laukiantiems organo persodinimo operacijos.
Arba jau gyvenantiems su persodintu inkstu ar kepenimis.
Į stovyklą vaikai atvyksta su tėvais arba artimaisiais.
Stovyklos yra naudingos visiems.
Vaikai įgyja žinių ir išmoksta savarankiškumo.
Tėvai ir artimieji sužino, kas svarbu vaikui su negalia.
Stovykloje vaikai atrodo sveiki, judrūs ir linksmi.
Bet jų tėvai ar seneliai pasakoja apie sunkias jų ligas.
Daugumai ligoninėse teko išgirsti liūdnų žinių.
Vaikų tėvai nepraranda vilties.
Jie tiki, kad viskas bus gerai.
Raimonda Kasperavičienė yra psichologė.
Ji šią vasarą dirbo stovykloje.
Stovyklos dalyviai piešė savo jausmus užrištomis akimis.
Jiems padėjo artimiausias žmogus.
Piešti poromis buvo tikras atradimas.
Motiejus gyvena su persodintomis kepenimis.
Jo mama Jolita sakė, kad su vaiku ką nors veikti visada yra įdomu.
Bet piešimas poromis jiems patiko labiausiai.
Visų piešiniuose buvo panašios spalvos.
Ir net temos.
Nors niekas nematė, ką piešė kiti.
Tai rodė jų bendrumą ir stiprų ryšį.
Buvo užsiėmimų skirtų tik suaugusiesiems.
Jiems teko rimtai padirbėti.
Jie prisiminė, ką teko išgyventi dėl vaikų.
Buvo daug jausmų.
Nuo nusivylimo iki pakilimo.
Kai kas net verkė.
Bet tai padėjo geriau suprasti save ir vaikus.
Vaikus su negalia auginantys tėvai retai galvoja apie save. Agneta yra Adomo mama.
Adomas laukia inksto persodinimo.
Jis serga septynis metus.
Mama sako, kad pati nustojo tobulėti.
Nesidomi savo profesija, neturi pomėgių nesusijusių su vaiku. Mama rūpinasi vaiku namuose ir ligoninėse. Anksčiau ji turėjo ateities planų ir svajonių.
Dabar juos atidėjo.
O kaip jaučiasi vaikai tokioje stovykloje?
Jie visi sako, kad kitais metais vėl norės atvykti ir susitikti su draugais.
Tadas gyvena su persodintomis kepenimis.
Į stovyklą jis atvyksta trečią kartą iš eilės.
Jis čia viską žino ir padeda naujokams.
Būdami kartu, vaikai nesijaučia kitokie dėl sveikatos.
Jie visi kelis kartus per dieną geria vaistus.
Kiekvieną naktį yra prijungiami prie dializės aparato.
Aušra Degutytė yra Lietuvos asociacijos „Gyvastis“ savanorė.
Stovyklą ji organizuoja jau aštuntus metus iš eilės.
Jai smagu susitikti su vaikais ir jų tėvais.
Labiausiai ji džiaugiasi matydama, kaip vaikai užaugo ir sustiprėjo po inksto ar kepenų
persodinimo.
Viltis ir tikėjimas daro stebuklus.
Psichologė Raimonda papasakojo savo įspūdžius.
Stovykla buvo pilna vaikų džiaugsmo.
Jie buvo nuoširdūs ir smalsūs.
Nuostabiai bendravo.
Tai buvo svarbiausia.
