Jų tėvai negirdi.
Nuo vaikystės mergaitės su tėvais bendravo lietuvių gestų kalba.
O darželyje, mokykloje ir tarpusavyje kalbėjosi paprasta lietuvių kalba.
Orinta dirba Vilniaus kurčiųjų reabilitacijos centre.
Orinta ir Otilija pažįsta daug kurčių žmonių.
Jų tėvai ir tėvų draugai yra kurtieji.
Kurti yra Orintos ir Otilijos seneliai, mamos brolis ir dėdė
Orinta ir Otilija gerai žino apie žmonių su klausos negalia sunkumus. Tėvai išmokė Orintą gestų kalbos.
Ji labai anksti pradėjo lankyti darželį.
Ten išmoko kalbėti žodžiais.
Orintai buvo penkeri, kai gimė sesė Otilija.
Su tėvais ji kalbėjosi gestais, o su seserimi ‒ žodžiais.
Abi seserys yra labai artimos. Nuo mažens jos padėdavo tėvams bendrauti su girdinčiais žmonėmis.
Kai mirė senelis, Orintai buvo devyniolika metų, Otilijai ‒ keturiolika.
Tada pirmą kartą abi rūpinosi laidotuvėmis.
Pirko karstą, tarėsi dėl duobės kapinėse.
Tai prisiminti liūdna.
Senelį jos labai mylėjo.
Su juo jautėsi saugios.
Mergaičių tėvai labai geri.
Tėtis Otiliją išmokė žvejoti, važiuoti dviračiu, žaisti šaškėmis.
Abu merginų tėvai vaidina kurčiųjų teatre, daug keliauja.
Nei Orinta, nei Otilija niekada nesijautė atstumtos draugų dėl tėvų negalios.
Orintos vyrui iš pradžių buvo sunku susikalbėti su uošviais.
Bet visi labai stengėsi.
Dabar jie supranta vieni kitus.
Orinta nebijo susilaukti negirdinčio vaiko.
Kurtieji yra tokie pat žmonės kaip ir visi kiti.
Jų pažįstami kurtieji studijuoja universitete, Dailės akademijoje.
Tereikia didelio noro, valios pastangų, ir galima daug pasiekti.
