Jame dalyvavo žmonės su judėjimo negalia.
Kartu plaukė ir savanoriai pagalbininkai.
Vilnietis Saulius Cibulskas jau nemažai metų juda neįgaliojo vežimėliu.
Jis pirmą kartą gyvenime sėdo į baidarę. Saulius tuo labai džiaugėsi.
Jausmas buvo nenusakomas.
Būdamas sveikas jis nežinojo, koks malonumas būti ant vandens. Saulius jau nesitikėjo patirti naujų įspūdžių.
Žygis baidarėmis buvo vienas iš jų.
Irkluoti dėl ligos jam buvo sudėtinga.
Tačiau Sauliui padėjo savanoriai.
Jie padėjo žmonėms su negalia atsisėsti į baidares, irkluoti ir išlipti iš baidarių.
Žygį surengė Vilniaus neįgaliųjų centro vadovė Nijolė Zenkevičiūtė ir centro darbuotoja Vilūnė
Martišauskaitė.
Jis prasidėjo Anykščių rajone, Kunigiškių kaime. Kiekvieną dieną žygio dalyviai nuplaukdavo aštuoniolika kilometrų. Jie nakvojo Untupiuose ir Mikėnuose. Patys statė palapines, kūrė laužą.
Dalyviai išmoko pasirūpinti savimi gamtoje.
Žygyje dalyvavo judėjimo negalią turinti Diana Marijošiūtė.
Ji pati irklavo!
Jai tai buvo iššūkis.
Iš pradžių baidarė vis sukdavo kranto link.
Bet Diana išmoko teisingai irkluoti.
Buvo kitaip negu valdant neįgaliojo vežimėlį. Irkluodama Diana užmiršo savo negalią ir pasijuto laisva.
Atplaukus prie Anykščių keliautojų laukė nemaloni staigmena.
Jie norėjo pasikelti Anykščių medžių lajų taku.
Bet žmonėms su negalia skirtas keltuvas neveikė.
Tad judantieji rateliais negalėjo grožėtis Anykščių šileliu iš viršaus.
Keliautojai aplankė Arklio muziejų Niūronių kaime.
Grįžę visi dalijosi įspūdžiais.
Žygio organizatorės Nijolė ir Vilūnė irgi pasimokė iš šios kelionės.
Jos kai ką darytų kitaip.
Į baidarę sodintų du žmones su stipriomis rankomis.
Jie irkluotų.
Vidury baidarės sėdėtų žygio dalyvis, kuriam dėl ligos irkluoti sudėtinga.
Vėl plauktų upe, kuri nėra srauni ir vingiuota. Plaukti Šventąja buvo labai smagu ir patogu.
