis.
Po kiek laiko berniukas išlenda iš palapinės.
Tada viską paaiškina vadovei.
Kotryna šaukė, nes norėjo, kad visi grupės vaikai žaistų pagal taisykles. O Giedrė galvojo, kad dūduoti galima bet kada.
Ji nori tik tupėti palapinėje ir dūduoti dūdele.
Tadas jų ginčą išsprendžia.
Kotrynai negalima rėkti, kai kas nors įlenda į palapinę.
O Giedrė turi pereiti visą estafetę ir sulaukti savo eilės paimti dūdą.
Mergytės Tado sprendimą priima ir susitaiko.
Vadovė Rūta su vaikais autistais kasmet dirba vasaros stovykloje.
Ten ji būna penkias dienas.
Paskui ji susitinka su kitokiais vaikais ir jų mamomis porą kartų per savaitę judesio ir dailės
užsiėmimuose.
Rūtai patinka stebėti žaidžiančius vaikus.
Apima džiaugsmas, kai jie pradeda bendrauti, žaisti, pyktis ir taikytis...
Bendri žaidimai jiems svarbūs.
Grupėje vaikų turi būti nedaug.
Vaikai turi būti maždaug vienodų sugebėjimų.
Amžius ne taip svarbu.
Kai keturi ar penki vaikai yra su neryškiais autizmo požymiais, gali būti vienas, kurio autizmo
požymiai ryškesni.
Tik tuomet iš bendrų žaidimų galima tikėtis gerų rezultatų.
Jei vaikų sugebėjimai skiriasi, per užsiėmimus turi būti keli specialistai.
Ne visi vaikai mėgsta žaisti bendrus žaidimus.
Auksė šiemet dar labiau nei pernai linkusi atsiskirti.
Giedrė mėgsta kurti, piešti, kalbėti viena.
Grupėje ji neklauso, vengia žiūrėti į akis. Vadovė Rūta prideda pirštus prie savo akių kaip „akinius“ ir pažvelgia pro juos į Giedrę.
Giedrė atsako smalsiu žvilgsniu.
Vaikus autistus jungti į grupes reikia apgalvotai.
Iš pradžių grupėje būna tik du vaikai.
Svarbu, kad abu nebūtų pernelyg judrūs.
Ir kad būtų panašių sugebėjimų.
Kitaip dažniausiai „silpnesnysis“ vaikas pasitempia, o „stipresnysis“ gali nieko neišmokti.
Tačiau ne visada. Olegas ir Andrius nustebino.
Vaikai kai kuo panašūs.
Abu bijo stipresnių garsų, abiejų šiek tiek sutrikę judesiai.
Tačiau Andrius rišliai ir daug kalba.
O Olegas visai nekalba, bet viską supranta.
Dar visai neseniai Olegas vengė bendrauti su vaikais. Netikėtai Andriaus ir Olego bendras užsiėmimas pavyko.
Vaikai rungtyniavo estafetėje.
Nė vienas nenorėjo nusileisti.
Vadovė Raima sako, kad per dviejų vaikų užsiėmimus ji dažnai elgiasi kaip trečias vaikas.
Ji suklysta, nepataiko, audringai stebisi ar žavisi.
Tai kelia vaikų pasitikėjimą tiek savimi ir tiek suaugusiuoju.
Autistams svarbu numatyti veiksmų seką.
Žaisdama kartu, Raima po truputį kaitalioja žaidimą.
Taip vaikai daugiau išmoksta.
Svarbu, kad jie būtų atsipalaidavę, nesijaudintų.
Būna, kad vaikai pervargsta, nes užsiėmimų per daug. Tuomet jie pradeda pykti.
Tada reikia paprastinti pavargusio vaiko dienotvarkę.
Ir leisti dažniau atsipūsti.
Taip vėlesni užsiėmimai būna naudingesni.
